Lietuvių kalba ir literatūros istorija

Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

M. Mažvydas

LIETUVIŲ GIMTOJI KALBA

Testas

2007 m. valstybinio brandos egzamino užduotis

(pagrindinė sesija)

I. TEKSTO SUVOKIMO UŽDUOTIS (30 taškų)

Perskaitykite šį tekstą ir atlikite užduotis.

Renata Šerelytė

Pasakų šalies etika

1. ,,Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“, – dėl šių žodžių Henrikas Radauskas šiandien būtų palaikytas sentimentaliu svaičiotoju, mat šiems žodžiams visados mielai pritaria gausybė ,,grožio ir gėrio adeptų¹“ – lyriškų grafomanų.

2. Racionaliųjų Vakarų teatro scenose jau senokai išryškėjusi tendencija pasakos atsisakyti ir kurti pjeses iš gyvenimo. Iš pasaulio. Nepastebint, kad ir banaliausia gyvenimo istorija neišsiverčia ne tik be pasakos elementų, bet netgi ir be jos siužeto.

3. O Amerikoje pastebima. Štai Holivudo produkcija – kad ir kokį trilerį paimtum – kaip ant delno pasakos siužetas. Suprimityvintas iki tobulai lėkšto lygio. Centre herojus, kuriam padeda stebuklingi daiktai (ne, ne kardas, o automatas), ir situacijos (iššaudo visą kuopą, o pats lieka pavydėtinai gyvas). Slibinas nukaunamas. Karalaitė išlaisvinama. Tetrūksta vestuvių. Bet jų nebūna dėl vienos menkos priežasties: superherojus, demonstruodamas savo fiziologinį vyriškumą, slepia įgimtą oligofreniją². Žodžiu, proto atžvilgiu jis kūdikis, o kūdikiui ne karalaitės reikia, bet žinduko. Taigi po kautynių herojus žinduką ir gauna.

4. H. Radauskui, kaip subtiliam estetui, pasaka – ne tik prastos butaforikos³ priešingybė. Jinai įkūnija tikėjimo grūdą. O G. K. Chestertonui – amžinuosius žmoniškumo dėsnius, vertybes. Etiką. Jis teigė suvokęs, kad nėra kilnesnių tiesų už tas, kurios atsiskleidė jam vaikystėje, auklės pasakose (G. K. Chestertonas, „Ortodoksija“).

5. Pasaulis bando įteigti, kad tiesas kuria jis. Jei ne kilnesnes, tai įtaigesnes. Iš pasakų tiesų juokiamasi. Kilnumas ir garbingumas – dvi išnykusios pasakų sąvokos. Jas užėmė tos, kuriomis poetas, būdamas elfų šalies gyventojas ir šios etikos išpažinėjas, netiki. Ir negali tikėti.

6. Pone Stallone, būdamas pasakos superherojus, įtaigumo dėlei galite nuvarvinti lašą butaforinio kraujo, bet ar tamstos filme pamatysime raudoną žolę?.. Žaliai švytinčią jūros gelmę?.. Obelį su mėlynais obuoliais?.. Tai, ko, anot G. K. Chestertono, nėra, bet gali būti. Ar stebuklinga žolė privers suvirpėti širdį, ar atgaivins kadaise vykusio (tebevykstančio?) stebuklo archetipinį prisiminimą?..

7. Šiuolaikinės pasakos, kaip ir globalėjanti rinka, žmogaus sąmonę traktuoja kaip tuščio tūrio erdvę, kurią vartotojas (su reklamos ir įvaizdžio specialistų pagalba) užsipildo pats. Toje erdvėje nebėra estetikos, o etika labai supaprastinta. Seniau sakydavo: ,,Nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum“, dabar sakoma: ,,Kad panorėtum, tereikia pasistengti tai įpiršti.“

8. Šiuolaikinės (trilerinės) pasakos herojus, be kraujo, daugių daugiausia gali išspausti iš savęs tokius žodžius: ,,Gyvenimas ne tik liūdnas, bet ir gražus.“ (Tai ne Stallonės, o Van Damme'o išmintis, bet esmės tai nekeičia.)

9. Van Damme'as teisus. Pasaulis dar ir baisus, ir negailestingas. Tik mes su baisumu nebenorime kovoti patys, priešintis jam, kaip moko pasakų šalies etika, o paliekame tą darbą superherojui, kurio iš esmės nėra. Fobijos sklando ore kaip geležinnagės Stimfalo paukštės⁴, ir žmogus nesugeba įtempti lanko templės joms nušauti.

l0. Nekovojančiam žmogui pasaka tebus iš aplinkos greit pasisavinamas, perdirbamas ir pašalinamas produktas, infantilus kūrinys. Kovojančiam – vaiko tiesa, kuriai sunku suaugusiųjų pasaulyje, – užtat atsiveria begalinės kito pasaulio erdvės. Su raudona žole ir mėlynais obuoliais. Su tikromis vestuvėmis ir su kūdikiais, kuriems lemta nugalėti slibinus. Kurie anksti meta žinduką (jei apskritai paima į burną).

11. Pasaulis, kuriame (kuriuo) tikima, yra viltingas.

________________________

¹ adeptas – idėjos, doktrinos, religijos sekėjas ar šalininkas

² oligofrenija – įgimta neprogresuojanti silpnaprotystė

³ butaforija – scenos apstatymo reikmenys, imituojantys tikrus daiktus; netikri daiktai, gaminami reklamai ir kitiems reikalams; blizgučiai, pigūs papuošalai

⁴ Euristėjas nurodė Herakliui iššaudyti Stimfalo paukščius, kurie Arkadijos miesto Stimfalo apylinkes pavertė beveik dykuma. Tie paukščiai užpuldavo gyvūnus bei žmones ir sudraskydavo savo variniais nagais bei snapais. Bet visų baisiausia buvo tai, jog, pakilę į orą, savo kietas žalvarines plunksnas jie galėjo leisti tarytum strėles į tą, kuris sumanytų užpulti. Nelengva buvo Herakliui įvykdyti Euristėjo įsakymą. Jam padėti atvyko kariauninkė Atėnė Paladė. Ji davė Herakliui du varinius timpanus, nukaltus dievo Hefaisto, liepė užkopti ant aukštos kalvos prie to miško, kur suko lizdus Stimfalo paukščiai, ir suduoti į timpanus; o kai paukščiai pakils, iššaudyti juos iš lanko. Tai ir padarė Heraklis. Užkopęs ant kalvos, jis sudavė į timpanus, ir pasklido toks kurtinantis skambesys, jog paukščiai didžiuliu būriu pakilo virš miško ir persigandę ėmė sukti ratus. Tarsi lietus pasipylė į žemę jų aštrios it strėlės plunksnos, bet jos nekliudė stovėjusio ant kalvos Heraklio. Čiupo savo lanką didvyris ir ėmė šaudyti į paukščius mirtį nešančiomis strėlėmis. Iš baimės pakilo virš debesų Stimfalo paukščiai. Išskrido jie toli už Graikijos sienų, prie Euksoponto krantų, ir daugiau niekada nesugrįžo į Stimfalo apylinkes. Taip įvykdė Heraklis Euristėjo nurodymą <...>

Kunas N. Senovės Graikijos legendos ir mitai. Vilnius: Alma littera, 2003, p. 178-179.

Užduotys

1. Remdamiesi tekstu ir kultūrine patirtimi, paaiškinkite, kas būdinga Henriko Radausko kūrybai. Įvardykite bent du bruožus. (1 taškas)

2. Paaiškinkite, kodėl tekstas pradedamas H. Radausko citata. (1 taškas)

3.1. Kaip įrodomas teiginys, kad Holivudo filmuose ryškus pasakos siužetas? (1 taškas)

3.2. Paaiškinkite, kuo netikėta modeliuojamo holivudinio filmo pabaiga. (2 taškai)

3.3. Įrodykite, kad autorė ironizuoja Holivudo produkciją. (1 taškas)

4. Palyginkite, kuo skiriasi H. Radausko ir G. K. Chestertono pasakos supratimas nuo holivudinio pasakiškumo. (2 taškai)

5.1. Paaiškinkite sakinius: Jas užėmė tos, kuriomis poetas, būdamas elfų šalies gyventojas ir šios šalies etikos išpažinėjas, netiki. Ir negali tikėti. Kuo ir kodėl negali tikėti poetas? (2 taškai)

5.2. Išrašykite ir įvardykite bent vieną meninės raiškos priemonę pacituotuose sakiniuose. Kokiu tikslu ji pavartota? (2 taškai)

6.1. Nurodykite, kurioje pastraipoje kalbama emocingiausiai. (1 taškas)

6.2. Kokiomis priemonėmis kuriamas emocinės įtampos įspūdis? Įvardykite bent dvi. (1 taškas)

7. Kieno metonimijomis tampa Van Damme'as ir Stallonė? (1 taškas)

8. Paaiškinkite, kas bendra tarp šiuolaikinės pasakos ir globalėjančios rinkos. (2 taškai)

9. Atskleiskite autorės požiūrį į superherojus. (2 taškai)

10.1. Paaiškinkite, kaip suprantate paskutinį 9 pastraipos sakinį. (2 taškai)

10.2. Kaip nuoroda į Antikos mitą papildo teksto prasmę? (2 taškai)

11.1. Paaiškinkite paskutinės teksto pastraipos prasmę. (3 taškai)

11.2. Kaip paskutinė teksto pastraipa susijusi su pradžia? (1 taškas)

12. Suformuluokite šio teksto temą. (1 taškas)

13. Kokia šio teksto pagrindinė mintis? (2 taškai)

II. KALBOS UŽDUOTYS

1. Perskaitykite šiuos sakinius ir atlikite užduotį: paaiškinkite, kas skiriama skaitmenimis pažymėtais skyrybos ženklais. Lentelėje ATSAKYMAI įrašykite teisingą atsakymą žyminčią raidę (jos gali kartotis). Skaičiumi 0 pažymėtas pavyzdys (10 taškų).

Atrodytų,⁰ kad,¹ gyvendami pašėlusiu tempu,² įsismelkiame į pačią laiko širdį,³ kuo intensyviausiai būname laike ir kuo tvirčiausiai turime laiką. Tačiau... ne: kuo labiau skubame, tuo mažiau turime laiko. Kuo mažiau turime laiko,⁴ tuo labiau skubame trokšdami jį pasivyti, suturėti, pagauti, o gal net sustabdyti. Atvirai kalbant, kartais elgiamės su laiku,⁵ lyg turėtume pasistatę laiko sandėlius – ⁶ ištuštėjusius ir vėl pripildomus. Bet laikas – ⁷ žmogaus gyvenimo valdovas ir viešpats – ⁸ išslysta iš mūsų rankų kaip tik tą akimirką, kai įsinorime jį paimti. Tad vis dėlto tenka pripažinti: ⁹ laikas galingas. Toji laiko galia – niekio ir nebūties galimybė,¹⁰ prieš kurią negali atsilaikyti joks daiktas ar žmogus. Laikas yra naikinanti galia, galia,¹¹ bet kokią būtį paverčianti niekiu, bet kokį daiktą panardinanti nebūtin. Todėl laikas geriausiai išreiškia dažnai užmirštamą pagrindinį daikto ir žmogaus bruožą – ¹² būties ir gyvenimo trapumą.

Pagal A. Šliogerį

A Praleista sudurtinio tarinio jungtis.

B Vienarūšės sakinio dalys.

C Apibendrinamasis žodis po vienarūšių sakinio dalių.

D Apibendrinamasis žodis prieš vienarūšes sakinio dalis.

E Keli derinamieji pažyminiai po pažymimojo žodžio.

F Priedėlis po pažymimojo žodžio.

G Išplėstinis būdvardinis / dalyvinis pažyminys po pažymimojo žodžio.

H Išplėstinė dalyvinė / pusdalyvinė / padalyvinė aplinkybė.

I Tikslinamoji aplinkybė.

J Įterpinys.

K Kreipinys.

L Sudėtinio prijungiamojo sakinio dėmenys.

M Sudėtinio sujungiamojo sakinio dėmenys.

N Sudėtinio bejungtukio sakinio dėmenys.

ATSAKYMAI

Skyrybos ženklų Nr.	0	1-2	3	4	5	6	7-8	9	10	11	12
Atsakymų raidė	L

2. Perskaitykite šį tekstą ir padėkite trūkstamus skyrybos ženklus (25 taškai).

Klausimas apie tiesą gali būti pavadintas visų klausimų klausimu jau vien todėl kad kiekvienas klausimas nors esti ir pats paprasčiausias yra pastanga priartėti prie tiesos. Net jei aš klausiu kokio mažmožio tikiuosi teisingo atsakymo ir jį išgirdęs tariuosi sužinojęs tiesą. Jei žmogus yra ar bent kiek nors gali būti klausianti būtybė ir jei būtinybė klausti ir klausiančioji būsena jį išskiria iš visų šio pasaulio būtybių tada tiesa yra tiesiog žmogaus egzistencijos lemtis. Todėl Poncijaus Piloto klausimas apie tiesą nukreiptas ne į atsitiktinius ar praeinančius žmogaus egzistencijos pavidalus o į pačią jos gelmę.

Žinoma pati tiesa nėra kažkas vientisa vienoda visiems laikams visoms erdvėms bei visiems žmonėms. Kiekvienas individas su sava patirtimi savo įsitikinimais eina savosios tiesos keliu ir jos siekia savo būdais. Tiesa savaime suprantama nėra tik individuali būsena žmogų uždaranti į futliarą ir jį atskirianti nuo pasaulio ir kitų žmonių. Viskas esti priešingai didžiulė tiesos svarba pasireiškia tuo kad ji žmogų susaisto ir susieja su pasauliu ir žmonėmis. Kiekvienoje tiesoje net ir labai asmeniškoje intymioje slypi tai kas vieną subendrina su kitu ir kas suprantama ir priimtina mažų mažiausiai dviem žmonėms. Aišku tiesa gali skirti tarkim tada kai žmogus ar žmonių grupė įsitikinę savo teisumu stoja prieš kitą žmogų ar žmonių grupę nepripažįstančią pirmųjų tiesos ar teigiančių savąją. Tačiau skaidymas atskirtis ar izoliacija būdingi ne pačiai tiesai o tik žmonėms siekiantiems tiesos ar bent manantiems kad jos siekia. Tiesa sieja ir saisto. Saistymas ar siejimas be abejo yra vienintelis bruožas būdingas tiek pačiai didžiausiai tiek pačiai menkiausiai tiesai. Todėl norėdami bent apytikriai suprasti kas yra tiesa turime šiek tiek įsigilinti į tokio saistymo ir siejimo esmę.

Imkime pačią paprasčiausią situaciją aprėpiančią visus pamatinius klausimus apie tiesą ir tiesos elementus štai žmogus žiūri į kokį nors daiktą klausiančiu t. y. tiesos siekiančiu žvilgsniu. Ką tuomet reiškia žodis klausiantis? Kaip jaučiasi žmogus kai jo būklė prilyginama klausiančio žvilgsnio būklei? Ko gero jis jaučiasi tarsi atskirtas nuo daikto į kurį nukreiptas klausiantis žvilgsnis. Užklausiamas daiktas yra toli nuo žmogaus užtat žmogus siekdamas tiesos stengiasi tolimą daiktą priartinti su juo susipažinti ar net susilieti. Vėl įsitikiname kad siekiamos tiesos situacija visad ir visur yra dvinarė. Joje veikia mažiausiai du dalyviai esantys vienas priešais kitą bet judantys vienas kito link. Tai gali būti ir žmogus ir daiktas ir įvykis žodžiu tai kas yra kita žmogaus atžvilgiu. Kur šioje situacijoje galima surasti tiesą? Gal reikėtų sakyti tiesa yra santykis tarp žmogaus ir daiktų todėl tiesos vieta yra tas tarp kuriame įvyksta prasmingas susitikimas ir kuriame užsimezga dialogas. Matyt todėl S. Pitagorietis teigė Nėra nieko artimesnio tiesai nei išmintis.

Pagal A. Šliogerį

3. Perskaitykite šį tekstą ir atlikite užduotis:

• įrašykite praleistas raides (jų gali būti ne viena),

• skliausteliuose pateiktus žodžius parašykite kartu arba atskirai,

• parinkite didžiąsias arba mažąsias raides,

• pavartokite reikiamą suskliaustųjų žodžių (jie parašyti pasviruoju šriftu) formą (25 taškai).

Švelnumas – jausmas, rečiau ar dažniau išreiškiamas šypsena ar suš___ldančiu jud___siu, ir kartais visiškai nereikalingas bruožas žmogui, besiveržiančiam pirmyn ir nenorinčiam būti ar bent pasirodyti silpn___ (silpnas). Bet retkarčiais, stabtelėjusi tarp tais___klių, įsak___mų ar straipsnių, įvardytų (ne, vien)____________ tik (L, l)___ietuvos (R, r)__ espublikos (K, k)___onstitucijoje, galiu pažiūrėti į šal___ esant___j___ su švelnumu, be išankstinio žinojimo „ko nors“ apie jį arba be nusistat___mo, kad viskas sen___i paž___stama, įgr___sę ar net nepakenčiama. Pabandau užkalbinti jį tyliai ir pagarbiai, tarsi kalbinčiau save, šiek tiek prislėgt___ (prislėgta) nežini___ (nežinia) ar nebeskirianč___ (nebeskirianti), kas svarbiausia. Švelnumas neleidžia sakyti (kaži, kada) ______________ išmoktų frazių ar vakar išm___styto sakinio. Švelnumas gimsta (čia, pat) ___________ ir kiekvienam suranda tam tikru metu reikalingiausią išraišką, todėl jis (ne, veltui) ______________ laikomas neįkain___jama vertybe.

Nor___ (norėti) atgauti jėgas, pusiausv___rą, pamatyti pasaulį m___sliomis akimis, žvelgiu į save ir į vis___ aplinku___ su švelnumu. Koks netikėtas atradimas: visi besišypsantieji turi švelnumo. Šypsena pasako, kad viskas, ką matau, nenusakomai gražu. Ne, niekas man nesivaidena. Aš tik sutramdžiau savo aršumą ir besaikį, nebevaldomą, nerim___stingą, net dr___stišką veržim___s___ nežinia kur. Dėmesingai pažvelgiau į save ir susim___sčiau: kaip atrodau sau, kitam. Tenka pripažinti neginč___jamą tiesą: kartais (po, to) ___________ žvilgsnio sunerimstu, kartais susigėstu, nusig___stu, kartais toliau noriu bėgte bėgti vėl pirmyn, kad tik manęs nepasiektų, nes kuo ilgiau taip į save žiūriu, tuo švelniau žiūriu į tą gyvenimą, kurį tikiu esant.

Reikia pabūti švelniai. Nors truput___. Ir visiems to reikia. (Ar, gi) __________ tas jausmas toks nesvarbus, kad nepasisten___siu paversti jo savastimi? (Ne, gi) __________ nereikia tam skirti nors kelet___ minučių?.. Be jo jaučiuosi išs___kusi, išgyvenu nusiv___limą, nuosm___kį, nuop___lį. O juk tarp su___tilios žmogaus išraiškos, išu___dyto, išlavinto proto ir jausmų pasaulio turėtų būti darna. Švelnumas (taip, pat) _____________ turi derėti. Švelnumas, kurį vos vos palydi gerumo pot___ris ir kuris vos vos užgauna žmogaus jautrumą. Viso to nematyti, nes vos tik parodau inic___atyvą ir duodu ženklą esanč___jam, kad išgirdau tai, ko jis š___ip neišdr___so pasakyti, pamatau jo bū___štavimą, netyčia atsiskleidusį daugiau, negu jis sau leido. Pamatau, kad ir aš esu bai___šti ir (ne, viską) ____________ galiu pasakyti...

Švelnumas lyg (ne, šio) __________ pasaulio bruožas. Jis lyg nedera prie realaus gyvenimo tiesų. Bet jaučiu, kaip jis keičia mane, ir suvokiu, kad šio bruožo netinka prievarta piršti kitam. Reikia palaukti, kol patikės juo ir priims kaip draugą, kuris viltingai 1___k___riavo jo, su visais nespėjan___ (nespėjantis). Ir suprantu: kai laukiu nuraminimo, (iš, tiesų) _____________ laukiu švelnumo. Aš neišmokau jo girdėti, nes skubūs žemės žingsniai man įprasti. Įprast___snis šurm___lys ir stumdym___sis, tiesiant ranką kažk___ pasiekti ir pasis___vinti. O pasaulio švelnumas lyg nebūtinas – juk jis neatveria plači___j___ durų, neiškelia žmogaus į pirm___s___s eiles. Švelnumas tik atpaž___sta žmoniškumą ir neįž___liai, neįk___riai pakviečia pokalbi___...

Mano švelnumas primena, kad n____su mar___onetė ar naudingas ____rankis, o turiu siek___mybę tapti verta savo buvimo priežasties, būti ir tapti nenusakoma. O (koks, gi) ___________ nenusakomas yra mėginimas siekti panašumo į švelnumo davėją. „Ir pamokyk mane būti šveln___ (švelni)“, – noriu paprašyti, nors stiprusis pasaulis net nepažiūrės ir nepastebės mano pasikeitimo. Tik mažasis žmogus, sustoj___s šal___kelėje atsikvėpti, glausis prie mano švelnumo ir, viliuosi, nuspr___s eiti jo link.

Per švelnumą pažinau nuolankumo svarbą. Per švelnumą atskiriu žmoniškumo ženklus, kad vien___kart pasir___žčiau kitiems parodyti surinktas žmoniškumo daleles, kurias kadais___ buvau išbarsčiusi. Ir palyginu jas su kitų surastosiomis. Ir dalelę po dalelės kuriu kantrumo mozaiką nepamirš____ (nepamiršti) atsiremti į švelnumą, tokį tylų ir tokį būtiną kaip tikėjimas.

Pagal V. Adomonytę