Perskaitykite
tekstus ir atlikite užduotis.
NENAUDINGO AUKŠČIO
KULTŪROS ILGESYS
Iš pokalbio su
literatūrologe, profesore Viktorija Daujotyte
1. Gerbiama
profesore, kokią Jums daro įtaką dabartinė kultūros situacija,
kultūrinė aplinka Lietuvoje?
Jaučiuosi gyvenanti
šiandieninės kultūros apsuptyje ir kartais manau, kad nepajėgiu
susidaryti distancinio santykio. Žinoma, tas santykis įvairus.
Sakysime, įžengus į Vilniaus universiteto senąją dalį į
universiteto biblioteką, į Šv. Jonų bažnyčią, į tą nuostabų
architektūros ansamblį, atrodo, jog tave ištinka kultūros ir
kūrybos palaima. Rodos, esi tos kultūros saugoma ir čia nieko
blogo negali nutikti. Bet išėjus iš ten ir pasisukus į Vilniaus
viešąją erdvę, tave iš karto gali ištikti šiandieninės kultūros
smūgiai.
Matai visiškai
pažeistą senamiesčio stilistiką išgirsti rėksmingą brutalią
muziką... Ir tu negali sutikti, kad tai yra tam tikra kultūros
arba kūrybos išraiška. Tačiau tuoj pat supranti, kad kiekvieno
žmogaus santykis su kultūra yra kitoks. Mano santykis tai
klasika, išsaugotas kultūros paveldas, senamiestis (geriau
apgriuvęs, negu svetima stilistika sutvarkytas)... Bet yra ir
kitų žmonių, kuriems tai, kas man svetima ir rėksminga, teikia
džiaugsmo. Tad negalima taikyti vieno mato.
2. O kas jums
šiandien atrodytų skaudžiausia mūsų kultūroje?
Nesiremdama vien savo
mąstymu, priminčiau įdomią Romualdo Granausko esė Žodžio
agonija. Rašytojas mąsto, kad šiandien nyksta tai, kas iki šiol
formavo tą aukštąjį, dvasingąjį kultūros matmenį. Nyksta
vertikalės pojūtis. Tarsi įveikdama tai, kas mumyse yra menka,
žema, purvina, kas yra neišvengiama, dvasia siekia kilti,
išvysti šviesą, tikėjimą, viltį. Ji trokšta kažko, kas nėra
pati. Todėl ir mūsų senųjų bažnyčių, šventovių dievybės įspūdis
yra labiausiai formuojamas kaip fizinis aukščio, nenaudingos
erdvės pojūtis. Bažnyčia nesutalpina daugiau žmonių dėl to, kad
yra labai aukšta, tačiau mūsų žvilgsniai kyla į viršų...
O dabar jaučiame tarsi
atvirkščią jausmą mūsų žvilgsniai nukreipti žemyn. Ir atrodo,
kad lieka tik kūniškas, suvulgarintas mūsų pavidalas.
3. Ar sutinkate su
nuomone, kad dabar jaunas žmogus auklėjamas vartotojiško
požiūrio linkme?
Taip, jaunų žmonių
orientacija yra aiški pragmatinė. Žmogus aiškiai jaučia, kad
jis turi kaip nors įsitvirtinti gyvenime. Bet nesuabsoliutinčiau
šito. Vis tiek žiūrėdama į studentus (žinoma, filologus) tarp jų
matau žmonių, kurie, nebijosiu pasakyti šito žodžio, yra
pasmerkti. Jiems nepasiseks labai ramiai susitvarkyti savo
gyvenimo. Nepasiseks gyventi taip, kad būtų naudinga gyventi.
Juose slypi tas pradas, kuris žmogaus gyvenimą sukomplikuoja,
padaro jį sudėtingą, prieštaringą, bet neišvengiamą.
Aš matau ir kaip
vyksta jaunų žmonių dramos. Kur ta drama prasideda? Ji prasideda
jau mokykloje, kai humanitarinių polinkių, kultūros, meno
šaukiamas žmogus visomis aplinkos, šeimos, draugų, tėvų galiomis
orientuojamas į pragmatinę pusę, tarkime, į vadybą, kur
stojančiųjų konkursai jau pasiekia 50 į vieną vietą...
4. Galbūt truputį
žvilgtelkime į ateitį. Kokią spėjate ją būsiant?
Manau, kad žmonija dar
nėra išnaudojusi vienos galimybės. Tai yra sugrįžimo galimybės.
Visą laiką mes mąstome apie ėjimą į priekį, apie kelią, kuris
veda arba į saulėtą ateitį, arba į saulėlydį. Dabar turime
galimybę matyti, kaip susidūrė dvi koncepcijos: šviesios
ateities, kuri nutolo nuo mūsų, ir to kultūros saulėlydžio,
žodžio agonijos laiko. Bet yra dar viena galimybė grįžimo
galimybė. XXI amžiuje šita galimybė turėtų ryškėti. Žmonija
bandys grįžti. Ir bandys grįžti prie pačių pirminių dalykų, prie
ištakų. Ji bandys valytis nuo tų apnašų, kurios yra suneštos per
laiką. Ir bandys iš naujo suvokti gamtą prigimtinių dalykų, savo
kalbos, pirminių žmonių santykių prasmę. Bandys grįžti ten, kur
žmogus susitinka tik kaip žmogus su žmogumi, kur profesija,
turtai arba neturtai nedaug ką reiškia. Ir tada galbūt iš naujo
pajusime tų dalykų vertę.
Pagal 2004 m. radijo
interviu, išspausdintą knygoje Sėskim ir pakalbėkim V.,
Versus aureus, 2007
IŠ LIETUVOS
RESPUBLIKOS PREZIDENTO VALDO ADAMKAUS KALBOS,
pasakytos,
atidarant tarptautinę Frankfurto knygų mugę
1 Gerbiamos ponios ir
ponai,
2 Nuoširdžiai sveikinu
didžiąją knygos šventę. Ji kasmet sukviečia į Gėtės gimtąjį
miestą šimtus tūkstančių žmonių: visus mus sieja knyga.
3 Knyga buvo, yra ir
bus ryšys, jungiantis mūsų dabartį su tradicija, jungiantis mūsų
kultūras į bendrą Vakarų civilizaciją, jungiantis mūsų ir kitas
pasaulio civilizacijas. Labai svarbu, kad XXI amžiuje šis
žmoniją siejantis kultūros ryšys stiprėtų ir suteiktų mūsų
bendram gyvenimui daugiau humaniškumo, solidarumo ir
pasitikėjimo.
4 Kiekvienais metais
Frankfurtas tampa erdve, kurioje susitinka knygų leidėjai ir
rašytojai, pasaulio kultūros. Nuoširdžiai sveikinu šio renginio
šeimininkus ir dėkoju už Lietuvos pakvietimą būti šių metų
Frankfurto knygų mugės viešnia. Lietuvos vardu sveikinu visus
mugės dalyvius ir svečius.
5 Knygos kultūra
lietuviams buvo ir yra egzistenciškai svarbi. Literatūra kūrė
mūsų tautą. Ji tęsė tautos gyvenimo pasakojimą pačiais
dramatiškiausiais istorijos tarpsniais.
6 Ne vieną tūkstantį
metų greta germanų ir slavų tautų dideliuose Vidurio ir Rytų
Europos plotuose gyveno baltų tautos. Deja, dalis šių tautų
išnyko viduramžiais. Tik lietuviams iš visų baltų tautų pavyko
sukurti viduramžių valstybę Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę,
kuri tarp to meto Europos monarchijų garsėjo bajoriška
demokratija ir unikalia religine bei tautine tolerancija.
Lietuviai, rusai, žydai, lenkai, totoriai, karaimai; katalikai,
stačiatikiai, liuteronai, kalvinistai, arijonai, judėjai,
musulmonai kūrė ir gynė Lietuvos valstybę kaip bendrus namus,
kuriuose kiekvienas pagal savo papročius galėjo garbinti Dievą,
kiekvienas savo kalba galėjo rašyti ir spausdinti knygas. Ši
savita bajorų demokratijos valstybė, net ir susijungusi su
Lenkija, nepajėgė atlaikyti centralizuotų kaimynių spaudimo:
XVIII amžiaus pabaigoje ji žlugo.
7 XIX šimtmetyje
vokiečių mokslininkai jau tyrinėjo lietuvių kalbą kaip mirti
pasmerktos tautos palikimą. Filosofas Imanuelis Kantas gynė
lietuvių kalbą, pabrėždamas jos mokslinę vertę. Jis rašė:
Nereikia menkinti viso to, ką gali duoti mokslams, ypač senajai
tautų kraustymosi istorijai, tai labai senos, labai mažame plote
suspaustos ir tartum izoliuotos tautos dar gyva kalba.
Lenkiškai kūręs Lietuvos poetas Adomas Mickevičius lietuvius
laikė jau išnykusia tauta, kurios istorija duoda geros
medžiagos poezijai.
8 Tačiau šios
pranašystės nepasitvirtino: pasakojimas tęsėsi. Ištvėrę carinės
Rusijos prievartą, po Pirmojo pasaulinio karo lietuviai atkūrė
valstybę, brandino modernią europinę kultūrą. Tuo metu įkvėptas
laisvės oras vėliau padėjo išlikti nacių ir sovietų okupacijų
metais. Išlikti kuriant. Lietuvos pasakojimas buvo tęsiamas
Sibiro tremtyje, Vilniaus ir Kauno getuose, sovietų gulage ir
nacių lageriuose, partizanų bunkeriuose, psichiatrinėse
ligoninėse ir karo pabėgėlių stovyklų barakuose. Vienoje tokioje
stovykloje Vokietijoje jaunystės metais teko būti ir man.
Lietuviai kūrė, rašė, spausdino ir skaitė lietuviškas knygas ne
tik okupuotoje Lietuvoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose,
Kanadoje, Australijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje.
9 Leidausi į istoriją,
nes ji neatskiriama nuo mūsų literatūros. Nes lietuvių
literatūra buvo ir yra rašoma kartu su jos istorija. Istorijos
subrandinta mūsų literatūra gerai žino, kas yra laisvė ir kas
yra prievarta. Ji skaudžiai žino, kas yra žmonių solidarumas,
ištikimybė ir kas yra abejingumas bei išdavystė.
10 Laisva Lietuva
šiandien atpažįsta save kaip Vakarų kultūros šalį. Mes tęsiame
savo pasakojimą primindami ir kartu su jumis kurdami bendrą
Europos istoriją, primindami ir gindami bendras Europos
vertybes.
11 Europa, jos tautų
ir kultūrų įvairovė bei vienybė nėra abstrakcija. Ji turi savo
veidą ir savo formas istorinio, kultūrinio, taip pat ir
literatūrinio gyvenimo formas. Šių formų įvairovė turtina ir
artina mus visus. Būtent formų įvairovė jungia mus į Europą į
bendrą humanitarinės minties erdvę. Tikiu, kad šioje erdvėje dar
galime rasti prieglobstį pavargę nuo mūsų laikų įtampos ir
destrukcijos.
Atsakykite į
klausimus, remdamiesi pokalbiu su V. Daujotyte.
1. Kokiais pavyzdžiais
V. Daujotytė pagrindžia teiginį, kad jos santykis su kultūra
nevienprasmiškas? Nurodykite du.
(2 taškai)
2.
Paaiškinkite, kokiu tikslu V. Daujotytė prisimena R. Granausko
esė.
(1 taškas)
3. Paaiškinkite, kokiu
būdu V. Daujotytė, atsakydama į 2 klausimą, parodo kultūros
kaitą.
(1 taškas)
4. Remdamiesi V.
Daujotytės atsakymu į 3 klausimą, paaiškinkite, kokia
humanitarinių polinkių žmonių ateitis. Įvardykite du aspektus.
(2
taškai)
5. Kokių vertybių,
atsakydama į 4 klausimą, pasigenda V. Daujotytė šiandienos
kultūroje? Įvardykite tris.
(3 taškai)
6. Suformuluokite
teiginį, kurį V. Daujotytė siekia pagrįsti, atsakydama į 4
klausimą.
(1 taškas)
7. Paaiškinkite
pavadinimo prasmę.
(1 taškas)
Atsakykite į
klausimus, remdamiesi Prezidento V. Adamkaus kalba.
8. Apie kokią knygos
paskirtį 2 ir 3 pastraipose kalba Prezidentas? Įvardykite du
aspektus. (2 taškai)
9. Suformuluokite 6
pastraipos pagrindinę mintį.
(1 taškas)
10. Paaiškinkite, apie
kokias nepasitvirtinusias pranašystes kalbama 7 pastraipoje.
(2
taškai)
11. Įvardykite meninę
raiškos priemonę, vartojamą kalbant apie šiandienos Lietuvą, ir
išrašykite pavyzdį.
(1 taškas)
12. Prezidentas
teigia, kad Europa, jos tautų ir kultūrų įvairovė bei vienybė
nėra abstrakcija. Paaiškinkite, kaip suprantate šią mintį.
(3
taškai)
Atsakykite į
klausimus, remdamiesi abiem skaitytais tekstais.
13. V. Daujotytė,
atsakydama į 1 klausimą, ir Prezidentas paskutinėje pastraipoje
kalba apie kultūrą. Paaiškinkite, kokiu požiūriu kultūrą aptaria
V. Daujotytė ir kokiu Prezidentas.
(2 taškai)
14. Suformuluokite V.
Daujotytės atsakymą į 1 klausimą ir Prezidento kalbos paskutinę
pastraipą siejančią mintį.
(1 taškas)
15.1. Kuriam
funkciniam stiliui priskirtumėte abu tekstus?
(1 taškas)
15.2. Atsakymą
argumentuokite, remdamiesi turiniu ir raiška.
(2 taškai)