Daugelis žodžių ne tiktai pavadina daiktus, reiškinius, ypatybes, veiksmus ar procesus (t. y. atlieka nominacinę funkciją), bet ir išreiškia apie juos žmonių susidarytas sąvokas. Todėl svarbu yra pasiaiškinti taip pat žodžio ir sąvokos santykį. Tačiau, norint geriau suvokti tą santykį, reikia visų pirma prisiminti, kas yra sąvoka.

Sąvoka, paprastai šnekant, – tai susidarytas apie kokį nors daiktą, reiškinį ar veiksnią supratimas. Pavyzdžiui, stebėdami vieną, antrą, trečią medį, mes savo pojūčių organais suvokiame įvairius tų medžių požymius (aukštumą, šakotumą, kamieno spalvą ir t. t.). Kai kurie iš tų požymių yra esminiai, t. y. tokie, be kurių medis nebūtų medžiu (kamieno, šakų, šaknų buvimas), o kiti (lapų ar spyglių forma, spalva) – neesminiai, t. y. tokie, kuriuos medis gali turėti arba neturėti. Tuos esminius požymius mes savo sąmonėje apibendriname, abstrahuojame, atribojame nuo neesminių ir tuo būdu susidarome „medžio“ sąvoką, apimančią įvairių rūšių medžius (ir alksnį, ir beržą, ir ąžuolą, ir eglę, ir liepą, ir kt.). Arba vėl: stebėdami vieną, antrą, trečią, ketvirtą plokščią figūrą, susidedančią iš trijų tiesių galais sujungtų linijų, mes susidarome geometrinę „trikampio“ sąvoką, kuri apima neribotą šios rūšies figūrų kiekį ir kurioje atsispindi ypatybės, bendros visiems trikampiams ir esminės geometrijos požiūriu. Tokios ypatybės, arba požymiai, kaip popierius, kuriame nubrėžtas trikampis, arba jį sudarančių tiesių linijų storumas, geometrijos požiūriu yra neesminiai ir todėl neįeina į „trikampio“ sąvokos turinį.

Taigi sąvoka, kaip tam tikra mąstymo forma, atspindi esminius daikto ar reiškinio požymius, apibendrina žmogaus patirties bei pažinimo duomenis. Plečiantis pažinimui, didėja sąvokos apimtis, tikslėja jos turinys, atsiranda naujų sąvokų (pvz., „gyvio“ sąvoka dabar apima gausybę įvairių įvairiausių gyvų būtybių, stebėtų ir ištirtų daugelio žmonių kartų; būtybių tiek tebeegzistuojančių, tiek seniai išnykusių, tiek didelių, tiek ir visai mažų, paprasta akimi nematomu mikroorganizmų).

Nors sąvoka ir žodis yra skirtingi dalykai (sąvoka – mąstymo, logikos kategorija, o žodis – kalbos kategorija), vis dėlto tarp jų egzistuoja glaudi tarpusavė sąsaja. Iš vienos pusės, žodis yra sąvokos formavimo priemonė, o iš antros – sąvoka įsikūnija žodyje. Pavyzdžiui, tos primityvios pietų Amerikos indėnų ar Ramiojo vandenyno salų gentys, kurios neturi žodžių  „atomo“, „traktoriaus“ ir pan. sąvokoms pavadinti, neturi ir tokiu sąvokų.

Glaudžiausiai su sąvoka susisieja ne žodžio materialioji pusė, garsų kompleksas, bet jo reikšmė. Žodį sudarantis garsų kompleksas tėra tiktai sąvokos ženklas. Todėl, norint geriau suprasti žodžio ir sąvokos santykį, reikia dar pasiaiškinti tai, kas yra žodžio reikšmė.