Vienarūšės sakinio dalys

Sakinio dalys, kuriomis sakinyje išskaičiuojami vienos rūšies veiksmų, daiktų, jų požymių ir įvairių aplinkybių pavadinimai, vadinamos vienarūšėmis. Svarbiausias jų požymis, kad jos turi kokį nors bendrą narį arba priklauso jam. Tam bendram nariui paprastai keliamas ir atitinkamas klausimas, kai norime nustatyti vienarūšių sakinio dalių eilės sintaksinį vaidmenį; jos užima vienodą sintaksinę poziciją. Viena nuo kitos jos gramatiškai nepriklauso, jungiamos sujungiamuoju ryšiu ir turi išskaičiuojamąją intonaciją.

1.1. Du ar keli veiksmai su bendru tariniu: Vieną naktį ties ežeru užklupo ji vėtra, žaibai, perkūnija (A. Vencl). Praeities vėl sapnai ar gražioji jaunystė tau vaidenas slapčia? (Mair).

1.2. Du ar keli tariniai su vienu veiksniu: Paskui mes kursim laužą, kepsim grybus, barstysim juos druska (J. Balt). Jonulis grėblį pastatė pastogėn, paėmė laišką, iš visų pusių jį apžiūrėjo ir ėmė skaityti (V. Krėv).

1.3. Dvi ar kelios antrininkės sakinio dalys – papildiniai, pažyminiai, įvairios aplinkybės: Mikė tarėjo naują sąsiuvinį ir plunksnakotį iš suktos beržo šakos (P. Cvir). Ji pasakojo apie mažąjį Jonulį, apie jo vyresniąsias seserėles (V. Krėv) (vienarūšiai papildiniai). Iš pelkių toks žvarbus, tirštas rūkas kyla (K. Saj) (vienarūšiai derinamieji pažyminiai). Prie sienos kabąs laikrodis tingiai, bet atkakliai švytuoja sena surūdijusia švytuokle (I. Simon) (vienarūšės būdo aplinkybės).

1.4. Neretai vienarūšiai gali būti ir sudėtinių bei išplėstinių sakinio dalių priklausomieji komponentai: Kartais aš norėdavau paerzinti Rainį, pažaisti su juo (K. Saj) (kartojamos suvestinio tarinio bendratys). Mažas sraunus upeliukas, šokinėdamas per akmenis ir išsišokusias medžių šaknis, gurgė po kojomis (J. Balt) (kartojami išplėstinės pusdalyvinės aplinkybės priklausomieji komponentai per akmenis ir šaknis).

2. Tame pačiame sakinyje gali būti kelios skirtingų pakopų vienarūšės sakinio dalys ir priklausyti skirtingoms to paties sakinio dalims: Staiga lūžta ir griūva ir skliautai, ir durys (A. Vencl).

2.1. Dažniausiai vienarūšės sakinio dalys reiškiamos tomis pačiomis formomis, vienodomis morfologinėmis priemonėmis – tuo pačiu linksniu, tais pačiais laikais ar nuosakomis: Po gražaus, šilto ir ankstyvo pavasario priešpjūtinis metas prasidėjo su karščiais, audromis ir vėjais (P. Cvir). Negrąžinama praeitis, sudužusios viltys iškilo atminimuose lyg tolimos, šviesios, seniai praplauktos salos (P. Cvir). Atrodė, kad už tokį pinigą galėjome įsigyti po armoniką, po dviratį, po lėktuvą, nes mieste turėjo visko būti (P. Cvir).

2.2. Tos pačios reikšmės vienarūšės sakinio dalys gali būti reiškiamos ir skirtingomis morfologinėmis priemonėmis, skirtingomis žodžių formomis: Šmukštaras buvo ne tik astronomas, bet ir „biologas“ ir labai mėgo gamtą (A. Vien) (skirtingai išreikšti vienarūšiai tariniai). Papieviais ir viršum neseniai suartų arimų plaukė baltas rūkas (P. Cvir) (skirtingai išreikštos vietos aplinkybės). Vartiklis, dar valandėlę pamirkčiojęs, nepaleisdamas iš užančio karvelio, pasiėmė indą ir išėjo prie kūdros (P. Cvir) (skirtingai išreikšti išplėstinių aplinkybių pagrindiniai nariai).

3. Prielinksniai, sudarantys su kuriuo nors linksniu vienarūšių sakinio dalių eilę, kartojami prieš kiekvieną jų arba prieš tų dalių semantines grupes paprastai tada, kai tuos narius ar jų grupes norime pabrėžti, akcentuoti intonaciniu atžvilgiu: Jo klėtelėje lentynos lūžo ir nuo sūrių, ir nuo sviestų, ir nuo lašinių, ir nuo vėdarų (J. Gur). Kalbame apie žemę ir jūras, apie ežerus ir voveres (K. Saj).

Kitais atvejais, t. y. nepabrėžiant prielinksninėmis konstrukcijomis išreikštų sakinio dalių, prielinksnis gali būti pasakomas tik prieš pirmąjį tų sakinio dalių narį: Eina kiškutis su katinu ir gaidžiu toliau ir randa prie pat girios ežį, žolę ėdantį. Dabar jau visa apylinkė skambėjo nuo šūkavimų, pliauškėjimų bei raginimų (V. Myk-Put) (prielinksnis nuo pasakomas tik prieš pirmąjį vienarūšių sakinio dalių narį).

4. Vienarūšėmis sakinio dalimis nelaikomi: a) pasikartojantys žodžiai: Plaukia plaukia padange debesėlių minia (S. Nėr). Tylus tylus buvo Mykoliukas (V. Myk-Put); b) įvairių kalbos dalių samplaikos: rankos kojos, ėmė ir pasakė, ūžia švilpia, (pvz.: Pražydo pasklido žiedai po laukus ir pievas išpynė margai (Mair); c) frazeologizmai su pasikartojančiais žodžiais: nei šis, nei tas; nei šen, nei ten; nei į tvorą, nei į mietą; nei velnias, nei gegutė; d) tikslinančios sakinio dalys, kadangi jos reiškia nevienodos apimties sąvokas: Prie mažo beržynėlio, bendroje žemėje, knibždėjo vaikų ir suaugusių (P. Cvir). Duok man kitą, cheminį, pieštuką.

Vienarūšiškumo reiškimo priemonės. Svarbiausios vienarūšiškumo reiškimo priemonės yra intonacija ir sujungiamieji jungtukai, sujungiantys vienarūšių sakinio dalių narius į vieną eilę, vieną grandį. Vienarūšės sakinio dalys gali būti jungiamos be jokių jungtukų, vien tik intonacija: Įvedė Ona tėvą į seklyčią, pasodino, valgyti davė (A. Vencl).

1. Sudedamieji jungtukai: ir, o (jei pastarasis neturi priešpriešos reikšmės) ir vien tik artimos reikšmės vienarūšes sakinio dalis jungiantis jungtukas bei, kartojamasis jungtukas nei. Jungtukas ir, sakomas tik tarp dviejų vienarūšių sakinio dalių, eilę padaro uždaros struktūros: Jų augo sūnūs ir duktė (J. Jabl). Per visą dieną ėjo ir apie vakarą rado trečiąjį atsiskyrėlį. Jums skirti fabrikai, pastatai, žali sodai, miškai ir laukai (A. Žuk). Kai norima vienarūšes sakinio dalis labiau išskirti bei pabrėžti, jungtukas ir prieš kiekvieną jų gali būti kartojamas; vienarūšių sakinio dalių eilė čia yra atviros struktūros. Jungtukas o paprastai vartojamas gretinant dvi skirtingas sąvokas, du reiškinius: Tu man pažadėjai, o nedavei. Jungtukas bei jungia tik dvi artimos reikšmės sąvokas ir tik vienarūšes sakinio dalis (ne sakinius): Riebūs mūs lašiniai bei dešros tau nepatinka (K. Don).

Jungtukas nei visada kartojamas prieš kiekvieną vienarūšę sakinio dalį, be to, jis sustiprina neigimą: Į dvarą negalėjo prasibrauti nei važiuotas, nei raitas, nei pėsčias.

2. Artimi sudedamiesiems yra gretinamieji jungtukai, turintys įvairių reikšmių atspalvių ir jungiantys tik dvi vienarūšių sakinio dalių poras. Visi jie yra poriniai: tiek ... kiek, kiek ... tiek, kaip ... taip, ne tiek ... kiek, ne taip... kaip, ne tik (tai) ... bet ir, ne vien ... bet ir, nors ir ... bet, jei(gu) ne ... tai: Parėjęs savo trobelėn, kerdžius Girda kaip atsigulė, taip ir nebekėlė (J. Balt). Tačiau aplinkui nebuvo matyti ne tik žmogaus, bet ir jokio kito gyvo padaro (J. Balt). Debesys nors lėtai, bet nepaliaujamai artėjo (J. Balt).

3. Priešpriešiniai jungtukai: bet, o, o ne, tačiau, tik, taip pat poriniai jungtukai ne (nebe) ... o (bet) jungia tik dvi kuriuo nors atžvilgiu priešpriešinamas vienarūšes sakinio dalis, dvi priešingas sąvokas: Tari sparnus, bet nelaksto (malūnas). Musės įkyrios ne didumu, bet gausumu. Karolis norėjo išvesti draugą į dešinįjį Neries krantą, tačiau laiku išgirdo kažkokį gurkimą.

Jungtukas o dažniausiai eina kartu su dalelyte ne: Žygiais, o ne žodžiais mes tėvynę mylim (S. Nėr).

4. Skiriamieji jungtukai ar, arba, ar ... ar, arba ... arba jungia tokias vienarūšes sakinio dalis, tokias sąvokas, iš kurių galima tik viena: Tu turėsi ar joti, ar važiuoti. Ateik šiandien arba rytoj (J. Jabl).

Vienarūšiai ir nevienarūšiai pažyminiai. Du ar keli derinamieji pažymimai, einantys prieš tą patį pažymimąjį žodį, gali būti vienarūšiai ir nevienarūšiai.

1. Vienarūšiai derinamieji pažyminiai paprastai pažymi kuriuo nors atžvilgiu skirtingus tos pačios rūšies požymius, daiktų ypatybes (skirtingas spalvas, amžių, formą ir t. t.) ir dažniausiai reiškiami arba tik kokybiniais, arba tik santykiniais būdvardžiais. Tarp vienarūšių pažyminių lengvai galima įterpti jungtuką ir: Iš miško išlindo ilgi, tamsūs šešėliai ir plačiai uždengė rugių lauką (J. Bil). Keliuko šalyse stovi plačios, šakotos eglės (Žem). Vienarūšiais laikomi tokie derinamieji pažyminiai, kurie parodo kelis vienodai svarbius to paties daikto požymius: Vieną pavakarį į Taručių namus įėjo nedidelis, kresnas, ruda barzda apžėlęs vyriškis (P. Cvir). Aš regiu vakarų šaly plikas, liūdnas ir vienišas kalvas (P. Cvir).

2. Nevienarūšiai derinamieji pažyminiai paprastai parodo skirtingus ir nevienodai svarbius du, o kartais ir kelis to paties daikto požymius: Dideli raudoni rudeniniai obuoliai net lenkė obelų šakas (V. Myk-Put). Pro šalį pralėkė ilgas prekinis traukinys. Kokybiniai būdvardžiai tokiais atvejais tarsi prijungiami ne tiesiog prie pažymimojo žodžio, o laipsniškai prie pažymimojo žodžio junginio su santykiniu būdvardžiu ar kitaip: didelis naujas odinis portfelis (didelis + naujas odinis portfelis – naujas + odinis portfelis).