Josifas Brodskis (1940-1996) – rusų poetas, eseistas, vertėjas, 1972 emigravęs į JA V. 1987 m. jis apdovanotas Nobelio literatūros premija. Čia pateikta sutrumpinta kalba, kurią poetas pasakė premijos įteikimo proga.

II

1 Jeigu menas ko nors ir moko (o menininką – pirmiausia), tai būtent žmogaus egzistavimo privatumo. Būdama senesnė – ir labiau tiesioginė – privataus verslo forma, jis sąmoningai ar nesąmoningai skatina žmogaus individualumo, unikalumo, atskirumo pojūtį – iš visuomeninio gyvulio paverčia jį asmenybe. Daug kuo galima pasidalyti: duona, guoliu, įsitikinimais, mylimąja, bet ne, tarkime, R. M. Rilkės eilėraščiu. Meno kūriniai, ypač literatūra ir būtent eilėraštis, kreipiasi į žmogų tête-à-tête¹, užmezga su juo tiesioginius santykius, be tarpininkų. Dėl to ir nemėgsta apskritai meno, ypač literatūros ir būtent poezijos, visuotinės gerovės rėmėjai, masių viešpačiai, istorinės būtinybės skelbėjai, nes ten, kur lankėsi menas, kur buvo perskaitytas eilėraštis, vietoj laukiamos santarvės ir vienybės jie randa abejingumą ir nesutarimus, vietoj ryžto veikti – nedėmesingumą ir bodėjimąsi. <...>

2 Kalba ir, manyčiau, literatūra – senesni, neišvengiami ir patvaresni dalykai nei bet kuri visuomenės santvarkos forma. Apmaudas, ironija arba abejingumas, vaizduojami literatūroje, dažniausiai kalbant apie valstybę, iš esmės yra reakcija to, kas pastovu, amžina, į tai, kas laikina, ribota. Bent jau nuo tada, kai valstybė leidžia sau kištis į literatūros reikalus, literatūra turi teisę kištis į valstybės reikalus. Politinė sistema, visuomenės santvarkos forma, kaip ir bet kokia sistema apskritai, yra, anot apibrėžimo, praėjusio laiko forma, mėginanti primesti save esamajam (o dažnai ir būsimajam) laikui, ir žmogus, kurio profesija – kalba, yra paskutinis, galintis leisti sau tai užmiršti. Tikrasis pavojus rašytojui yra ne galimybė būti persekiojamam valstybės, o galimybė būti užhipnotizuotam jos, valstybės, monstriškų arba besikeičiančių į gera, bet visados laikinų bruožų. <...>

3 Dabar labai paplitusi nuomonė, kad rašytojas, ypač poetas, savo kūriniuose privalo vartoti gatvės kalbą, minios kalbą. Šios nuomonės tariamas demokratiškumas ir praktinė nauda rašytojui yra pliauškalai, bandymas padaryti meną, šiuo atveju – literatūrą, pavaldžius istorijai. Tik jeigu mes nusprendėme, kad „sapiensui“ gana vystytis, literatūra gali kalbėti liaudies kalba. Bet kokia nauja estetinė realybė patikslina žmogaus etinę realybę, nes estetika – etikos motina. Sąvokos „gerai“ ir „blogai“ – visų pirma estetinės sąvokos, ankstesnės už „gėrio“ ir „blogio“ kategorijas. Etikoje „ne viskas leistina“ būtent todėl, kad „ne viskas leistina“ estetikoje, todėl, kad spalvų spektras ribotas. Kvailutis kūdikis, su verksmu atstumiantis nepažįstamąjį arba, atvirkščiai, prie jo besišliejantis, atstumia arba šliejasi instinktyviai estetiškai, o ne etiškai pasirinkdamas.

4 Estetinis pasirinkimas visuomet individualus, ir estetinis išgyvenimas – visuomet privatus išgyvenimas. Bet kokia nauja estetinė realybė ją išgyvenantį žmogų daro dar privatesniu asmeniu, ir šis privatumas, kartais įgaunantis literatūrinio (arba kokio nors kitokio) skonio formą, jau savaime gali tapti jei ne garantija, tai bent gynybos forma nuo pavergimo. Žmogus, turintis skonį, ypač literatūrinį, ne toks imlus pokyčiams ir ritmiškiems užkeikimams, būdingiems bet kokiai politinės demagogijos formai. Svarbu ne tai, kad dorybė negarantuoja, jog bus sukurtas šedevras, o tai, kad blogis, ypač politinis, – visados blogas stilistas. Kuo turtingesnė individo estetinė patirtis, kuo tvirtesnis jo skonis, tuo tikslesnis jo moralinis pasirinkimas, tuo jis laisvesnis, nors galbūt ir ne laimingesnis.

5 Būtent šia, labiau taikomąja nei platoniškąja, prasme reikėtų suprasti F. Dostojevskio pasakymą, kad „grožis gelbsti pasaulį“, arba M. Arnoldo posakį, kad „mus gelbsti poezija“. Pasaulio, ko gero, išgelbėti jau nepavyks, bet pavienį žmogų galima visados. <...>

6 Aš nemanau, kad apie gyvenimą žinau daugiau nei bet kuris kitas mano amžiaus žmogus, bet man atrodo, kad knyga kaip pašnekovas labiau patikima nei bičiulis arba mylimoji. Romanas arba eilėraštis – ne monologas, o rašytojo pokalbis su skaitytoju – pokalbis, kartoju, ypatingai privatus, izoliuojantis nuo visų kitų. <...> Ir šio pokalbio metu rašytojas lygus skaitytojui, kaip, beje, ir atvirkščiai, ir visai nesvarbu, ar tai didis rašytojas, ar ne.

7 Mūsų rūšies istorijoje, „sapienso“ istorijoje, knyga – antropologinis² fenomenas, iš esmės prilygstantis rato išradimui. Atsiradusi, kad mes žinotume ne tik savo ištakas, bet ir tai, ką šis „sapiensas“ sugeba, knyga yra perverčiamo puslapio greičiu patirties erdvėje judanti priemonė. Šis judėjimas, kaip ir bet koks kitas judėjimas, virsta bėgimu nuo bendrojo vardiklio, bėgimu nuo šio vardiklio bandymo nubrėžti mūsų širdžiai, mūsų sąmonei, mūsų vaizduotei ribą, anksčiau nepakildavusią virš juosmens. Šis bėgimas – bėgimas nevisuotinės veido išraiškos link, skaitiklio link, asmenybės, privatumo link. Kad ir pagal kieno atvaizdą ir panašumą mes būtumėm sukurti, mūsų jau penki milijardai, ir kitokios ateities, nei nubrėžė menas, žmogus neturi. Priešingu atveju mūsų laukia praeitis – visų pirma politinė, su visomis jos masinėmis policinėmis grožybėmis.

8 Bet kokiu atveju nuostata, kad menas, ir ypač literatūra, visuomenėje yra mažumos prerogatyva³, man rodosi nesveika ir bauginanti. Aš nesiūlau valstybės pakeisti biblioteka – nors ši mintis mane ne sykį aplankė, – bet neabejoju, kad jeigu mes savo valdovus rinktumėm pagal jų, kaip skaitytojų, patirtį o ne jų politines programas, žemėje būtų mažiau skausmo. Aš manau, kad potencialų mūsų likimų valdovą reiktų klausinėti visų pirma ne apie tai, kaip jis įsivaizduoja užsienio politikos kryptį, o apie tai, koks jo požiūris į Stendalį, Č. Dikensą, F. Dostojevskį. Bent jau vien dėl to, kad literatūros kasdienė duona yra būtent žmogiškoji įvairovė ir bjaurastis; ji, literatūra, yra patikimas priešnuodis bandymams totalitariai, masiškai spręsti žmogaus egzistavimo problemas. Blogiausiu atveju ji, kaip moralinio draudimo sistema, kur kas efektyvesnė nei viena ar kita tikėjimo sistema ar filosofinė doktrina.

1987 m.

¹ tête-à-tête (pranc.) akis į akį.

² antropologija – mokslo šaka, tirianti žmogų, jo kilmę, raidą.

³ prerogatyva - išimtinė teisė.

1. Suformuluokite pagrindinę teksto temą. (1 taškas)

2. Savais žodžiais paaiškinkite, kaip supratote mintį, kad menas žmogų iš visuomeninio gyvulio paverčia asmenybe. (2 taškai)

3.1. Kas, pasak autoriaus, labiausiai nemėgsta meno? (1 taškas)

3.2. Kodėl šiems asmenims menas atrodo pavojingas? Nurodykite dvi priežastis. (2 taškai)

4.1. Kokie dalykai priešinami 2-oje pastraipoje? (1 taškas)

4.2. Kokią mintį norima išsakyti šiuo priešinimu? (2 taškai)

5. Autorius teigia, kad tikrasis pavojus rašytojui – būti užhipnotizuotam laikinų valstybės bruožų. Savais žodžiais paaiškinkite, ką reiškia būti užhipnotizuotam ir kodėl tai pavojinga? (2 taškai)

6. Su kokiu požiūriu autorius nesutinka 3-ioje pastraipoje? (1 taškas)

6.2. Kurie šį požiūrį pagrindžiantys argumentai autoriui atrodo neįtikinami? (2 taškai)

6.3. Kokius argumentus autorius pateikia paneigdamas šį požiūrį? (2 taškai)

7. Kaip supratote autoriaus mintį, kad estetika yra etikos motina? Paaiškinkite savais žodžiais. (1 taškas)

8. Kaip autorius supranta rašytojo ir skaitytojo ryšį? (1 taškas)

9.1. Atidžiai perskaitykite 7-ą pastraipą. Kaip autorius supranta knygos paskirtį? Nurodykite du dalykus. (2 taškai)

9.2. Savais žodžiais paaiškinkite, kas tekste vadinama bėgimu. (1 taškas) 

10. Kokiam požiūriui autorius nepritaria 8-oje pastraipoje? (1 taškas)

11. Suformuluokite pagrindinę teksto mintį. (2 taškai)

12. Kalbėdamas teksto autorius kartais ironizuoja. Išrašykite ironijos pavyzdį ir paaiškinkite, kas ironizuojama. (2 taškai)

13.1. Kuriam funkciniam stiliui priskirtumėte šį tekstą? (1 taškas)

13.2. Atsakymą argumentuokite. (2 taškai)