Tikslumas

Kalbėdami ar rašydami visuomet klauskime savęs: o ar tai tas žodis? o ar tai toji forma? o ar toji konstrukcija? Ar jie perteikia tą informaciją, kurią turiu galvoje? Jeigu tokį klausima sau keltume, nesakytume: Skaudi išraiška iškreipė senutės veidą. Ne skaudi, o skausminga. Iš moterų ryškiausias yra Monikos paveikslas, likusieji moterų portretai ne tokie ryškus ir spalvingi. Ne likusieji, o kiti. Taip pat nepasakytume: Išvyka į Musteikos mišką atkeliama iš š. m. spalio 18 d. į spalio 25 d. Jeigu jau iš 18 d. į 25 d., tai ne atkeliama, o nukeliama.  

Atsiminkime: netikslus žodis – tai netiksli mintis!

Dažnai kalbame netiksliai dėl to, kad neatsižvelgiame į sinonimų reikšmės skirtumą ir juos painiojame. Pavyzdžiui, veiksmažodžius manyti ir galuoti, šaukti ir kviesti, vartoti ir naudoti, rasti ir aptikti: Galvojame, kad svečiams mūsų miestas patiks. K. Donelaitis naudoja veiksmažodžius, kaip dar niekas iki jo nebuvo naudojęs.

Juk galvoti – tai atlikti mąstymo procesą, o čia to proceso nėra, čia autorius tik mano. Rašytojas žodį ne naudoja, o vartoja.

Dar didesnė tikslumo klaida – vartojimas žodžių, turinčių visai kitę reikšmę: Visa klasė įtemptai laukė pavasario atostogų, smagios kelionės į gamtą. Čia sakytina ne įtemptai, o nekantriai.

Atrinkdami žodį, turime atsižvelgti ir į tą leksinę aplinka, kuri jam būdinga, ir šiurkščiai jos ribų neperžengti. Sakysim, atsižvelgti į tai, kad vieni daiktavardžiai reikalauja būdvardžio stambus, o kiti – didelis, veiksmažodžio skleisti, kiti – platinti. Antai, sakome stambios malkos, stambi druska, bet įvykis, triukšmas – didelis ar kitoks, miškas tankus, sriuba tiršta. Todėl taisome: Laikraščius skaito beveik visi miesto gyventojai, tačiau negalima pasakyti, kad tai yra spaudos skleidėjų (= platintojų) nuopelnas.

Dažnai mus klaidina panašus žodžių skambėjimas: aibė ir eibė, tiekti ir teikti, formacija ir farmacija, santuoka ir santaika. Ir ten, kur reikėtų dirbtinio, pavartojame dirbtiną, kur reikėtų teikti, pavartojame tiekti ir t. t. O juk tokių žodžių reikšmė labai skiriasi. Antai aibė yra daugybė: Žmonių buvo ten aibė (šnek.), o eibė – žala, nuostolis: Užkelkit vartus – įeis karvės daržan ir pridirbs eibių; tiekiamos žaliavos, maistas, dujos ir kt.; darbai ginti ar premijuoti teikiami.

Priešdėlių ir priesagų netikslumai. Labai dažnai pavartojame ne tą žodžių darybos priemonę – priešdėlį arba priesaga, kurių reikėtų: Eilėraštyje žmogus gyvenimas sulyginamas su žydėjimu vyšnios. 

Jeigu du daiktai panašūs, tai jie ne sulyginami, o palyginami.

Priešdėlį dažnai pavartojame ten, kur jo nereikia: Šiuo metu Pranas baigia rašyti mokslinį darbą, kurį numato perskaityti (= skaityti) fakulteto mokslinėje konferencijoje. O jei ne jis, gal nusikaltėlis ir šiandien būtų dar sutrikdęs (= trikdęs, tebetrikdęs) žmonėms ramybę.  

Kartais priešdėlio trūksta: Čia organizuotas (= suorganizuotas) 86 žmonių choras.

Toliau taisome netiksliai vartojamas priesagas: 500-600 rentgenų dozės, gautos per trumpą laiką, paprastai būna mirtingos (= mirštamos, mirtinos). Šonuose ryškiai mėlynavo  fajanso inkrustacijos, išmargintos maginiais (= magiškais) ženklais.

Vartokime įvardžiuotinę formą. Kitur užmirštame savęs paklausti, kas vartotina: įvardžiuotinė žodžio forma ar paprastoji: Taip atrodys pradėti (= pradėtieji) statyti Sporto rūmai. Čia žuvo 20 brolių – tiek mini Eiliuota (= Eiliuotoji) Livonijos kronika. 

Vartokime paprastą formą: Tik vėjas šiureno „vilkų uodegas“, bekyšančiąsias (= kyšančias) iš nurudusios pelkių augmenijos.   

Vartokime ne daugiskaitą, o vienaskaitą: Žemaitės ir J. Baltušio kūrinių kalbos yra labai gyvos (= kalba yra labai gyva).

Vartokime ne vienaskaitą, o daugiskaitą: Sodo takeliai ir aikštelės iškloti įvairios formos ir įvairių spalvų betonine plytele (= betoninėmis plytelėmis). Dar 1724 m. karaliaus Fridricho Vilhelmo įsaku buvo uždrausta Prūsijos valstybėje avėti liepų karnos (= karnų) vyžomis.

Vartokime ne prieveiksmį, o būdvardį: Stipriau (= Stipresnis) pasijutęs kaip prozininkas, rašytojas iš poezijos pasitraukė. Tėvai galės ramiai (= ramūs) palikti lopšelyje savo mažylius. Senamiestyje išsimėčiusios gatvelės atrodo labai jau siaurai (= siauros). 

Neveikiamąjį dalyvį keiskime veikiamuoju (arba būdvardžiu): Ligonio vyzdžiai būna nelygūs, susiaurinti (= susiaurėję). Pasiekę išretinto (= išretėjusio, retesnio) oro sluoksnį, mes turėjome dažniau kvėpuoti.

Teikime pirmenybę pažyminiui, reiškiamam daiktavardžio kilmininku: O kas nežino, jog pavasarinių ir rudeninių (= pavasario ir rudens) darbų spartą lemia technika! Svetingai sutikime sportinių (= sporto) varžybų dalyvius!     

Vartokime kitą linksnį. Jeigu kalbame apie tai, kas neapibrėžta, jeigu nežinome, ar to yra daug, ar mažai, jeigu turime galvoje dalį, vartokime kilmininką, ne vardininką, ne galininką:

Kasinėjant tokius pilkapius, rasti turtingi kapai (= rasta turtingų kapų). Be abejo, yra kitos, stambesnės būtybės (= kitų, stambesnių būtybių), kurios dar tebetūno savo slėptuvėse. Nusipirkote odekoloną arba kvepalus (= odekolono arba kvepalų), apšlakstėte juo drabužius, po kiek laiko žiūrite – atsirado dėmės (= dėmių). Atsirado ir kiti neatidėliotini darbai (= kitų neatidėliotinų darbų).                        

Vartokime ne naudininką, o kilmininką: Didelę paklausą turi taip pat batai slidinėjimui ir čiuožimui (=slidinėjimo ir čiuožimo batai).

Teikime pirmenybę įnagininkui: Šiam tikslui (= Šiuo tikslu) į Kauną buvo pasiųstas dar vienas patikimas darbuotojas.

Vartokime ne kilmininką, o naudininką: Chuliganai sužalojo žmogaus (= žmogui) veidą, atėmė pinigus ir laikrodį.

Linksnis ar prielinksninis junginys. Čia bei ten ta pačia reikšme galime vartoti linksnį ir prielinksninį junginį, pvz.: rašyti plunksna ir rašyti su plunksna, nesitverti džiaugsmu ir nesitverti iš džiaugsmo. Bet dažniausiai linksnis ir atitinkamas prielinksninis junginys turi skirtingą reikšmę – teikia skirtingą informaciją, pvz.: dirbti kuo ir dirbti su kuo, atsiminti ką, ir atsiminti apie ką. Tad vietoj linksnio vartodami prielinksninį junginį, turime žiūrėti, ar šis neiškreipia sakinio prasmės.

Rečiau klaidingai pavartojame linksnį ten, kur turėtų būti prielinksninis junginys: Knygą autorė pradeda atsiminimais apie Antikarinį kongresą, kuriame (= į kurį) 1932 m. buvo susirinkę žymiausi pasaulio kultūros ir politikos veikėjai. Nors Liublino unijos (1569) sudarymo išvakarėse Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė savo teritorija ir kariniu pajėgumu buvo lygi Lenkijai, tačiau savo vidaus prieštaravimais (= dėl savo vidaus prieštaravimų) ji buvo daug silpnesnė.

Akyliau parinkime sakinio konstrukciją. Dažnai vartojame ne tą sakinio konstrukciją: vartojame pažyminio šalutinį sakinį, kur reikėtų iškelti aikštėn priežastį, nuolaidą ar teikti pirmenybę konstrukcijai, išreiškiančiai priešpriešą; mintį reiškiame laiko aplinkybės šalutiniu sakiniu ten, kur ji prašyte prašosi reiškiama išskirtiniu pažyminiu ar pažyminio šalutiniu sakiniu ir t. t.: Vaikams patiko koncerto programa, kuri (= nes ji) buvo įdomi, gerai atlikta. Sinonimai yra tokie žodžiai, kada (= kurie) turi labai artimą arba tą pačią reikšmę. Kadangi (=Nors, nepaisant to, kad) kryžiuočių buvo keliskart daugiau, Margiris su savo vyrais narsiai gynėsi. Mirčiai išplėšus (= Nors mirtis išplėšė) plunksną iš rašytojo rankos, mums liko jo kūryba.

Atidesnio sakinio dalių derinimo! Vos tik sudygsta ankštinių kultūrų pasėliai, šių kultūrų jaunus (=jaunų) lapelių kraštus pusiau apvaliomis iškandomis išėda sitonai. Vakarienei priedo gavome trintos (= trintų) bulvių sriubos su skrebučiais.

Dviprasmybės bei netikslumai dėl netaisyklingos žodžių tvarkos sakinyje. Labai iškreipia sakinio prasmę arba daro jį miglotą, netikslų žodis ar konstrukcija, pavartoti ne toje vietoje, kur reikia: Reikia ne tik rūpintis, kad krepšelis būtų pilnas uogų, bet ir uogienojų apsauga.

Dalelytė ne tik tikslina ne veiksmažodį rūpintis, o žodžių junginį krepšelis būtų pilnas uogų. Tad ji nukeltina prieš ta junginį: Reikia rūpintis, kad ne tik krepšelis būtų pilnas uogų, bet ir uogienojų apsauga.

Apdairiau junkime šalutinį sakinį prie pagrindinio. Labai dažnai neapdairiai jungiame šalutinį sakinį prie pagrindinio:  Stovykla buvo tarp  dviejų ežerų, kur mes praleidome vasarą. Kur leidome vasarą: stovykloje ar tarp dviejų ežerų.

Čia derėjo sakyti:

Stovykla, kur mes leidome vasarą, buvo tarp dviejų ežerų.