Sveikinimasis ir sveikinimas
1. Sveikinantis dažniausiai vartojamas žodis
labas. Sveikinamės dvejaip
vardininku ir galininku: labas rytas, labas vakaras,
laba diena ir labą rytą, labą vakarą, labą dieną. Abi
formos vardininko ir galininko taisyklingos ir geros.
Vardininkas kiek daugiau įsigalėjęs, todėl bendrinei kalbai gal
ir teiktinesnis.
Nepagrįstai keliamos abejonės dėl žodžio labas
lietuviškumo. Tai senas baltiškas žodis, bendras lietuviams ir
latviams. Visi vartojame prieveiksmį labai, o juk tai
būdvardžio labas, -a vedinys. Peiktinas persistengimas
sveikinimosi būdvardį labas keisti į geras
geras rytas! Be jokių svyravimų sveikinkimės kaip
įprasta: labas rytas, laba diena, labas
vakaras.
Neretai vartojamas sveikinimosi žodis sveikas.
Šiaip jis yra būdvardis, o vartojamas sveikinantis artimas
jaustukui: Sveikas, drauguži! Sveiki, vaikai! Sveikos,
merginos! Į tokį sveikinimąsi kartais atsakoma: Sveiki,
sveiki! Iš toliau atkeliavę svečiai sveikinami žodžių junginiu
sveiki atvykę!
2. Nuo sveikinimosi kiek skiriasi sveikinimas.
Jį dažniausiai išreiškiame veiksmažodžio pirmuoju asmeniu
sveikinu, sveikiname! Veiksmažodžio formas
sveikinu, sveikiname paprastai vartojame sveikinimo
raštuose, laiškuose. Taip sveikiname kokia nors proga savo
artimuosius, bičiulius, o viešose iškilmėse garbingus
jubiliatus: Sveikiname sulaukusius auksinių vestuvių!
Prie veiksmažodžio sveikinu, sveikiname neretai pridedame
kokį nors prieveiksmį ar jį atstojančius žodžius:
nuoširdžiai, nuoširdžiausiai, iš visos širdies
(sveikinu, sveikiname)...
Šnekamojoje kalboje
plinta sveikinimai su prielinksniu su: Sveikinu su
Naujaisiais metais! Sveikiname su garbingu jubiliejumi! Taip
mat trumpiau! Įsismaginę ir veiksmažodį kartais praleidžiam:
Su Naujaisiais metais! Su įkurtuvėmis!
Su vardadieniu!
Jonas Jablonskis tokius sveikinimus taisydavo
prielinksnį su čia laikė svetimą lietuvių kalbai,
patardavo vartoti kilmininką: Sveikinu Naujųjų metų!
Kilmininkas į bendrinę kalbą kelio neprasiskynė. Sunku tikėtis,
kad jam pavyktų kada išstumti tą su iš šnekamosios
kalbos. Gyvenimas verčia bent jau šnekamojoje kalboje
susitaikinti su tuo nenaudėliu prielinksniu... Tik nereikėtų juo
piktnaudžiauti!..
Laiškuose sveikinimus turėtume kitaip formuluoti.
Daug kur tinka galininkas: Sveikinu Vardinių dieną! Sveikinu
grįžusius iš kelionės! Leistina vartoti ir daiktavardį
proga: Sveikiname apdovanojimo proga! Tik niekada
nevartokime kanceliariško griozdo
ryšium su (vardadieniu, jubiliejumi...)!
3. Viešuose sveikinimuose paprastai
nesitenkiname keliais žodžiais. Per
iškilmes, sveikindami jubiliatą, laureatą, žymų rašytoją,
mokslininką, menininką, viešojoje kalboje iškeliame sveikinamojo
asmens nuopelnus, reiškiame jam pagarbą, dėkingumą... Baigdami
sveikinamąją kalbą, keliais sakiniais iškilmingai pasakome gerai
apgalvotus, gražiai, švariai suformuluotus linkėjimus.
Neužmirština, kad senas tradicijas Lietuvoje turi
ir garbingas katalikiškas sveikinimasis Garbė Jėzui Kristui!
(atsakoma: Per amžius! Amen). Toks sveikinimasis
visuomet tariamas su pagarba. Viešose vietose, ypač kur daug
žmonių, garsiai sveikintis Garbė Jėzui Kristui
nederėtų.
4. Mandagumo papročiai reikalauja kartais
sveikintis tyliai, be žodžių.
Paskaitininkas, poetas, skaitovas, solistas, išėjęs į sceną,
tyliai nusilenkia klausytojams, žiūrovams, netardamas
sveikinimosi žodžių. Svečias, pavėlavęs į vaišes, ypač į gausų
svečių būrį, taip pat netaria sveikinimosi žodžių, kad
neatkreiptų dėmesio. Užtenka tik nusilenkti ir paduoti ranką
greta esantiems svečiams. Tyliai sveikinamės įprastinėse viešose
vietose: autobuse, bendrame traukinio vagone, didesnių miestų
gatvėse, teatruose, koncertų, susirinkimų salėse, parodų
patalpose ir šiaip dideliuose žmonių susibūrimuose, kur
laikomasi tam tikro oficialumo, iškilmingumo.
Kai einame gatve ar šiaip viešose vietose
pasirodome su draugu, turim irgi sveikinti visus tuos, kuriuos
draugas sveikina, ir atsakyti į sveikinimus visų tų, kurie mūsų
draugą sveikina.
Kultūringas, išsiauklėjęs žmogus greit
susiorientuoja pagal susidariusias aplinkybes, kada ir kaip
sveikintis su pažįstamais ir nepažįstamais. Kai daug žmonių,
pavyzdžiui, į valgyklą, parduotuvę, kirpyklą, jis įeina tylomis,
o kai nėra klientų ar pirkėjų ir darbuotojai laisvi, sugebės
gražiai pasisveikinti ir kartais dar nepašykštės vieno kito
šmaikštesnio žodžio, praskaidrinančio nuotaiką. Bet
nepamirškime: visur, visada ir su visais reikia sveikintis
pagarbiai. Labai nemandagu sveikintis su cigarete dantyse,
susikišus rankas į kišenes, vyrams su kepure ar skrybėle.
(Beretės ar kitokios užsimaunamos kepurės vyrams nusiimti
nereikia.)
5. Kartais praktiškai susidaro keblumų, kam
pirmam sveikintis.
Mandagumo papročiai reikalauja, kad jaunesnis ar
žemesnis savo tarnybine bei visuomenine padėtimi pirmas
sveikintų vyresnį, aukštesnio rango žmogų. Pavyzdžiui, valdinys
pirmas sveikina įstaigos viršininką (tik moterys čia turi
privilegijų). Sveikinimosi pirmumą kartais lemia ir aplinkybės.
Tas, kuris įeina į vidų, pirmas taria sveikinimosi žodžius ten
esantiems ar pirmiau atėjusiems, nors tie esantieji ar pirmiau
atėję tebūtų tik vaikai. Lipantis laiptais aukštyn pirmas
sveikina kaimynus ar šiaip pažįstamus žmones, lipančius žemyn,
išeinančius. Prisiartinantis prie stovinčio pirmas taria
sveikinimosi žodžius stovinčiam.
Gražus daugelio šeimų paprotys sveikintis iš
ryto atsikėlus. Tas, kas vėliau atsikelia, sveikina anksčiau
atsikėlusius taria labas rytas! Paprastai vaikai
sveikina tėvus (vaikai ilgiau miega). Įpratę šeimoje sakyti
labas rytas vaikai ir kiti šeimos nariai nepamirš ir
svečiuose rytais pasisveikinti su namų šeimininkais. Nuvažiavę į
kurortą, rytais pasisveikiname su kambario draugais, su to
paties stalo kaimynais. Visose įstaigose, mokyklose kasdien
bendradarbiai palinki vieni kitiems ,,labo ryto. To gražaus
papročio šaknys kaip tik ir turėtų būti ugdomos šeimoje.
Paprastai sveikinamės tik su pažįstamais, tačiau
kaimuose senu papročiu sveikinami ir nepažįstami laukuose
dirbantys ar nuošaliuose keliukuose sutikti žmonės... Mieste
neįprasta sveikintis su nepažįstamais. Reikėtų bent su artimais
kaimynais, prie tos pačios laiptinės prisišliejusiais
gyventojais kasdien pasisveikinti, kartais ir vienu kitu žodžiu
persimesti.
Nepamirštini ir linksmi, šilti sveikinimosi
žodžiai, ypač mėgstami vaikų, paauglių, judrių jaunuolių:
sveikas gyvas! sveikas drūtas! labutis! sveikutis! labs
rytelis! laba dienelė! labas vakarėlis!.. Taip sveikinti
tinka tik mokiniams savo draugus, suaugusiems nebent labai
artimus žmones linksmus bičiulius, brolius, seseris...
Vyresniam už save asmeniui, viršininkui, profesoriui nederėtų
sakyti net vieną sveikinimosi žodį labas ar
sveikas.
Pasitaiko išgirsti sveikinantis žodžiu
pagarba! Tuo žodžiu sveikinamajam asmeniui tikrai pagarbos
neparodome.