Lietuvių kalba ir literatūros istorija

LIETUVIŲ GIMTOJI KALBA

I egzamino dalis

Testas

2005 m. valstybinio brandos egzamino užduotis

(pagrindinė sesija)

I. TEKSTO SUVOKIMO UŽDUOTIS

Perskaitykite šį tekstą ir atsakykite į klausimus.

Tomas Daugirdas

KNYGINĖS KLASTOS

1 Vilniaus knygų mugėje šiais metais apsilankė statistiškai daugiausia žmonių – penkiasdešimt tūkstančių. Šis skaičius ne vieną kultūrininką skatino džiaugtis, kad, nepaisant interneto veržimosi į žmonių kasdienybę, finansinių sunkumų, knyga „grįžta“ į žmonių gyvenimą. Komerciškai nusiteikę leidėjai džiūgavo dėl ateities pelnų. Knygos, dažniausiai grožinė literatūra, iš tiesų yra perkamos. Veikiausiai tam, kad būtų perskaitytos. Tačiau kam ir kaip jos skaitomos? Ar statistika kartu rodo, jog šiandien Lietuvoje auga skaitymo kultūra, žmonės nuo materialinių vertybių pagaliau gręžiasi į kultūrines, „dvasines“ vertybes? O galbūt knyga ima atlikti visai kitą funkciją nei anksčiau?

2 Kartais jaučiame nostalgiją sovietmečiui bei vadinamajam jo kultūriniam gyvenimui. Milžiniški knygų tiražai, ribota knygų įvairovė sukūrė neregėtą kultūrinę realybę.

3 Visuomenėje, kuri gyveno deficito sąlygomis, knyga, pirmiausia lietuviška knyga, buvo suvokiama kaip didžiausias deficitas. Kaip tik todėl neretas šias knygas skaitydavo. Ne todėl, kad būtų buvę dideli knygų draugai ir mėgėjai. Retesnes knygas karštligiškai skolindavosi ir per naktį perskaitydavo iš baimės, kad daugiau tokia proga gali ir nepasitaikyti. Didesnių tiražų lietuviškos knygos gerbtos ir skaitytos kaip pateikiančios lietuvišką tikrovę, alternatyvią esamai sovietinei, „nulietuvinančiai“, kaip tam tikros laisvės salos. Akivaizdu, kad toks skaitytojas nebūtinai gilindavosi į turinį: tekste jam pakakdavo tam tikrų nuorodų ir užuominų. Skaitytojas nebūtinai turėjo išmanyti literatūrą – svarbiausia vertė čia ne žodis, o jo lietuviškumas. Skaitytojui tai pirmiausia ir buvo rašytinio teksto moralinės vertės kriterijus.

4 Nors sovietmečiu knyga, ypač lietuviška, buvo be galo gerbiama, ji prarado savo knyginę funkciją. Ji buvo sukurtas deficitas, o ne kultūrinės kasdienybės dalis. Gausus jų skaitymas bei prikrautos lentynos rodė ne kultūros pilnatvę bei visuomenės išprusimą, o kultūros skurdą, kai išgyvenamas alkis skatina griebtis bei į save grūsti bet ką. Labiausiai tai, ką sunkiausia įsigyti. Sovietmečiu nebuvo sukurta nei skaitymo kultūra, nei kritiškumas rašytiniams tekstams.

5 Sovietinio pasaulio griūtis aiškiai atskleidė šios knyginės kultūros iliuziškumą. Maža to, keičiantis pasauliui deficitinė kultūra negalėjo pateikti jokių atramų, kurių padedami labai apsiskaitę žmonės būtų pajėgę jį suvokti bei numatyti jo perspektyvas. Kintančiai tikrovei metant realius iššūkius, knyga nuvertėjo kaip šventenybė. Kita vertus, steigiantis leidykloms bei ėmus gausiai leisti knygas lietuviškai, šoką patyrė ir senieji knygų pirkimo įpročiai.

6 Neturėdami atsirinkti padedančios skaitymo kultūros, andainykščiai skaitytojai neišvengiamai turėjo pasijusti kultūriškai neįgalūs. Veikiausiai ne vien dėl finansų stokos, tačiau ir dėl šio išgyvenamo bejėgiškumo pirmaisiais Nepriklausomybės metais buvo labai sumažėję knygų skaitytojų. Savo ruožtu atsirado galimybė formuotis nedeficitinei, realių tiražų knygų kultūrai.

7 Ar šiandien žmonėms gausiai lankant knygų mugę, glėbiais iš jos nešantis knygas galime daryti išvadą, kad, dešimt metų vengę knygų, nusivylę jomis, skaitytojai ima iš naujo mokytis jas skaityti? Ne paslaptis, kad šiandien esama aiškių sovietinio knygos kulto likučių. Rašytiniu žodžiu vis dar besąlygiškai pasitikima kaip „tikresnės“ tikrovės sklaidos vieta. Tačiau šiandien tai labiau galioja ne knygoms, o spaudai. Čia žodis yra praradęs meniškumą bei prisitaikęs prie primityvaus skaitančiųjų, nedrįstančių abejoti užrašytu žodžiu, žvilgsnio.

8 Kita vertus, akivaizdu, kad dauguma šiandien perkamų knygų atlieka kitą vaidmenį. Žinoma, ne ūkio ar virtuvės vadovai, o knygos, perteikiančios ar ketinančios perteikti tam tikras prasmes ir turinius. Šiandien mes gyvename žinių pasaulyje, kai žinios ne ribojamos ir cenzūruojamos, o mus užplūsta dideliu srautu. Mes esame priversti ieškoti būdų jas atsirinkti arba jose paskęstame. Informacija, kurioje nesugebame orientuotis, mums nėra niekaip vertybiškai ar individualiai svarbi. Ne konkrečios žinios, o jų nuolatinis kismas tampa neatsiejama mūsų tikrovės dalimi, tokia kaip ir nuolat besikeičiantis oras. Žinios gali ateiti ir išnykti mūsų visai nepaliesdamos. Informacijos dinamika lyg atpalaiduoja nuo būtinybės susitelkti bei vertinti, ją asmeniškai įprasminti. Tereikia pasklaidyti dažniausiai po ranka pasitaikančias knygas, kad suvoktume, jog jos atlieka panašią funkciją kaip ir vienadienės žinios. Jos dinamiškos, lengvai vartojamos, nereikalauja susikaupti bei asmeniškai išgyventi jų vyksmo, susieti save su jų turiniais. Šiandien atrodo keista reikalauti, kad knygą perskaitęs žmogus patirtų jo asmenybę perkeičiantį katarsį. Paradoksalu, tačiau ši situacija turinio nuvertinimo prasme atitinka sovietinę patirtį, nors ir nepripažindama jokio žodžio kulto.

9 Knygų mugė bei jos vertinimai spaudoje taip pat paradoksaliai atskleidė, kad knygos vartojamos labai paviršutiniškai, instinktyviai atstumiant tai, kas galėtų iškelti asmenines moralines dilemas, skaitantįjį pastatytų akistaton su tikrove ar pačiu savimi. Trys garsiausi į knygų mugę pakviesti rašytojai buvo Frédéric Beigbeder iš Prancūzijos, Alessandro Baricco iš Italijos bei Thom Brussing iš buvusios Rytų Vokietijos. Regis, kaip tik pastarojo romanas „Herojai kaip ir mes“ turėjo susilaukti didžiausio skaitytojų dėmesio, mat rašytojo patirtis labai artima mums. Tačiau įvyko priešingai. Labiausiai žavėtasi Baricco bei šou iš savo pasirodymų dariusiu Beigbeder.

10 Dar prieš keletą metų visuomenės mažą domėjimąsi sovietinio meto išgyvenimų bei dilemų vertinimais buvo galima aiškinti praėjusio laiko artumu, jo atminties skausmingumu. Tačiau šiandien aišku, kad šios tikrovės suvokimas, retrospektyvus žvilgsnis į ją bei asmeniškas įvertinimas yra stumiamas į užmarštį. Taip vaduojamasi nuo tikrovės, drauge pamirštant ir pačius save bei vis labiau prarandant akistatos su savo istorija bei tikrove galimybę. Meninę formą turinti knyga, galbūt skausminga, tačiau ir išlaisvinanti, būtų puikiausia vieta tokios patirties išsklaidai. Tačiau posovietmečiu Lietuvoje nepasirodė joks romanas apie tai, kas dešimtmečius formavo mūsų visuomenę ir mus. Šiandien rašytojai griebiasi leisti esė rinkinius, kuriuose užmaršties kultūra susipina su nevilties nuotaikomis ar užsimiršimo tuščiuose išsigalvojimuose pastangomis.

11 Sovietmečiu knygai buvo palikta visuomeniškai reikšminga, bet kultūros atžvilgiu niekinga lietuvybės deficito simbolio funkcija. Ji iki šiol nėra atgavusi savo kaip gilesnių pasaulio vyksmo ir žmogaus gyvenimo prasmių paieškos vaidmens. Todėl ir knygų mugės sėkmė yra knyginės komercijos, o ne knygos triumfo pavyzdys. Galbūt per anksti džiaugiamės, kad internetui nepavyko išstumti popierinės knygos. Neįveikęs jos formos, jis vis plačiau užkariauja knygos turinį.

II. KALBOS UŽDUOTYS

Vienas dalykas siekti laisvės nelaisvėje o kitas bijoti savo laisvės ją atgavus. Tos baimės ar sakyčiau sutrikimo ką su ta staiga nukritusia laisve daryti dar be galo daug. Iš tiesų sutriko ne tik kultūros žmonės. Žinom ką daryti ir kaip laikytis nelaisvėje ir sutrinkame nusimetę tos nelaisvės pančius. Laisvė išpančioja žmogų paleidžia jį nuo ėdžių prie kurių buvo pririštas grandinėmis ir leidžia pačiam rinktis. Paradoksalu bet nelaisvė gali būti savotiškai saugi jeigu jai nesipriešini šeimininkas laiku pagirdo laiku įvaro į aptvarą nuo pavojų saugo stipriai užvertos geležinės durys. Todėl pakrikę išlaisvintųjų būriai ieškantys naujo pono vadovo šeimininko su botagu ir raktais prie juosmens būna baisūs. Ne mažiau paradoksalu kad nelaisvas žmogus menui būna artimesnis atviresnis taigi beviltiškose situacijose neretai lieka gražiausias pasirinkimas kūryba. Menas gyvas priespaudoje ir miršta laisvėje yra pasakęs A. Gide žymus prancūzų rašytojas. Ar daugybė nežinomų žmonių būtų tiek rašę ir pridainavę tiek dainų jei ne trėmimai ir ne lietuvių karai po karo? Kultūroje žmogus nori palikti savo atvaizdą pagaliau suvokti ir jausti laisvę per kultūrą ir kultūroje nes kaip rodo mūsų patirtis išsivadavimo siekis taip pat bręsta joje ir iš jos kyla. Už nelaisvo kūrėjo nugaros stovi visa mūsų klasika senoji raštija taip pat neturėjusi gerų laikų. Kūryba vis dėlto kada nors išlaisvina žmogų ir tautą. Štai kodėl savo kultūrą kūrybą vis dar tyrinėjame kaip išsivadavimo istoriją skaudžią bet brangią ir paliekame ateičiai įvertinti bendražmogiškąjį jos turinį.

2. Paaiškinkite, kas skiriama skaitmenimis pažymėtais skyrybos ženklais. (4 taškai)