Vaizdinė leksika

Yra žodžių, labiau aktyvinančių mūsų vaizduotę, negu jausmus. Jeigu kas pasakys eina, važiuoja, stovi, guli, mūsų vaizdiniai dar nebus itin ryškūs. Kas kita, jeigu bus pasakyta: kūprina, darda, stūkso, drybso. Šie pastarieji veiksmažodžiai kelia labai gyvus atliekamų veiksmų vaizdus: mums nereikia klausti, kaip žmogus eina, važiuoja, Jeigu pasakyta, kad jis kūprina arba darda. Tie veiksmažodžiai prieš mūsų akis kelia vaizdus, tarsi jie būtų drobėje nutapyti.

Žodžius, itin aktyvinančius vaizduotę ir keliančius joje gyvus vaizdinius, vadiname vaizdine leksika.

Nuo emocinės leksikos ji skiriasi tuo, kad čia žodžio reikšmės užribyje vyrauja vaizduojamasis – gamtos garso ar judesio mėgdžiojamasis – elementas, ne jausmo žadinamasis.

Labai daug vaizdingų yra veiksmažodžių. Antai eiti šalia kūprinti dar turi styrinti, dilbyti, gūrinti, kėblinti, sklepentuoti, brūškinti, krypšlinti, šlitiniuoti ir kitus vaizdinius atitikmenis; verkti – žliumbti, zaukti, zurnyti, sriūbauti, knėkšti, knerkti, cirpti, rudulti...; gulėti šalia drybsoti turi blyžoti, tysoti, rungsoti, rėpsoti...

Vaizdingai kalbant, sakoma:

O paskui jį, toli atsilikusį, kicena sartoji, tempdama plokštutį vežimėlį, ant kurio kėkso susitraukęs šeimininkas.

Kvanksojo dar nuleidę galvas arkliai, pakinkyti vežimuose ir pašaliais pabalnoti...

Klaipėdoj išmoko dar su griežtuvu džirginti ir dėl to tą visuomet skrynelėj nešiojo.

Giedojo gaidžiai, vienur kitur girgždėjo šulinių svirtys, pokšėjo tvartų durys.

Yra daug vaizdingų kitų kalbos dalių, pavyzdžiui, daiktavardžių: drimbaila, dribšas, kriokla, gerkliūgas, lakatužė: Eik tu, drimbaila, – tokia didelė, o nesigėdi šokinėti su vaikais! Ko čia drybsai kaip dribšas!  Pasakoja, kad kitą kartą, esą, girdėję krioklą Širvės miške. Pažįstu tuos gerkliūgus, vėl ims rėkti; būdvardžių bei prieveiksmių, pvz.: tarškus, gargždus, kamšlus, niūkus, striukas; žvangiai: Ana ateina Jurgienė – paleis savo tarškią gerklę. Virš šilo žvangiai praskrido gulbės. Pasigirdo gargždūs pragerti legionierių balsai. Kamšlų pilvą turi, kad tiek vienu sykiu suvalgai. Striuka būdavo ir duonelės, ir drapanėlių. Dabar prikelsiu aš trobelę iš to niūkaus pavėsio.

Žodžių vaizdingumas labai glaudžiai susijęs su konkretumu: juo jie konkretesni, juo vaizdingesni. Rūšinis žodis visuomet vaizdingesnis už žodį, reiškiantį giminę, pavyzdžiui, vilkas už žvėrį, klevas už medį. Atvirkščiai, nevaizdingi yra tie žodžiai, kurie išreiškia abstrakcijas, pvz.: gėris, siekis, dora, sąžiningumas, įsitikinimas, pažangus, brangumas, ypatybė.

Kadangi skaitvardis ir įvardis išreiškia abstrakčias sąvokas, tai šių kalbos dalių žodžiai yra nevaizdingi (plg.: septyni, vienuolika, jis, kiekvienas). 

Jau sakėme: beveik visuomet vaizdingi esti ištiktukai: Pykšt pokšt ant lentos, kybur vybur ant tvoros. Cvankt! – milžinui per galvą – ir jis jau guli apsipylęs krauju gatvės vidury.

Vaizdingi tampa žodžiai, kai jie vartojami perkeltine reikšme:

Iš negandingų vakarų

Audrų, perkūnijų prikrauti

Lingavo debesų laivai.

Tada graži graži buvai,

Akim tyliųjų ežerų...

Lyg eidama linelių rauti. (S. N.)

Čia vieno daikto bei veiksmo vaizdiniai papildomi kitų vaizdiniais, pavyzdžiui, debesis – laivo, ežeras – akies. Dėl to aprašomieji gamtos reiškiniai tampa kur kas geriau regimi.

Kalboje yra žodžių, kurie esti savaime vaizdingi, ir žodžių, kurie tampa vaizdingi, pavartoti perkeltine reikšme.