Perskaitykite šį tekstą ir atlikite užduotis.

Vytautas Radžvilas

Laisvės naštos svoris

1 Prieš daug metų, dar okupacijos laikais skaitant kai kurių Vakarų mąstytojų veikalus, pirmą kartą teko susidurti su tokiomis sąvokomis kaip „laisvės baimė“ ir „bėgimas nuo laisvės“. Turiu pripažinti, kad nors tada protu ir suvokiau, kad galėtų būti toks reiškinys kaip „laisvės vengimas“, tačiau perskaityti įdomūs samprotavimai apie jį greičiau priminė sunkiai įtikimą pasaką. Atrodė keista ir nesuprantama, kaip normalus žmogus gali bijoti laisvės ir net sąmoningai siekti nusikratyti jos naštos.

2 Pasaka tapo akivaizdžia tikrove tryliktaisiais nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais. Nebeįmanoma apsimesti, jog smulkmena tėra tai, kad geras trečdalis šalies žmonių tyliai ilgisi, o daugelis jau ir atvirai reikalauja to, ko manėme atsikratę visiems laikams, – vieno asmens diktatūros. Jie kažkodėl įsitikinę, kad griežtas Prezidento rankos mostelėjimas būtų lyg ta stebuklinga lazdelė, kuri akimoju iš mūsų gyvenimo iššluotų nusikaltimus, korupciją, skurdą ir neviltį. Čia nekalbėsime apie tai, kokios nepagrįstos šios viltys, nors tokią kalbą būtų lengva pagrįsti svariais įrodymais. Galų gale pakanka pasižvalgyti po kaimyninę Baltarusiją, kurios gyventojai, susigundę stebukladario viliotojo pažadais, dar ir šiandien skendi neišbrendamame skurde. Tad užuot įrodinėję, kaip neišmintinga kliautis demagogų pažadais, pamėginkime atlikti nedidelį minties eksperimentą ir klausimą formuluokime kiek netradiciškai. Tarkime, kad gelbėtojas kažkaip stebuklingai sugeba mums laiduoti sotų ir šiltą gyvenimą, tačiau su viena griežta sąlyga – visi privalome vergiškai jam paklusti. Taigi kyla paprastas ir kartu principinis klausimas – ar verta būtų priimti tokią sąlygą?

3 Būtent ta aplinkybė, kad šiandien tiek daug žmonių ilgisi tvirtos despoto rankos, ir verčia kelti ne vieną skausmingą klausimą. Kodėl iš mūsų gyvenimo tyliai traukiasi laisvė? Kodėl tiek daug žmonių pasiruošę jos atsisakyti? Visą šių klausimų svorį ir svarbą įmanoma pajusti tik aiškiai suvokiant, kas slypi už tikros ar tariamos meilės despotui vedliui – už viso to slypi noras ir pasiryžimas keliaklupsčiauti ir šliaužioti prieš stipresnį. Kalbant dar aiškiau, reikia pasakyti, kad panašaus bandos vedlio besiilgintis žmogus iš tikrųjų parodo tik tai, kad turi šliužo sielą.

4 Toks vertinimas gali atrodyti pernelyg griežtas ir kategoriškas, tačiau jis yra būtinas. Norint nors apytikriai suprasti, kas vyksta šių dienų Lietuvoje, matyt, pribrendo laikas pažvelgti į mūsų gyvenimą krikščionišku požiūriu. Tai leistų atsikratyti kai kurių nuvalkiotų ir banalių mąstymo schemų, o tiksliau kalbant – primityvios filosofijos, kuria remiantis mėginama aiškinti ir sudėtingus šiandienos įvykius. Bene pagrindinė šios filosofijos tiesa yra ta, kad svarbiausia visų šalies nelaimių ir sukrėtimų priežastis yra plačiai sukerojęs skurdas, kurio buvimas kuria „dvi Lietuvas“ beviltiškai skiriančią prarają. Šiuose teiginiuose yra daug tiesos. Būtų amoralu ir ciniška užmerkti akis prieš žmonių vargą ir nieko nedaryti, kad jų gyvenimas gerėtų. Tačiau suabsoliutindami gerovę ir paversdami ją vieninteliu žmogaus elgesį aiškinančiu akstinu, galime lengvai prieiti prie absurdiškų ir pavojingų išvadų. Didžiausias tokio, deja, plačiai paplitusio aiškinimo trūkumas tas, kad juo paneigiama asmens laisvė ir atsakomybė už savo poelgius ir veiksmus. Skurdas tampa argumentu, kuriuo teisinamas niekšiškumas ir kartu nutrinamos ribos tarp gėrio ir blogio. Mat tokiais atvejais net nebekeliamas klausimas, kodėl vieni žmonės net ir sunkiausiomis sąlygomis išsaugo žmoniškumą ir padorumą o kiti pradeda elgtis kaip paprasčiausi padugnės.

5 Lygiai taip pat gerokai lėkštesni tampa ir svarstymai, kodėl to skurdo tiek daug. Jau seniai įprasta dėl visko kaltinti valdžią arba, kaip šiomis dienomis madinga sakyti, „elitą“, kuris, girdi, nuolatos apvaginėja paprastus krašto piliečius. Deja, ir šiuo atveju pasakoma tik dalis tiesos, nes nekeliamas kitas klausimas – o kaip šis elitas atsiduria valdžioje? Argi valdžią renka ne patys šalies piliečiai ir jie visiškai nėra atsakingi už savo pasirinkimus? Taigi norom nenorom peršasi mintis, kad daugelio nelaimių priežasčių derėtų ieškoti mūsų pačių pasirinkimuose. Rinkdamiesi pernelyg dažnai pamirštame prieš du tūkstantmečius ištartus ir laiko patikrintus žodžius: „Tiesa padarys jus laisvus“. Galbūt kai kam tai nuskambės žiaurokai, bet reikia pasakyti vieną dalyką: kartais skurdo priežastimi tampa pernelyg stiprus troškimas gerai gyventi.

6 Žvelgiant į šiandieninę Lietuvą susidaro slogus įspūdis, kad daugybei šios šalies žmonių seniai neberūpi tai, kas vadinama moralinėmis vertybėmis. Profesionalumas, sąžiningumas, padorumas – šios politikų savybės neturi paklausos tarp mūsų rinkėjų. Norom nenorom tenka pripažinti: tūkstančiai jų pasiruošę bučiuoti riebesnį kąsnį tiesiančią ranką, net jeigu tai būtų sukčiaus, vagies ir gal net kruvina žmogžudžio ranka. Einant šiuo keliu galiausiai nusiritama iki to, kad balsuojama net nebe už kąsnį, bet už pažadus jį duoti. Iš čia tas nepabaigiamas apsigaudinėjamas ir nenutylančios aimanos, kad vėl išrinkome ne tuos. Trumpai kalbant, susivilioję tokiais pažadais ir jų apakinti balsuojame už tuos, apie kurių nesąžiningumą dažniausiai iš anksto žinome, ir išsirinkę, kaip mėgstama sakyti, vagis, paskui stebimės, kad jie mumis nesirūpina.

7 Ar nėra taip, kad laisvė iš mūsų gyvenimo traukiasi todėl, kad sąmoningai mėginame kažkaip apeiti krikščionišką mokymą apie žmogų ir jo padėtį pasaulyje? O šis mokymas skelbia, kad žmogus yra laisvas pasirinkti, kuo nori būti – oria ir net sunkiausiomis akimirkomis padorumo ir savigarbos neprarandančia būtybe ar bandos gyvuliu, kurio vienintelis rūpestis – prasimaitinti bet kuria kaina. Ir kol nepajėgsime nors kiek atsikratyti tos kraupios filosofijos, kad viską lemia ekonomika, o sąžinė įpareigoja tik pasisotinusį, tol būsime ne laisvi ir orūs piliečiai, bet liksime banda, kuriai visada reikės vedlio. Galų gale horizontą ir prošvaistę išvysta tik tas, kuris nors akimirkai pajėgia atitrūkti nuo kasdienybės rūpesčių ir pakelti akis į dangų.

„Mažoji studija“, 2004 m. sausio 10 d.

Užduotys
1. Pakomentuokite, kaip autorius siekia patraukti skaitytojo dėmesį teksto įžangoje. (1 taškas)

2. Paaiškinkite, kodėl mintys apie laisvės baimę prieš daugelį metų autoriui atrodė nesuprantamos. (1 taškas)
3. Kas, autoriaus manymu, rodo, kad žmonėms laisvė yra tapusi našta? (1 taškas)
4. Kodėl kai kurie žmonės norėtų vieno asmens valdžios? (1 taškas)
5. Kokio tikslo siekia autorius minėdamas kaimyninę Baltarusiją? (1 taškas)
6.1. Atidžiai perskaitykite 2-ą pastraipą, raskite ir išrašykite ironijos pavyzdį. (1 taškas)
6.2. Pakomentuokite, kas ironizuojama. (1 taškas)
7. Atidžiai perskaitykite 3-ią pastraipą. Paaiškinkite, kas norėta pasakyti apie tam tikrą visuomenės dalį žodžiais „panašaus (1) bandos vedlio besiilgintis žmogus iš tikrųjų parodo tai, (2) kad turi šliužo sielą“. Paaiškinkite abi pasakymo dalis. (2 taškai)
8.1. Su kokiu požiūriu polemizuoja autorius 4-oje pastraipoje? (1 taškas)
8.2. Kodėl šis požiūris autoriui atrodo pavojingas? (1 taškas)
8.3. Kokiu argumentu autorius įrodo, kad požiūris, su kuriuo jis polemizuoja, nepakankamai pagrįstas? (1 taškas)

9. Remdamiesi 5-a pastraipa, atsakykite į 9.1 ir 9.2 klausimus.
9.1. Kokią nuomonę apie skurdo priežastis autorius laiko nepakankamai pagrįsta? Kodėl? (2 taškai)

9.2. Kokias sintaksines figūras autorius vartoja išsakydamas savo požiūrį? (1 taškas)

10. Paaiškinkite, kas norėta pasakyti teiginiu, kad ,,kartais skurdo priežastimi tampa pernelyg stiprus troškimas gerai gyventi“. (1 taškas)
11. Remdamiesi 6-a pastraipa paaiškinkite, kas rodo, kad visuomenė yra nepakankamai kritiška. (1 taškas)

12. Apibendrinkite, kokius galimus tautos pasirinkimus svarsto autorius šiame tekste. (2 taškai) 
13. Paaiškinkite pavadinimo prasmę. (2 taškai)
14. Nurodykite teksto žanrą. (1 taškas)

15.1. Nurodykite teksto funkcinį stilių. (1 taškas)
15.2. Atsakymą pagrįskite dviem argumentais: turinio ir raiškos. (2 taškai)

Visi suži__ro į bėgančius. Pavasario purvynas teškėjo po jų kojomis.

Pagal K. Borutą