|
LIETUVIŲ GIMTOJI KALBA
Testas
2008 m. valstybinio
brandos egzamino užduotis
(pakartotinė sesija)
I.
TEKSTO SUVOKIMO UŽDUOTIS
Perskaitykite tekstus ir
atlikite užduotis.
NENAUDINGO AUKŠČIO
KULTŪROS ILGESYS
Iš pokalbio su literatūrologe, profesore Viktorija
Daujotyte
1.
Gerbiama
profesore, kokią
jums daro įtaką dabartinė kultūros situacija, kultūrinė
aplinka Lietuvoje?
Jaučiuosi
gyvenanti šiandieninės kultūros apsuptyje ir kartais
manau, kad nepajėgiu susidaryti distancinio santykio.
Žinoma, tas santykis yra labai įvairus. Sakysime, kai
įžengi į Vilniaus universiteto senąją dalį į
universiteto biblioteką, į Šv. Jonų bažnyčią, į tą
nuostabų architektūros ansamblį, tada atrodo, jog tave
tikrai ištinka kultūros ir kūrybos palaima. Rodos, kad
esi tos kultūros saugoma ir kad čia žmogui nieko blogo
negali nutikti. Bet kita vertus, išėjus iš ten ir
pasisukus į Vilniaus viešąją erdvę, tave iš karto vienu
ar kitu momentu gali ištikti šiandieninės kultūros
smūgiai.
Matai visiškai
pažeistą senamiesčio stilistiką, išgirsti rėksmingą,
brutalią muziką... Ir tu negali sutikti, kad tai yra tam
tikra kultūros arba kūrybos išraiška. Tačiau tuoj pat
supranti, kad kiekvieno žmogaus santykis su kultūra yra
kitoks. Sakysime, mano santykis tai klasika,
išsaugotas kultūros paveldas, senamiestis (geriau
apgriuvęs, negu visiškai svetimomis medžiagomis arba
svetima stilistika sutvarkytas)... Bet yra ir kitų
žmonių, kuriems tai, kas man yra svetima ir rėksminga,
teikia džiaugsmo. Tad negalima taikyti vieno mato.
2. O
kas jums
šiandien atrodytų skaudžiausia mūsų kultūroje?
Nesiremdama
vien savo mąstymu,
priminčiau įdomią Romualdo Granausko esė Žodžio
agonija. Rašytojas formuoja pojūtį, kad šiandien nyksta
tai, kas iki šiol formavo tą aukštąjį, dvasingąjį
kultūros matmenį. Nyksta vertikalės pojūtis. Tarsi
įveikdama tai, kas mumyse, žmonėse, yra menka, žema,
purvina, kas yra neišvengiama, ta dvasia siekia kilti,
išvysti šviesą, tikėjimą, viltį. Ji trokšta kažko, kas
nėra pati. Visaip mes galime tą matmenį pavadinti,
įvardyti, bet visada išlieka tas kilimo jausmas. Tave
kelia... Todėl ir
mūsų senųjų bažnyčių, šventovių dievybės įspūdis yra
labiausiai formuojamas kaip fizinis aukščio,
nenaudingos erdvės pojūtis. Bažnyčia nesutalpina daugiau
žmonių dėl to, kad yra labai aukšta, tačiau mūsų
žvilgsniai kyla į viršų...
O dabar jaučiame
tarsi atvirkščią jausmą mūsų žvilgsniai nukreipti
žemyn. Ir atrodo, kad lieka tik kūniškas, kiek įmanoma
suvulgarintas mūsų pavidalas.
3.
Ar sutinkate
su nuomone, kad dabar jaunas
žmogus vis dėlto yra auklėjamas vartotojiško požiūrio
linkme?
Taip, jaunų
žmonių orientacija yra aiški pragmatinė. Žmogus labai
aiškiai jaučia, kad jis turi kaip nors įsitvirtinti
gyvenime. Bet nesuabsoliutinčiau šito. Aš vis tiek
žiūrėdama į studentus (žinoma, filologus) tarp jų matau
žmonių, kurie, nebijosiu pasakyti šito žodžio, yra
pasmerkti. Jiems nepasiseks labai ramiai susitvarkyti
savo gyvenimo. Nepasiseks gyventi taip, kad būtų
naudinga gyventi. Juose slypi tas pradas, kuris žmogaus
gyvenimą sukomplikuoja, padaro jį sudėtingą,
prieštaringą, bet neišvengiamą.
Žinoma, aš matau ir kaip vyksta jaunų žmonių dramos. Kur
ta drama prasideda? Ji prasideda jau mokykloje, kai
visiškai aiškiai humanitarinių polinkių, kultūros, meno
šaukiamas žmogus visomis aplinkos, šeimos, draugų, tėvų
galiomis yra orientuojamas į pragmatinę pusę, tarkime, į
vadybą, kur stojančiųjų konkursai jau pasiekia 50 į
vieną vietą...
4.
Galbūt
truputį žvilgtelkime į ateitį. Kokią jūs matote, kokią
jūs spėjate ją būsiant?
Aš
manau, kad žmonija dar nėra išnaudojusi vienos
galimybės. Tai yra sugrįžimo galimybės. Visą laiką mes
mąstome apie ėjimą į priekį, apie kelią, kuris veda mus
arba į saulėtą ateitį, arba į aiškiai jaučiamą
saulėlydį. Dabar mes turime galimybę matyti, kaip
susidūrė dvi koncepcijos: šviesios ateities, kuri nutolo
nuo mūsų, ir to kultūros saulėlydžio, žodžio agonijos
laiko. Bet yra dar viena galimybė grįžimo galimybė. Ir
man atrodo, kad XXI amžiuje šita galimybė turėtų
ryškėti. Žmonija bandys grįžti. Ir bandys grįžti prie
pačių pirminių dalykų, prie ištakų. Ji bandys valytis
nuo tų apnašų, kurios yra suneštos per laiką. Ir bandys
iš naujo suvokti gamtą, prigimtinių dalykų, savo kalbos,
pirminių žmonių santykių prasmę. Bandys grįžti ten, kur
žmogus susitinka tik kaip žmogus su žmogumi, kur
profesija, turtai arba neturtai nedaug ką reiškia. Ir
tada galbūt iš naujo pajusime tų dalykų vertę.
Pagal
2004 m. radijo interviu, išspausdintą knygoje Sėskim ir pakalbėkim
V., Versus aureus, 2007
Atsakykite
į klausimus, remdamiesi pokalbiu su V. Daujotyte.
1.
Kokiais pavyzdžiais
V. Daujotytė pagrindžia teiginį, kad jos santykis su
kultūra nevienprasmiškas? Nurodykite du.
(2 taškai)
2.
Paaiškinkite,
kokiu tikslu V. Daujotytė prisimena R. Granausko esė.
(1 taškas)
3.
Paaiškinkite,
kokiu būdu V. Daujotytė, atsakydama į 2 klausimą, parodo
kultūros kaitą.
(1 taškas)
4.
Remdamiesi V.
Daujotytės
atsakymu į 3 klausimą, paaiškinkite, kokia humanitarinių
polinkių žmonių ateitis. Įvardykite du aspektus.
(2 taškai)
5.
Kokių
vertybių, atsakydama į 4 klausimą, pasigenda V.
Daujotytė šiandienos kultūroje? Įvardykite tris.
(3 taškai)
6.
Suformuluokite teiginį,
kurį V. Daujotytė siekia pagrįsti, atsakydama į 4
klausimą.
(1 taškas)
7.
Paaiškinkite
pavadinimo prasmę.
(1 taškas)
LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO VALDO ADAMKAUS KALBA,
pasakyta, atidarant tarptautinę
Frankfurto knygų mugę
1
Gerbiamos
ponios ir ponai,
2
Nuoširdžiai
sveikinu didžiąją knygos šventę. Ji kasmet sukviečia iš
viso pasaulio į Gėtės gimtąjį miestą šimtus tūkstančių
žmonių: visus mus sieja knyga.
3
Knyga buvo,
yra ir bus ryšys,
jungiantis mūsų dabartį su tradicija, jungiantis mūsų
kultūras į bendrą Vakarų civilizaciją, jungiantis mūsų
ir kitas pasaulio civilizacijas. Labai svarbu, kad XXI
amžiuje šis žmoniją siejantis kultūros ryšys stiprėtų ir
suteiktų mūsų bendram gyvenimui daugiau humaniškumo,
solidarumo ir pasitikėjimo.
4
Kiekvienais
metais Frankfurtas tampa ta erdve, kurioje susitinka
knygų
leidėjai ir rašytojai, kurioje susitinka pasaulio
kultūros. Nuoširdžiai sveikinu šio renginio šeimininkus
ir dėkoju už Lietuvos pakvietimą būti šių metų
Frankfurto knygų mugės viešnia. Lietuvos vardu sveikinu
visus mugės dalyvius ir svečius.
5
Knygos kultūra
lietuviams, kaip turbūt kiekvienai nedidelei tautai,
buvo ir yra egzistenciškai svarbi. Literatūra kūrė mūsų
tautą. Ji tęsė tautos gyvenimo pasakojimą pačiais
dramatiškiausiais istorijos tarpsniais.
6
Ne vieną
tūkstantį metų greta germanų ir slavų tautų dideliuose
Vidurio ir Rytų Europos plotuose gyveno baltų tautos.
Deja, dalis šių tautų išnyko viduramžiais. Savitos
kultūros prūsų tauta iš Europos etnografinio žemėlapio
pradingo vos prieš tris šimtus metų. Tik lietuviams iš
visų baltų tautų pavyko sukurti viduramžių valstybę
Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kuri tarp to meto
Europos monarchijų garsėjo bajoriška demokratija ir
unikalia religine bei tautine tolerancija. Lietuviai,
rusai, žydai, lenkai, totoriai, karaimai; katalikai,
stačiatikiai, liuteronai, kalvinistai, arijonai,
judėjai, musulmonai kūrė ir gynė Lietuvos valstybę kaip
bendrus namus, kuriuose kiekvienas pagal savo papročius
galėjo garbinti Dievą, kiekvienas savo kalba galėjo
rašyti ir spausdinti knygas. Ši savita bajorų
demokratijos valstybė, net ir susijungusi su Lenkija,
nepajėgė atlaikyti centralizuotų kaimynių spaudimo:
XVIII amžiaus pabaigoje ji žlugo.
7
XIX
šimtmetyje vokiečių mokslininkai jau tyrinėjo lietuvių
kalbą kaip mirti pasmerktos tautos palikimą. Filosofas
Imanuelis Kantas gynė lietuvių kalbą, visų pirma
pabrėždamas jos mokslinę vertę. Jis rašė: Nereikia
menkinti viso to, ką gali duoti mokslams, ypač senajai
tautų kraustymosi istorijai, ta labai senos, labai
mažame plote suspaustos ir tartum izoliuotos tautos dar
gyva kalba. Lenkiškai kūręs Lietuvos poetas Adomas
Mickevičius lietuvius laikė jau išnykusia tauta, kurios
istorija duoda geros medžiagos poezijai.
8
Tačiau
šios pranašystės nepasitvirtino: pasakojimas tęsėsi.
Ištvėrę carinės Rusijos prievartą, po Pirmojo pasaulinio
karo lietuviai atkūrė savo valstybę, brandino modernią
europinę kultūrą. Tuo metu įkvėptas laisvės oras vėliau
padėjo išlikti nacių ir sovietų okupacijų metais.
Išlikti kuriant. Lietuvos pasakojimas buvo tęsiamas
Sibiro tremtyje, Vilniaus ir Kauno getuose, sovietų
gulage ir nacių lageriuose, partizanų bunkeriuose,
psichiatrinėse ligoninėse ir karo pabėgėlių stovyklų
barakuose. Vienoje tokioje stovykloje Vokietijoje
jaunystės metais teko būti ir man. Lietuviai kūrė, rašė,
spausdino ir skaitė lietuviškas knygas ne tik okupuotoje
Lietuvoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose,
Kanadoje, Australijoje, Didžiojoje Britanijoje,
Vokietijoje.
9
Leidausi
į istoriją, nes ji neatskiriama nuo mūsų literatūros.
Nes lietuvių literatūra buvo ir yra rašoma kartu su jos
istorija. Istorijos subrandinta mūsų literatūra gerai
žino, kas yra laisvė ir kas yra prievarta. Ji skaudžiai
žino, kas yra žmonių solidarumas, ištikimybė ir kas yra
abejingumas bei išdavystė.
10
Laisva Lietuva
šiandien atpažįsta save kaip Vakarų kultūros šalį. Tokią
ją atpažįsta ir milijonai žmonių, aplankančių mūsų
kraštą. Mes tęsiame savo pasakojimą primindami ir
kartu su jumis kurdami bendrą Europos istoriją,
primindami ir gindami bendras Europos vertybes.
11
Europa, jos
tautų
ir kultūrų įvairovė bei vienybė nėra abstrakcija. Ji
turi savo veidą ir savo formas istorinio, kultūrinio,
taip pat ir literatūrinio gyvenimo formas. Šių formų
įvairovė turtina ir artina mus visus. Būtent formų
įvairovė jungia mus į Europą į bendrą humanitarinės
minties erdvę. Tikiu, kad šioje erdvėje dar galime rasti
prieglobstį pavargę nuo mūsų laikų įtampos ir
destrukcijos.<...>
Atsakykite
į klausimus, remdamiesi Prezidento V. Adamkaus kalba.
8.
Apie kokią
knygos paskirtį 2 ir 3 pastraipose kalba Prezidentas?
Įvardykite du aspektus.
(2 taškai)
9.
Suformuluokite 6 pastraipos pagrindinę
mintį.
(1 taškas)
10.
Paaiškinkite,
apie kokias nepasitvirtinusias pranašystes kalbama 7
pastraipoje.
(2 taškai)
11.
Įvardykite meninę raiškos priemonę, vartojamą kalbant
apie šiandienos Lietuvą, ir išrašykite pavyzdį.
(1 taškas)
12.
Prezidentas teigia, kad
Europa, jos tautų ir kultūrų įvairovė bei vienybė nėra
abstrakcija. Paaiškinkite, kaip suprantate šią mintį.
(3 taškai)
Atsakykite
į klausimus, remdamiesi abiem skaitytais tekstais.
13. V.
Daujotytė,
atsakydama į 1 klausimą, ir Prezidentas paskutinėje
pastraipoje kalba apie kultūrą. Paaiškinkite, kokiu
požiūriu kultūrą aptaria V. Daujotytė ir kokiu
Prezidentas.
(2 taškai)
14.
Suformuluokite V. Daujotytės
atsakymą į 1 klausimą ir Prezidento kalbos paskutinę
pastraipą siejančią mintį.
(1 taškas)
15.1. Kuriam funkciniam stiliui priskirtumėte
abu tekstus?
(1 taškas)
15.2. Atsakymą
argumentuokite, remdamiesi turiniu ir raiška.
(2 taškai)
|
|
|