Bendrinė kalba ir kalbos klaidos

      1. Bendrinė kalba – tautos viešojo gyvenimo (rašto, literatūros, valstybinių įstaigų, mokyklų, radijo, televizijos) kalba. Lietuvių bendrinė kalba – tai pavyzdinė, sunorminta lietuvių tautos kalba. Lietuvių bendrinės kalbos normos dar nėra pakankamai tvirtos ir pastovios, kol kas dar nėra visuomenės sluoksnio, kuriam bendrinė kalba būtų gimtoji tarmė.

Yra dvi bendrinės kalbos formos: rašomoji ir šnekamoji. Vyrauja rašomoji bendrinės kalbos forma, turinti vadinamuosius funkcinius stilius (mokslinį, kanceliarinį, meninį, publicistinį). Rašomoji bendrinė kalba, kuriama viešumai, yra normiškesnė, labiau išdailinta ir konservatyvesnė už šnekamąją kalbą. Šnekamoji bendrinė kalba – tai kalbos atmaina, vartojama ir viešajame, ir privačiame gyvenime. Daugelyje kraštų šnekamoji bendrinė kalba yra inteligentų tarmė. Lietuvoje šnekamoji bendrinė kalba dar nėra pakankamai išsirutuliojusi: privačioje aplinkoje daug kur šnekama tarmiškai, o miestuose vartojama pusiau tarminė kalba, kuria šneka iš kaimo kilę inteligentai ir sumiestėję kaimo žmonės.

Šnekamajai kalbai bendrinės kalbos normos nėra tokios griežtos, tačiau tiek rašomoji, tiek šnekamoji kalba turi atitikti taisyklingos kalbos normas. Lietuvių kalbos taisyklingumui ir grynumui labai pakenkė 50 metų pražūtingai ją veikusi rusų kalba, o dabar žaloja iš Vakarų plūstelėję svetimžodžiai. Paisant grynumo ir taisyklingumo kriterijaus, visur, kur įmanoma, vietoj skolinių reikia vartoti savus, lietuviškus žodžius, žodžių junginius ir kt. Pagal šiuos kriterijus atsisakoma svetimybių (barbarizmų), netaisyklingų vertinių, kartais net tarptautinių žodžių. Bet kalbos grynumo nereikėtų pervertinti: negalima kratytis visų iš kitų kalbų ateinančių reiškinių.

2. Visuomenės įteisinti kalbos vartojimo įgūdžiai bei taisyklės yra kalbos norma. (Žodis norma kilęs iš lotynų kalbos norma ir reiškia „taisyklę, tikslų nurodymą, matą“.) Kalbos normos aprašomos gramatikose, žodynuose, specialiuose kalbos kultūros leidiniuose. Tas normų taisyklių sudarymas ir užrašymas pagal kalbos sistemoje įžiūrimas taisykles vadinamas bendrinės kalbos norminimu, arba kodifikavimu, kodifikacija. Kodifikacijos terminas kilęs iš lotynų kalbos codificatio (codex „knyga“; facio „darau“) ir kalbotyroje imtas vartoti apie 1930 m. Terminai kodifikavimas, kodifikacija kalbos normų sutvarkymą sieja su įstatymu.

Norma būdinga ne tik bendrinei kalbai, bet ir tarmėms. Tarmių normos, palaikomos tradicijos, jaučiamos intuityviai, o bendrinės kalbos normos kodifikuojamos. Kodifikavimas – tai nuolatinis darbas, nes nuolat atsiranda naujų žodžių, jų junginių, naujų normos variantų. Kyla reikalas nustatyti jų vartosenos taisykles, t. y. jų normiškumą.

3. Kalbos normų pažeidimas yra kalbos klaida. Kalbos klaidos dažniausiai skirstomos į šešias grupes pagal kalbos sritis: 1) tarties, 2) kirčiavimo, 3) leksikos, 4) žodžių darybos, 5) formų vartojimo ir 6) sintaksės klaidas.

Kalbos klaidos dar gali būti grupuojamos pagal didumą. Skiriamos: 1) labai didelės kalbos klaidos, 2) nedidelės kalbos klaidos, 3) konkrečiu atveju ne patys geriausi kalbos variantai. Labai didelėmis kalbos klaidomis laikomos tos, kurios šiurkščiai pažeidžia su kalbos sandara susijusias kalbos normas. Žodynuose jos paprastai žymimos kaip neteiktinos svetimybės, neteiktini vertiniai. Kai pažeidžiamos ne visai aiškiai nustatytos kalbos normos, padaromos nedidelės kalbos klaidos. O kai galima rasti geresnį kalbos variantą, tokie kalbos trūkumai jau priklauso stilistikai.

4. Bendrinę lietuvių kalbą veikia kitos kalbos ir nenorminė privati šnekamoji kalba. Tai pagrindiniai kalbos klaidų šaltiniai.

Pats didžiausias bei pavojingiausias klaidų šaltinis – kitų kalbų poveikis. Santykiaudamos kalbos viena kitą veikia, bet stipresnė kalba (didesnės tautos ir didesnių teisių) spaudžia silpnesnę ir jai primeta savo įtaką. Per politinę, kanceliarinę ir mokslinę literatūrą, per radiją ir televiziją okupacijos metais į lietuvių kalbą atėjo daugybė nebūtinų vertinių, štampų, svetimos frazeologijos, netaisyklingų sintaksinių konstrukcijų. Tik aukštos kultūros rašto žmonių, redaktorių ir stilistų pastangomis yra sukurta ir iki šiol išlaikyta gana taisyklinga ir graži rašomoji kalba. To negalima pasakyti apie šnekamąją kalbą, kuri dabar yra labai toli atsilikusi nuo sutvarkytos gerų leidinių rašomosios kalbos.

Antrasis klaidų šaltinis – nenorminė privati šnekamoji kalba. Modernėjant gyvenimui, kaimą artinant prie miesto, maišantis ir migruojant gyventojams, nykstant tarmėms, beveik nutrūko kaimiškoji šnekamosios kalbos tradicija. Gyvąją kaimo žmonių kalbą miestuose pakeitė sumiestėjusių žmonių pusiau tarminė šneka arba net koks nors socialinis (pvz., jaunimo) žargonas. Nenorminė privati šnekamoji kalba ypač veikia bendrinės kalbos tartį, fonetiką, leksiką. Gera šnekamoji kalba turėtų gaivinti rašomąją kalbą, tačiau ši sąveika dabar yra aiškiai pakrikusi. Daugelio žmonių šnekamoji kalba tiesiog išsigimusi, dėl to dažnai ir rašomosios kalbos nebepavyksta išsaugoti gyvos ir taisyklingos.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *