Transkripcija ir transliteracija

Transkripcija (lot. transcriptio – perrašymas). Mūsų rašybos ir skyrybos taisyklės sudarytos remiantis keliais principais: ne tik fonetiniu, bet ir gramatiniu (morfologiniu, sintaksiniu), istoriniu, tradiciniu. Todėl raštas ne visada tiksliai atspindi tarimą. Pavyzdžiui, žodyje laukdavo rašome raidę k, bet tariame skardųjį priebalsį g; žodyje žygį rašome dvi skirtingas raidės y, į, bet abiejuose skiemenyse tariame tą patį ilgąjį balsį; žodyje ieva prieš ie nerašome j, bet šį priebalsį tariame; sakinyje Ankstyvą pavasario rytą  pragydo vieversiai po žodžio rytą nededame kablelio, bet tardami stabtelėjame.

Norėdami tiksliai parodyti tarimą, visa tai turime perrašyti – transkribuoti. Pagrindiniai fonetinės transkripcijos dalykai yra šie.

1. Transkribuojami vienetai žymimi laužtiniuose skliausteliuose.

2. Priebalsių minkštumas žymimas brūkšneliu viršuje dešinėje raidės pusėje.

3. Garso ilgumas žymimas tašku. Taškas dešinėje raidės pusėje viršuje rodo, kad garsas yra ilgas.

4. Nevartojamos didžiosios raidės.

5. Glaudų fonetinį žodžių jungimą rodo lankelis apačioje.

6. Žodžiai kirčiuojami. Kairiniu ženklu žymimi trumpieji kirčiuoti skiemenys, dešininiu – ilgieji kirčiuoti tvirtapradžiai skiemenys, riestiniu – ilgieji kirčiuoti tvirtagaliai skiemenys.

Transkripcija – tai speciali grafinių ženklų sistema, vartojama tiksliau perteikti kurios nors kalbos ar tarmės fonemoms bei jų garsinei realizacijai. Tokia sistema dažniausiai reikalinga trim atvejais: 1) kai norima svetimos kalbos mokymo tikslais geriau pavaizduoti tos kalbos žodžių tarimą (ypač tokios kalbos, kurios rašyba gerokai nutolusi nuo tarties, pvz., anglų); 2) kai norima tiksliau užrašyti kurios nors tarmės fonologines bei fonetines ypatybes ir 3) kai norima priartinti svetimos kalbos tikrinių vardų tarimą prie gimtosios kalbos fonologinės sistemos. Pagal tai dažniausiai išskiriamos trys transkripcijos rūšys: foneminė, fonetinė ir praktinė.

Foneminė transkripcija daugiausia vartojama svetimos kalbos fonemoms perteikti. Todėl ši transkripcija detaliau neatspindi nei fonemų visų variantų, nei jų garsinių realizacijų, o tiktai visuomet tuo pačiu ženklu atvaizduoja tam tikrą fonemą. 

Universalesnė foneminė transkripcija Tarptautinės fonetikų asociacijos (Association Phonetique International) buvo sudaryta lotyniškojo raidyno pagrindu jau 1881 m. Ji, daugiau ar mažiau modifikuota, ir ligi šiol taikoma daugelyje pasaulio šalių. Pavyzdžiui, dabar gana plačiai paplitęs D.Džounzo modifikuotas jos variantas anglų kalbos žodžiams transkribuoti. Kadangi foneminė transkripcija ribojasi tiktai žodžių foneminės sandaros perteikimu, ji turi palyginti nedidelį transkripcinių ženklų skaičių.

Fonetinė transkripcija paprastai vartojama tarmių fonetikos ypatybėms tiksliau užrašyti. Jai keliamas reikalavimas atvaizduoti ne tik žodžių foneminę sandarą, bet ir fonemų bei jų variantų garsinę realizaciją šnekos sraute. Todėl fonetinė transkripcija operuoja didesniu specialių ženklų skaičiumi negu foneminė (įvairiais diakritiniais ženklais, ligatūromis, iš kitų raidynų paimtomis raidėmis).

Lotyniškąjį raidyną vartojančiuose kraštuose labiau yra paplitusi 1925 m. Kopenhagoje vykusios lingvistų konferencijos priimta fonetinė transkripcija, kuri (su tam tikromis modifikacijomis) taikoma ir lietuvių dialektologų darbuose, ypač tarmių aprašuose. 

Kaip jau žinome, fonetinėje transkripcijoje nevartojamos didžiosios raidės, vietoj taško, skiriančio sakinius, dedamas vertikalus brūkšnelis, pažymimas tašku (raidės viršuje iš dešinės pusės) balsio ilgumas, o lankeliu raidės viršuje - priebalsių minkštumas, be to, įprastiniu būdu žymimos priegaidės ir kt.

Tiek foneminė, tiek fonetinė transkripcija gali remtis bet kuriuo raidynu. Minėtųjų tarptautinio pobūdžio transkripcijų pagrindu eina lotyniškasis raidynas, o kai kurių slavų tautų (rusų, bulgarų) – kirilica. Tačiau universalios, visoms tautoms pritaikytos nėra nei foneminės, nei fonetinės transkripcijos. Neretai net ir atskiri lingvistai vartoja skirtingą transkripciją, o tai, žinoma, nelengvina mokslinių tyrinėjimų.

Vad. praktinė transkripcija paprastai taikoma svetimų kalbų tikrinių vardų tarimui pritaikyti prie gimtosios kalbos fonomorfologinės sistemos ir rašybos. Pavyzdžiui, žymaus anglų rašytojo Shakespeare pavardę rašome Šekspyras, t.y. savo raidynu stengiamės atvaizduoti tos pavardės fonemų sudėtį ir pridedame lietuvišką galūnę -as. Vokiečių Goethe, Schiller pavardes transkribuojame į Gėtė, Šileris, prancūzų Flaubert, Maupassant – į Floberas, Mopasanas ir t.t.

Transkribuojant tikrinius vardus, nemaža sunkumų iškyla tuomet, kai gimtojoje kalboje nėra fonemų, būdingų svetimai kalbai. Tada tokios fonemos keičiamos skambėjimo ir grafinės raiškos atžvilgiu artimesnėmis. Tačiau nustatyti svetimos ir gimtosios kalbos fonemų artimumo laipsnį būna nelengva, todėl praktikoje dažnai pasitaiko tikrinių vardų transkripcijos nevienodumų, svyravimų. Juos pašalinti galėtų sąmoningas autoritetingų kalbininkų įsikišimas, racionali kodifikacija.

Nuo transkripcijos būtina atskirti transliteraciją (lot. trans „per“ + littera „raidė“) – vienu raidynu parašyto teksto ar jo dalių perteikimą kitu raidynu. Transliteracijos pavyzdžiu gali eiti lotyniškuoju raidynu išspausdinto ar rankraštinio teksto perrašymas kirilica ir atvirkščiai: Lietuvos rytas → Лиетувос ритас, Kauno diena → Кауно диена... ir kt.

Skirdamasi nuo transkripcijos, kuriai rūpi perteikti svetimos kalbos tekstų ar atskirų žodžių tarimą, transliteracija turi tikslą tiktai pakeisti vieną grafinę sistemą kita. Tačiau kartais, ypač tikrinių vardų adaptacijos (pritaikymo) atveju, praktinė transkripcija ir transliteracija gali susipinti. Pavyzdžiui, kai prancūziškas vardas Henri rusiškai perteikiamas Анри, tai čia ne tik pakeičiamos lotyniškos raidės kirilicinėmis, bet ir pritaikomas to vardo tarimas (prancūzų nosinis balsis pakeičiamas jam artimu dvigarsiu).