Vienarūšės sakinio dalys
Vienarūšėmis laikomos sakinio dalys, tarpusavy
susijusios sujungiamuoju ryšiu ir kartu turinčios vienodą
sintaksinį ryšį su ta pačia sakinio dalimi. Vienarūšiškumą
dažnai paryškina jungtukai ar jungiamieji žodžiai, padedantys
tas vienarūšes sakinio dalis surikiuoti taip, kad būtų kuo
tiksliau parodytas jų vidinis ryšys ir detaliau išryškintas jų
santykis su ta bendra sakinio dalimi, iš kurios joms visoms
keliame klausimą. Be to, į pagalbą pasitelktos dalelytės
išvardijamus dėmenis ne tik labiau iškelia, akcentuoja, bet ir
stipriau sieja vieną su kitu, o kai kurie jungtukai, pavyzdžiui,
ir, gali atlikti ne vien jungiamąją (jungtuko), bet ir
pabrėžiamąją (dalelytės) funkciją:
Meilė, širdgėla, neviltis geso pamažu,
visa aplinkui sustingdydama. Į kokios komedijos ar dramos
personažą ji persikūnijo, kam metė iššūkį? Gal kare žuvo mano
tėvas ir brolis, iš sielvarto mirė motina. Perėjimus iš
eilutės į eilutę tvarko ne racionalistinė lyrika,
o emociniai šūksniai ir asociacijos. Į
lietuvišką eilėraštį B. Sruoga įvedė sugestyvų, bet
griežtai neapibrėžtą, mobilų ir moteriškai
trapų žodį, kuris pirmiausia turėjo paklusti pojūčio tonui.
Žodis eilėraštyje ne tiek piešia ir pasakoja, kiek jaučia ir
mąsto. Visi įvykiai prasideda viduje, o ne išorėje.
Nakties žvaigždės ir šešėliai, žmogaus nerimas ir
palaima čia pajungti tam pačiam būties vienovės ir
beribiškumo principui, kuris tiek regimai tikrovei,
tiek subjektui pripažįsta laikino savarankiškumo
teisę.
Vienarūšėmis laikomos tos sakinio dalys, kurios
priklauso ne tik tai pačiai sakinio daliai, bet ir tam pačiam
sakinio dalies porūšiui. Pavyzdžiui, šiame sakinyje vienarūšėmis
nebus laikomos trys vietos aplinkybės, nes jos atsako ne į tą
patį klausimą:
Skubėdamas patamsy pasukau takučiu per sodą
į senelių sodybą, iš kitos pusės supamą jauno
pušynėlio.
Vienarūšiškumo ribos nėra griežtos. Daugiausia
problemų kelia tarinių ir pažyminių vienarūšiškumas. Paprastai
vienarūšiais laikomi keli tariniai, priklausantys nuo to paties
veiksnio. Tačiau kai kiekvienas iš tų tarinių turi atskiras
antrininkes sakinio dalis (a) arba tų tarinių rūšys skiriasi (b)
ir jie reiškiami skirtingomis morfologinėmis formomis (laikais,
nuosakomis) (c), tai jau priartėjama prie sudėtinio sakinio.
Šios pagrindinės sakinio dalies vienarūšiškumas sintaksės
teoretikams visada atrodė problemiškas labiausiai dėl to, kad
tarinys signalizuoja apie naujo gramatinio centro užuomazgą, o
vienarūšės sakinio darys negali peržengti vientisinio sakinio ar
vieno sudėtinio sakinio dėmens ribų:
Žvilgtelėjęs į tą gražumą, numetė
kepurę šalia grėblio, dar pažengė kelis žingsnius, tada
įprastiniu judesiu pasikišo dalgiakotį po pažasčia, tuo
pačiu metu tvirčiau atsistodamas ant abiejų kojų. Bružas
išsiėmė vieną popierėlį, įsikišo kišenėn tyliai
uždarydamas spintos duris, tada sugrįžo prie to lango,
prie tų buteliukų, išsitraukė cigarečių pakelį, vartė
tarp pirštų net nežvilgtelėjęs į jį, po to pasižiūrėjo
pro užuolaidėlę į kiemą, į šulinį, į arklius. Negaliu,
pavargau, eime, pasėdėsim ant sofos. Visą
savaitę skubi ir skubi, o tą vieną sekmadienio vakarą
galėtum ir neskubėti, sėsk ant suolo ir pasidairyk į
vakarėjančius laukus.
Nustatant pažyminių vienarūšiškumą svarbu
nepamiršti subjektyvaus faktoriaus: skirtingi autoriai tuos
pačius pažyminius gali suvokti ir traktuoti nevienodai, nes tai,
ar jie vienarūšiai, ar ne, lemia semantikos dalykai. Tokiu
atveju kablelio rašymas ar nerašymas nelaikytinas klaida.
Vienarūšiais laikomi pažyminiai, apibūdinantys daiktą tuo pačiu
atžvilgiu. Be to, jų vienarūšiškumo nustatymui svarbi
morfologinė raiška (pavyzdžiui, ar abu būdvardžiai kokybiniai,
ar vienas kokybinis, o kitas santykinis, ar tomis pačiomis
kalbos dalimis pažyminiai reiškiami ir pan.). Vienarūšiškumą
patikrinti gali padėti ir praktinė procedūra jungtuko ir
įterpimas tarp pažyminių: jei jungtukas čia tinka, vadinasi,
pažyminiai yra gana artimi savo semantika ir juos galima laikyti
vienarūšiais. Dažniausiai nevienarūšiai pažyminiai būna tuo
atveju, kai pažyminys, esantis arčiau pažymimojo žodžio, kartu
su pastaruoju sudaro terminą (pvz., turistinis dviratis;
pieninis šokoladas). Tolimesnis pažyminys tada apibūdina ne
pažymimąjį žodį, o terminu einantį dvižodį junginį (naujas
turistinis dviratis; šviežias pieninis šokoladas):
Skirmonis, nelaukdamas, kol šeimininkas
atsisės į savo kėdę už masyvaus rašomojo stalo,
patogiai įsitaisė viename iš dviejų fotelių. Skirmonis kilsteli
iš vietos, ištiesia ilgą raumeningą ranką į Telkšą,
tartum norėtų jį čiupti už gerklės. Esu jau vien dėl to
laimingas, kad leidžiuosi tamsiais, niūriais laiptais
žemyn. Lengviau atsikvėpė, kai automobilis, įsukęs į ramią
nuošalią gatvelę, sustojo prie keturaukščio mūrinio
namo, kur buvo Telkšų butas. Išėjau pro tuos girgždančius
vartelius, paskui save užkabindamas surūdijusį kablį ir
galvodamas, kad prieš kelias dienas jį lietė grakštūs,
švelnūs Agnės pirštukai.
Kontekste gali suartėti ir tapti vienarūšiais
derinamieji ir nederinamieji pažyminiai:
Jos plaukai vešlūs, vario spalvos,
supinti į vieną kasą, kuri susukta į kuodą ant pakaušio.
Pilkas, be gabumų žmogelis viso to nepasieks.
Likusių sakinio dalių vienarūšiškumas
sudėtingesnių teorinių problemų nekelia. Vienarūšiškumą
paryškina vienoda vienarūšių sakinio dalių morfologinė raiška,
taip pat jų susigrupavimas toje pačioje sakinio dalies, su kuria
jos susijusios, pusėje arba kairėje, arba dešinėje, plg.:
Tai proto produktas, o ne įkvėpimo,
ne fantazijos, ne jausmų. B. Sruoga neparodo viso
daikto, o tik jo kraštelį, tik
sumirgėjusį akyse jo šešėlį.
Vienarūšėmis sakinio dalimis nelaikomos tų pačių
arba artimos reikšmės žodžių samplaikos. Jos sudaro vieną
samplaikinę sakinio dalį:
Tačiau kita diena giliai giliai įstrigo
į sąmonę. Prieš kelias dienas šiame name buvo labai linksma:
šoko trypė susirinkę draugai, skambėjo muzika.
Tiesa, kai kartojami tie patys žodžiai, jų
skyrimas ar neskyrimas gali būti ir subjektyvus arba priklausyti
nuo viso sakinio intonacijos:
Aš vis ėjau, ėjau per tą miestą
tylutėliai, slapstydamasis.
Skyrybos ženklų parinkimas vienarūšėms sakinio
dalims skirti ir tų ženklų vartojimas labiausiai priklauso nuo
to, kokiais būdais šios sakinio dalys įkomponuojamos į sakinį.
Be jungtukų išvardijamas vienarūšes sakinio dalis
sieja tik intonacija ir viso pasakymo prasmė. Jos viena nuo
kitos atskiriamos kableliais:
Jo savimonė žvaigždžių papėdėje liko
nesudrumsta, pastovi, šaltai rami.
Tarp nekartojamais sudedamaisiais (ir, bei)
ir skiriamaisiais (ar, arba) jungtukais sujungtų
vienarūšių sakinio dalių joks skyrybos ženklas nerašomas:
Putinas pradžioj liko abejingas miglotiems
lietuvių impresionizmo bei simbolizmo manifestams.
Šiurpią neviltį ir netikrumą jis pajuto anksčiau nei
sužinojo, kuo ji gyvena. Savo nelauktais šuoliais ar
smogiančiais atsivertimais vaizdas darosi artimas
kalambūrui.
Kai minėti ir kiti jungtukai (pvz., nei...
nei; tai... tai; čia... čia; tiek... tiek) kartojami, tai
kablelis rašomas prieš kiekvieną iš jų pradedant antruoju:
Stebėjimo objektyvas fiksuoja daiktus tai
iš viršaus, tai iš apačios. Sensualinių įspūdžių seka
neturėjo nei gilesnės dvasinės problematikos,
nei dramatiško konflikto, nei raiškos
tradicijos. Tačiau lietuvių lyrikos, įaugusios tiek
į savo krašto politinius, tiek į
socialinius rūpesčius, jie nepajėgė išskirstyti pagal Vakarų
modelį į visiškai atskirų ir uždarų mokyklų kvadratus.
Svarbu žinoti tai, kad pasikartojantys jungtukai
ne visada jungia vienarūšes sakinio dalis:
Ilgai neraginamas tuoj stryktelėjo iš
vietos ir nulėkė paimti ir atnešti prašomo daikto.
Pasitelkus sudedamuosius ir skiriamuosius
jungtukus, vienarūšės sakinio dalys gali būti sugrupuotos
poromis. Tuomet kablelis vieną porą skiria nuo kitos:
Viršūnės ir gelmės, šviesa ir tamsa,
žvaigždės ir žemė, dangus ir jūra, ugnis ir pelenai
pagrindinės antitezės, kuriomis remiasi visas Putino įvaizdžių
karkasas.
Prieš priešpriešinius (o, bet, tačiau) ir
tarp porinių jungtukų (kaip... taip; ne tik... bet; ne
tiek... kiek ir kt.), jungiančių vienarūšes sakinio dalis,
kablelis rašomas visada:
Žilvinas vilkėjo išeiginį kostiumą,
tačiau avėjo sportiniais batais. Romanse žodis tarsi ne
ištariamas, o garsiai išdainuojamas. Simbolinio
eilėraščio gimimą turėjo nulemti ne tiek didesnis
simbolių skaičius, kiek nauja jų interpretacija,
grindžiama intuityvia nuovoka. Į lietuvišką eilėraštį B. Sruoga
įvedė ne tik sugestyvų, bet ir griežtai neapibrėžtą,
mobilų ir moteriškai trapų žodį.
Išvardijamos vienarūšes sakinio dalys gali būti
charakterizuojamos apibendrintai, vienu žodžiu. Tokiais
apibendrinamaisiais žodžiais, pasakomais prieš arba po
vienarūšių sakinio dalių grandinės, eina specifinę reikšmę
turintys įvardžiai (pvz., visi, viskas, niekas ir kt.),
prieveiksmiai (pvz., visada, visur, niekada, niekur ir
kt.) ir apibendrintai daiktų ar reiškinių klases įvardijantys
daiktavardžiai (augalai, naminiai gyvūnai, daržovės,
vaismedžiai, baldai, profesijos ir t. t). Kai
apibendrinamasis žodis pasakomas prieš vienarūšes sakinio dalis,
tai prieš pradedant išvardijimą rašomas dvitaškis, o jei
apibendrinama jau po vienarūšių sakinio dalių grandinės, tada
baigus išvardijimą prieš apibendrinamąjį žodį rašomas brūkšnys.
Kai po dvitaškio einančiomis vienarūšėmis sakinio dalimis
sakinys nebaigiamas, tai išvardijimo gale rašomas kablelis,
brūkšnys arba kablelis su brūkšniu. Skyrybos ženklo pasirinkimas
šioje vietoje priklauso nuo daugelio dalykų: vienarūšių sakinio
dalių grandinės apimties ir sudėtingumo, nuo sakinio, į kurį ta
grandinė įkomponuojama, struktūros ir santykio su kitais tame
sakinyje vartojamais skyrybos ženklais, ekspresijos, pvz.:
Mano tėvas visą galų meistras: ir
šoferis, ir kombainininkas, ir mechanikas, o jei prireikia,
pakeičia ir melžėją. Tačiau tikra meilė atlaiko sunkiausius
išbandymus, jei vyras ir žmona pasitiki vienas kitu, be
pasitikėjimo viskas eina velniop: meilė, draugystė,
karjera. Viskas sukosi ratu: dienos, naktys, darbai,
mintys, valgymai, sekmadieniai, naktys, valgymai, darbai,
dienos. Ant kėdžių, po stalu, ant palangių ir sofos visur
mėtėsi šiukšlės, tušti buteliai, buvo pridėliota nešvarių indų.
Kiekvienas daiktas: akmenys ir medžiai, upeliukai ir
kalneliai, sietuvos ir balos, raisteliai ir miško keliukai
turėjo pavadinimą mūsų senolių atmintyje.
Apibendrinamieji žodžiai paprastai laikomi ta
pačia sakinio dalimi kaip ir prieš juos ar po jų einančios
vienarūšės sakinio dalys, tačiau iš tikro santykiai tarp minėtų
žodžių čia gerokai sudėtingesni, panašūs į priedėlio ir jo
pažymimojo žodžio.
Tais atvejais, kai vienarūšės sakinio dalys (jos
dažniausiai būna sujungtos priešpriešiniais jungtukais) viena
nuo kitos atribojamos brūkšniu arba kabliataškiu, vienarūšiškumo
riba peržengiama. Ryški pauzė tokias vienarūšes sakinio dalis
pernelyg nutolina vieną nuo kitos, todėl vientisinis sakinys
įgyja sudėtinio sakinio požymių ir gali būti lengvai juo
pakeistas, ypač tuomet, kai brūkšniu ar kabliataškiu atskirti du
tariniai:
Kaip tai atsitiktų, jis nenumanė; jautė
tačiau jog būtų katastrofa. Neduosi tai žinokis.
Šaltiniai
Vasiliauskienė
V. Probleminiai lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos aspektai.
V., 2002, p. 66-70.