Kaip ankstesnių tyrinėtojų pastebėta, rytų, vidurio ir vakarų aukštaičių melodika nesudaro vieningo liaudies muzikinės kultūros klodo. Tai istoriniu, žanriniu ir stilistiniu požiūriu labai įvairi liaudies kūryba, kurią sudaro: 1) sutartinės, 2) ankstyvosios muzikinės ir poetinės sandaros kūriniai: seniausios darbo - ganymo, rugiapjūtės dainos, vaikų dainelės, vestuvių verkavimai ir laidotuvių raudos, 3) vėlesnės vienbalsės ir 4) homofoninės daugiabalsės dainos. (rš)

„O liaudies žodi, sandoros lobyne!“ – šaukėsi prie dainos kadaise Adomas Mickevičius. Tautų balsus dainose girdėjo Herderis, jų švelniu lyrizmu ir dvasiniu tyrumu žavėjosi Gėtė. Liaudies daina išsupo pagrindines nacionalines vertybes – ir kalbą, ir charakterį, ir etinį, ir estetinį idealą. Ak, vaikai! Tai, kas rėkia toje dėžėje – neturi jokio nacionalinio pavidalo. Tai greičiau dvasiniai džinsai. Tegul tai būna mada, tegul tai būna epidemija, tiktai tegul tai netampa jūsų siela. Išliksim, išlaikysim. Tikiu, kad po kiek laiko, suskambus liaudies dainai, sudrėks ir jūsų akys.

(Just. Marcinkevičius)

c)

Balsių Petras mokėjo daugiausia dainų, bet dainuoti geriau sugebėjo Vincas. Tad, aptilus juokams ir pokštams, Petras kumštelėdavo broliui į pašonę:

Ir Vincas, ilgai nelaukdamas, aukštu, skardžiu balsu užtraukdavo:

Eisme laukan pažiūrėti,

Koks vėjelis pučia.

Pučia rytų, pučia pietų,

Pūs ir vakarėlių.

Dainuodami dažniausiai eidavo prie Galinio liepos, kur daina ypač garsiai skambėdavo, kad net tarsi pats medis dainuodavo kartu su jaunimu, džiaugsmingai virpėdamas lapais ligi pat viršūnės.

(V. Mykolaitis-Putinas)

1. Kurio funkcinio stiliaus šios ištraukos? Pagrįskite.