Vincas Krėvė. Skirgaila
Tarp
dviejų pasaulių
II
Ten pat Vilniaus
Aukštojoje pily. Nedidelis niaurus kambarys, žemais skliautais
ir mažučiais langeliais. Šalia sienų suolai. Kampe paprastos
ąžuolinės skobnys. Gale jų aukšta atrama kėdė. Priešakyje
paprastas suolelis. Ant suolų, aplinkui skobnių, susėdę
artimiausi kunigaikščio bajorai; prieš kiekvieną jų stovi rago
taurė, auksu ir sidabru aptaisyta. Gale skobnių, kėdėje, sėdi
kunigaikštis Skirgaila. Kitam gale, priešais, vaidila Stardas.
Jis vos tik baigęs dainuoti ir stovi, kankliais dar į skobnis
atsirėmęs.
SKIRGAILA (nuleidęs
galvą žemyn ir, dešinę ištiesęs, barbina pirštais į skobnis).
Tu
suaudrinai mano sielą, vaidila, ir man prisisapnavo kiti laikai,
kitoki darbai. (Pasikeldamas). Aš nebeklausysiu
daugiau tavo senovinių dainų. (Iš paniūrų į jį pažvelgdamas).
Tu Jomis nori mane sugundyti. (Pakėlęs galvą).
Dabarties laikai kiti laikai, ir kitokių man reikia dainų. (Nusigręždamas).
Tik tu man jų nepadainuosi. (Sunertom užpakaly rankom
vaikščioja po kambarį ten ir atgal, giliai susijaudinęs. Kai
kada prieina skobnis ir atgeria iš taurės vyno).
DAVAINIS. Puikus buvo
tada metas, vyručiai! (Rymodamas). Ar kunigas, ar
bajoras, sumanė sau ką ir padarė.
BUTRIMAS (abiem
rankom atsirėmęs
į skobnis, atsilošęs į sieną).
Niekas žmogaus
nevaržė, ir patsai nesivaržė.
DAVAINIS. Gaila, kad
esame jau kito amžiaus žmonės, ir nebegyvename, kaip kad mūsų
tėvai ir protėviai gyvendavo. (Siekia taurę ir, kiek ją
atgėręs, stato atgal).
DAUGAILA (sėdi
galvą nuleidęs, niaurus, lyg nepatenkintas. Šiurkščiai).
Gyvenome, kaip mokėjome ir aplinkybės vertė.
DAVAINIS. Tavo tiesa,
bajore. Gyvenom, kaip mokėjom.
BUTRIMAS (atrėmęs
alkūnę į skobnis).
E, visur gera, kur
mūsų nėra. Ne veltui taip kalbėdavo senieji mūsų protėviai. (Ima
taurę ir geria).
DAUGAILA (ištiesęs
dešinę skobnių link ir atsilošęs).
Aš manau, kad ir ten
bloga. Gal niekuomet ir nebuvo, kas dainoje pasakyta. (Pažvelgdamas
aplinkui į visus). Bet pasvajojom, paliūdėjome, senus
laikus beminėdami, ir gerai. Ne kasdien dabar išgirsi dainą,
kurios paklausyti verta. (Atsidusdamas). Štai kas
yra!
DAVAINIS (turėdamas
rankoje taurę).
Klausai dainos ir lyg
antrą syki gyveni. Ir pasakykit jūs man, vyručiai, kokia jos
galia! Tiek sužavi, jog... (Numoja ranka. Stato taurę, ima
ąsotį ir pilasi vyno).
BUTRIMAS (atidžiai
į Stardą pažvelgęs).
Pažvelgi į jį ir
nežinai, kame siela laikosi. Bet, štai, ima rimtą žmogų ir... (Pamojęs
ranka). E, vis tiek nepasakysi, ko nori.
DAUGAILA (rodydamas
ranka Stardą).
Jis
pasakytų, bet tu ne. Dievai kiekvienam ką kita lėmė: vienas
gerai valdo kalaviją, kitas protingu patarimu naudingas, o
trečias balsu ir žodžiu žmones veikia. Štai kas yra!
DAVAINIS (stumdamas
kairiąja
ranka ąsotį nuo savęs).
Ar jūs nesate
pastebėję, vyručiai, kad nyksta daina mūsų šaly? Seniau ji visur
skambėdavo: ir giriose, ir laukuose, ir kaimuose. Dabar jau
niekur jos nebegirdėti. Ir kodėl žmonės liovėsi dainavę?
BUTRIMAS. Tiesą sakai.
Dabar net jaunimas nebedainuoja.
DAUGAILA. Sunkūs dabar
laikai. Kas kita, ne dainos, nūnai rūpi žmonėms.
DAVAINIS (sudėjęs
rankas ant kelių).
O aš manau, vyručiai,
kad pasaulis jau paseno, ir todėl nėra žmonėse linksmumo, kurio
buvo seniau.
BUTRIMAS (kairiąja
ranka parėmęs pasmakrę).
Tiesa, tiesa. Ir saulė
nebešviečia skaisčiai, ir pavasaris nebe tokis, kaip būdavo.
Dievai mus apleido ir nuliūdo pasaulis. (Atsiremia abiem
alkūnėm į skobnis, parėmęs delnais galvą).
DAVAINIS. Ir vaidilų
tokių nebėra, kaip seniau jų būdavo.
STARDAS (palietęs
pirštais kanklių stygas).
Vėjas gimdo girių
šlamesį, o dainą didvyrių garsūs darbai. Nebeliko didvyrių
pasauly, turi mirti ir daina.
DAVAINIS (nusikreipęs
į Stardą).
Nebėra didvyrių, sakai? Kai aš buvau jaunas, aš
svajojau, bet... (Nusigręžęs į šalį ir siekdamas taurę).
Lengva buvo senovėje įgyti narsaus karžygio vardas, bet
dabar kitoki laikai.
STARDAS (atsisėsdamas,
iš lėto, kiekvieną žodį pabrėždamas).
Narsiam vyrui visuomet
tinkamas laikas garsiai pasireikšti ir garbei įsigyti. Seniau ir
dabar veltui svajoja tik silpna siela, garsiam žygiui netikusi.
(Atsisėdęs, kelis kartus paliečia pirštais kanklių stygas.
Kreipdamasis į Skirgailą). Panorėk, kunigaikšti, ir
vėl atgims mūsų kraštui senovės didvyrių gadynė. Juk dar
neišnyko žmonių širdyse senų dievų meilė, ir mūsų dievai juk dar
neapleido savo unksnėtų šventovių. Išvyk iš mūsų krašto
svetimšalius atėjūnus, ir visa šalis nubus garsiems žygiams! (Paliečia
kelis kartus stygas ir nutilsta, lyg atsakymo laukdamas.
Skirgaila, suraukęs kaktą, susimąstęs, žingsniuoja išilgai
kambario ten ir atgal ir tyli). Jūs visi tylite? (Pasižvalgęs
aplinkui). Ar jūs nesate pastebėję, kas yra tasai
naujasis jūsų dievas, kurį parsigabenot iš svetimųjų šalių? Juk
jis tasai, kuris vokiečiais pjudė mūsų šalį tai vokiečių
piktasis dievas!
DAVAINIS (nusigręžęs
į kunigaikštį).
Vaidila tiesą sako. Aš
seniai esu pastebėjęs, kad jis į vokiečių dievą panašus.
BUTRIMAS. Visi gi
žinom, kad vokiečiai ir lenkai tuos pačius dievus garbina.
DAUGAILA (burbtelėjęs).
Jie
vienas antro verti.
STARDAS (padėjęs
kanklius ant skobnių).
Jūs gal dėl to
paniekinote savo tėvų dievus, kurie niekuomet nėra pikto jums
padarę. Jų globoje mūsų tėvai ir protėviai amžius ramiai gyveno,
kol atsirado šis (su didžiausia neapykanta)
žiaurusis naujas dievas.
BUTRIMAS (imdamas
taurę
rankon).
Tikrai, nedorai pasielgėm, paniekinę senuosius
dievus. (Geria; išgėręs stato taurę ir šluosto ūsus).
Kaip dirstelsime dausoje tėvams į akis!
STARDAS. Jūs dausos
krašto nebepamatysite dėl naujojo dievo juk atsižadėjote
laimingo dausoj gyvenimo.
(Krėvė V.
Skirgaila. Kaunas: Šviesa, 1978. P. 14-16)
Klausimai ir užduotys
1. Kaip pavadintumėte
kitu šriftu išskirtus žodžius ištraukos pradžioje? Kokia jų
funkcija? (2 taškai)
2. Ką galima suprasti
apie dviejų personažų santykius iš šios frazės: Gale skobnių,
kėdėje, sėdi Skirgaila. Kitame gale, priešais, vaidila Stardas.
Jis vos tik baigęs dainuoti ir stovi, kankliais dar į skobnis
atsirėmęs.? (2 taškai)
3. Suformuluokite
temą. (1 taškas)
4.1. Parašykite
klausimo forma personažų svarstomas problemas. (2 taškai)
4.2. Kokius istorinius
laikus jos primena? (1 taškas)
5. Apibendrinkite
priežastis, kodėl, pasak bajorų, dabar nyksta senosios dainos? (3
taškai)
6. Kaip suprantate
žodžius: Panorėk, kunigaikšti, ir vėl atgims mūsų kraštui
senovės didvyrių gadynė.? (1 taškas)
7. Aptarkite
ištraukoje išryškėjančią opoziciją. (3 taškai)
8. Kokiam žanrui ir
tipui priskirtumėte šį kūrinį? Kodėl? (3 taškai)
9. Kokios rūšies šis
tekstas? Argumentuokite. (3 taškai)
10. Ką šio kūrinio
kontekste reiškia žodis dausos?
(1 taškas)
11. Raskite
sugretinimo pavyzdžių ir pakomentuokite jų svarbą. (3 taškai)
12. Apibūdinkite
funkcinį stilių. (3 taškai)
13. Kodėl ši dramos
dalis pavadinta Tarp dviejų pasaulių? (1 taškas)
Juozas Keliuotis. V. Krėvės Skirgaila
Tai keturių dalių
istorijos drama iš senovės lietuvių gyvenimo. Skirgaila, didysis
Lietuvos kunigaikštis, stovi tarp dviejų epochų pagoniškosios
ir krikščioniškosios ir tarp dviejų intriguojančių kaimynų
lenkų ir vokiečių. Šis prieštaraujančių pradų susidūrimas sudaro
labai intensyvų, dinaminį ir sudėtingą gyvenimą, kuris ir yra
šios dramos objektas. Skirgaila, atitrūkęs nuo pagoniškosios
epochos, bet krikščionybės dar nesupratęs, jos nepersiėmęs,
blaškosi, kenčia dėl savo dvilypumo, pilnas nerimo ir netikrumo.
Jis nori išlaikyti Lietuvos vieningumą, jos žemes apsaugoti ir
nuo lenkų, ir nuo vokiečių pasikėsinimų, bet kaimynų intrigos
braunasi iš visų pusių, kišasi net į šeimos reikalus, drumsčia
visą jo kunigaikštiško dvaro gyvenimą. Jis norėtų palaikyti ir
garbingą senovės lietuvių dvasią, jų nepalaužiamą stiprybę ir jų
nepalenkiamą karingumą; bet nebėra vieningo, gilaus ir stipraus
tikėjimo: visur netikrumas, kryžkelės, svyravimai, tokioj būklėj
nebegali būti ryžtingumo ir jėgos. Ir veltui senas vaidila
priekaištauja, niurna ir stengiasi atgaivinti senąją dvasią:
svyruoja ir braška visas senasis pasaulis. Bet veltui ir
katalikų vienuolis bando čia įgyvendinti krikščionybę ir
gyvenimą palenkti krikščioniškiems meilės ir teisingumo
principams: viršų ima laukiniai valdymo ir aistros instinktai,
išduoda dvasios idealus.
V. Krėvė, jau
sutelkdamas šią turtingą ir įdomią medžiagą, parodo didelį savo
kūrybinį pajėgumą, stiprią jausmo ir minties galią, tikrą
estetinę nuovoką. Čia tarp istorinių momentų garuoja stiprieji
žmogaus instinktai, dega amžinieji jo troškimai, apsireiškia
niekad neišnykstančios ypatybės. Tuo užtikrinamas dramos
aktualumas, jos medžiagos nemirtingumas. V. Krėvė šią draminę ir
svarią medžiagą puikiai valdo, ją įlieja į maestrišką meno formą
ir lietuvių literatūrai suteikia tikrą draminės kūrybos šedevrą,
kurio nei mūsų dramos teatras, nei mūsų kritika, nei mūsų
literatūros istorija negali ignoruoti. Tai veikalas, kuris gali
būti verčiamas į svetimas kalbas: jis ir kitiems liudys mūsų
tautos kūrybinį pajėgumą, jos turtingą ir įdomų sielos gyvenimą,
jos stiprią indvidualybę.
(V. Krėvės
Skirgaila // Keliuotis J. Meno tragizmas. Vilnius: Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 1997. P. 536-537)
Klausimai ir užduotys
1. Kokiam dramos tipui
priskirtumėte aptariamą V. Krėvės kūrinį? (1 taškas)
2. Suformuluokite temą
kiekvienai pastraipai. (2 taškai)
3. Kokiam žanrui
priskirtumėte šį tekstą? Argumentuokite, kodėl taip manote. (3
taškai)
4. Apibūdinkite
Skirgailos padėtį. (3 taškai)
5. Kas, pasak šio
teksto autoriaus, yra aptariamos dramos objektas? (1 taškas)
6. Kodėl pagrindinis
personažas kenčia? (4 taškai)
7. Ko norėtų
Skirgaila? Kokios jo galimybės? (3 taškai)
8. Kaip J. Keliuotis
vertina V. Krėvę dramaturgą? Išrašykite tiksliausiai aptariamą
V. Krėvės kūrinį apibūdinančius žodžius. (3 taškai)
9. Kodėl aptariama
drama, anot teksto autoriaus, yra aktuali? (2 taškai)
10. Kodėl J. Keliuotis
mano, kad šią dramą būtų galima išversti į kitas kalbas? (2
taškai)
11. Kas galėtų būti
šio teksto adresatas? (1 taškas)
12. Kokiais būdais
susieti sakiniai abiejose pastraipose? (2 taškai)
13. Kokiu būdu įrodomi
argumentai abiejose pastraipose? Kodėl? (2 taškai)
14. Kaip sintaksės
priemonėmis teksto autorius išryškina sudėtingą pagrindinio
personažo situaciją pirmoje pastraipoje? (2 taškai)
Pasamprotaukite tema
Liaudies daina seniau ir dabar ir sukurkite rašinį.