Sujungiamieji sakiniai

Sujungiamieji jungtukiniai sakiniai paprastai skirstomi į sudedamuosius, priešpriešinius, skiriamuosius ir paremiamuosius. Tai yra pats bendriausias skirstymas. Be to, dar jie turi ir reikšminių atspalvių, ypač pirmieji du, todėl kai kada vienos rūšies sakinių jungimas primena kitos rūšies sujungimą. Štai dėl ko šių sakinių klasifikacijoje dar yra daug ginčytinų dalykų.

Sudedamieji sakiniai

Sudedamojo sujungimo sakiniai dažniausiai jungiami jungtukais ir, kiek rečiau ir...ir, nei...nei, tai...tai, čia...čia.

Veiksmai gali vykti arba tuo pačiu metu (vienalaikiai), pvz., Ūkininkas vėl į dirvą grūdą sėja, ir saulė žeria šviesą iš dangaus (A. Vencl), arba vienas po kito (veiksmų seka), pvz., Išsigandęs berniukas išbėgo laukan, ir netrukus pasirodė iš už penkiaaukščio namo tamsūs dūmų sūkuriai. Šios reikšmės ir yra pagrindinės. Vienalaikiškumas ypač būdingas kartojamiesiems jungtukams: Ir plazda vėliavos, ir žydi šypsena šviesi.

Aišku, kad sudedamuosiuose sakiniuose gali būti pabrėžiama ir veiksmo priežasties reikšmė, kurią turi pirmasis dėmuo, o antrasis rodo padarinį, pasekmę: Dusulys pradėjo smaugti, ir jis ilgai sprengsėdavo užpečkyje (K. Bor). Gali turėti ir sąlygos reikšmės atspalvį (Sulos šuo kieme, ir pakerta Elžbietai kojas). Nors ir retai, vartojama ir apibendrinamoji reikšmė: O Guščą nugrūsiu į kapus – ir baigta (B. Sruog). Kartais justi ir priešpriešos reikšmė: Koks mažas šitas kambarėlis, ir koks platus, pasauli, tu! (A. Vencl).

Panašūs į paremiamuosius sakinius būtų su jungtukais ne tai... ne tai, pvz., Ne tai sąnarių varžtai atsileido, ne tai širdis nusmuko žemyn (J. Balt). Bet jie retai tevartojami, be to, taisomi į lyg ir ... lyg ir.

Mažiukas beklykiąs ir auklė kartu beverkianti (Žem). Už lango lijo skalsus lietus ir arkliai kramsnojo šlapią šieną (J. Gruš). Ir ištiko šiaurus vėjas, ir nupūtė vainikėlį. Jau ir vienasėdis apeitas, ir kalba padaryta... (J. Bil). Pro debesis mėnulis slinko, ir vėjai daužėsi aplinkui (V. Mont). Prašiau ateiti, ir neatėjo. Čia muši, čia ėda (arklys). Tai šuo kieme suamsi, kartą kitą ir vėl nutyla, tai sniegas sugurgžda einančiam po kojų (V. Krėv). Nei jis man buvo gražus, nei aš jį pažinojau (A. Vencl).

Abu dėmenys gali turėti bendrą sakinio dalį (aplinkybę, papildinį ar kokią nors kitą): Sode lakštingalos čiulbėjo ir volungės kvatojo, pvz.: O Joniukui, tų kalbų klausant, drebėjo širdelė krūtinėje ir sausos juodos duonos kąsnelis sustodavo gomury (J. Bil). Pagalvojus apie tai, Petrui Balsiui kraujas kunkuliuoja krūtinėj ir rankos savaime gniaužias į kumščius (V. Myk-Put).

Kaip matome, dėmenys, turintys pavienį (nekartojamąjį) jungtuką ir, nei (tinka ir skiriamiesiems jungtukams ar, arba) esti skiriami arba neskiriami kableliais. Kableliais jie skiriami, kai norima pabrėžti dėmenų savarankiškumą: Niekad jis apie tai neprasitarė, nei pats tėvas, budriai jį sekęs, nieko nepastebėjo. (Paprastai sakiniai esti ilgi, turintys ir šiaip skiriamųjų sakinio dalių).

Kableliais paprastai neskiriame tuo atveju, kai dėmenys turi bendrą sakinio dalį ar šalutinį dėmenį (Tuoj pirtis buvo iškūrenta ir vanonės pradėtos. Naktį žmonės miegojo ir visur buvo tylu. Kai grįžome namo, tėvas tylėjo ir motina nieko nesakė); kai dėmenys trumpi ir artimai susiję (Aušo ir snigo. Jau rytas artėja ir švinta dangus).

Kai sunku nustatyti dėmenų savarankiškumo laipsnį, galima skirti ar neskirti (klaida nelaikoma).

Priešpriešiniai sakiniai

Priešpriešinio sujungimo sakiniuose vartojami jungtukai o, bet, kiek rečiau tik, tuo tarpu, vis dėlto, vis tiek, užtat.

Visiems šiems sakiniams bendra tai, kad antruoju dėmeniu iškeliamas koks nors prieštaravimas pirmajame dėmenyje pasakytai minčiai, pvz., Ji laižė ledus, o abu vaikėzai stovėjo ir laukė (R. Gran). Ryškesnis kontrastas būdingas dėmenims su jungtukais bet, tačiau, mažesnis su o. Suprantama, negali būti paneigta visiškai ta pati mintis: „A yra B, bet A nėra B“; kontrastingumas čia sudaromas kuriuo nors skirtingu aspektu (Tu man patinki, o kitos mergos man nepatinka (I. Simon). Mažiausia kontrastingumo turi gretinamoji reikšmė (Šunelis bėginėjo, uostinėjo, o gaidelis kasinėjo, lesinėjo (Žem). Tėvas buvo kažkur išėjęs į kaimą, o motina dirbo laukuose (P. Cvir). Šie atvejai labiausiai priartėja prie sudedamojo sujungimo, plg. Karalaičio tada taip pat nebuvę namie, ir vėlei už priėmėją buvusi jos pamotė, ragana; kartais jie vadinami gretinamuoju sujungimu. Vis dėlto jungtukas ir labiau akcentuoja veiksmų vienodumą, o o – skirtingumą.

Priešpriešiniams sakiniams būdingiausia priešpriešos (Manęs niekas nebijo, o aš turiu visų bijoti), neatitikimo (Visuomet ilgėjaus skaitymo, bet man visur trūko knygų), išskiriamoji (Visi žvėrys išėjo darbo dirbti, tiktai kurmis atsiliko) reikšmė.

Jau visiškai sutemo, o girios galo nematyti. Žiemos kelias rengėsi pabėgti, o su medžiais dar nė vienos rogės neįsuko į meistro kiemą (K. Bor). Viena išvartė šieną, sugrėbė, sukrovė, o Kaubrio dar nebuvo (R. Gran). Vienam skauda, o kitas rauda. Darbo šaknys karčios, bet jo vaisiai saldūs. Linamina buvo užrakinta, bet Tiešis nenusiminė (A. Vien). Mama klausinėjo brolį šio bei to, tačiau kalba nesirišo (V. Bub). Kapai veja užaugo, tačiau žaizdos širdyje neužgijo. Raudok neraudojęs, bet ašaros sraujos nebus išraudotos (J. Jan). Kone visi jau susirinko, tik Petras dar užtruko prie arklių (J. Sav). Pavalkai buvo geri, tik labai įjuodę nuo prakaito (J. Balt). Pamušalas buvo prairęs, užtai viršus apynaujis (M. Sluck). Pūdyti nesupūdys; vis dėlto gyvuliams bus jis [šienas] nebe toks (Vaižg).

Gretinamieji panašūs ir į sudedamuosius: Senis tamsoje kraipė galvą, o jo veidas šypsojosi (P. Cvir). Pradžiuginsi ne tik savo žmoną, vaikus, bet ir teismo ponai pasidžiaugs (I. Simon). Pažemiu šaudė kregždės, o aukštai skrido miško link neramios varnos (J. Balt).

Skiriamieji sakiniai

Šiais sakiniais pasakomi nesuderinami reiškiniai bei veiksmai, iš kurių galimas tik vienas. Taip esti paprastai tik moksliniuose ar dalykiniuose raštuose, pvz., Arba jūs dirbsite, arba gyvenimas jus pamokys; grožiniuose veikaluose, ypač tautosakoje, tokio aiškaus disjunktyvinio sprendimo nėra, plg. Ar vėjai pūtė, ar sodai ūžė. Čia ne alternatyva, o meninis minties plėtojimas.

Skiriamuosiuose sakiniuose dažniausiai vartojami kartojamieji jungtukai arba...arba, ar...ar, rečiau – nekartojamieji arba, ar. Apskritai skiriamieji sakiniai daug retesni negu sudedamieji ar priešpriešiniai: Arba aš tave priveiksiu, arba tu mane pamokysi (J. Jabl). Arba jam Petras kojas pakaustė, arba oras kliudo (J. Balt). Ar perkūnija sugriaudė, ar patrankų šūviai sudundėjo (J. Žiug). Ar vėjas jį perpūtė, ar pikta akis užkerėjo?.. (V. Krėv). Ar nakties šalnų dygliai tave įžeidė giliai, ar saulutės spinduliai per karšti? (V. Myk-Put). Ar gegutė girioj kukuoja, ar pilka antelė rypuoja. Paleisk ginklą, arba skelsiu... (I. Simon). Prie stalo sėsi, Pėliksiuk, ar lovon tau paduot? (J. Balt). Kaip minėta, dėmenys su vienu jungtuku gali būti neskiriami: Jų kumeliai net žvilga arba paršeliai kaip iš pieno plaukę.

Paremiamieji sakiniai

Paremiamojo sujungimo dėmenys yra susiję priežastingumo ryšiais, jungiami jungtukais tai, taigi, tad ar kitokiais sujungiamaisiais žodžiais (užtat, dėl to, todėl). Tokie sakiniai nedažni.

Pirmasis dėmuo dažniausiai reiškia priežastį, antrasis – padarinį (Vaikas kiek paaugo, tai senis vedasi jį namo), Kartais gali I turėti sąlygos reikšmę (Pasakyk man negirdėtą neregėtą pasaką, tai aš tau duosiu ugnies), be to, II dėmuo gali rodyti veiksmų seką (Gaidelis randa grūdelį, tai senis jį sumala) ar priešpriešą (Aš prašiau, tai nėjo), tačiau ir čia žymu priežasties ir padarinio reikšmės.

Tavo galva neišvargusi, tai man atminsi tris mįsles. Tėtis mirė, tai ir giminės – ne giminės darosi (A. Vencl). Dėk kiaušinius arba murk – tad ir išrūks tie niekai iš galvos (J. Balč). Marytei iš tikro buvo sunku, taigi ėmė pasakoti savo sapną (LzP). Jis visas juodas; tad jo viso temstant nė nematyti (Vaižg). Jūs – šimtamargiai, todėl jums svetimos mūs ašaros ir vargas (V. Mont), Tepastato jauną, gražų vaikį, tuomet nesispirs peršama (Žem).

Sabaliūnas mažus vaikus mylėjo ne mažiau kaip bites, užtatai per bičkopį jisai ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs (J. Bil). (Čia užtatai reiškia „todėl, dėl to“, ir plg. priešinamojo sakinio Pamušalas buvo prairęs, užtai viršus apynaujis jungtuką užtai, reiškiantį „tačiau, o, vis dėlto“).

Kaip matome, pagrindiniai dėmenys esti jungiami ketveriopu būdu. Aišku, įvairių atspalvių yra ir daugiau. Tai priklauso nuo sakinių leksinių ar gramatinių ypatybių, plg. nuolaidos atspalvį suteikia I dėmens tarinio formos (sakyk nesakyk, sakyk nesakęs, klausyti klauso), dalelyčių, įterpinių, įvairių kitų modalinių žodžių. Taigi matome, kad minčių santykius galime pasakyti įvairiai.

Kelių dėmenų sujungiamieji sakiniai (su trimis ar keliais dėmenimis) gali būti sąlygiškai skirstomi į dvi grupes: 1) vienarūšių (vienodų) dėmenų ir 2) skirtingų dėmenų sujungimas.

1. Vienarūšiai dėmenys jungiami lygiagrečiai su keliais kartojamaisiais jungtukais (paprastai ir, nei, čia; arba, ar). Jiems būdingas vienalaikiškumas, ir tariami jie išskaičiuojamąja intonacija: Ir čerpių buvo, ir medžių buvo, ir net langams stiklų (I. Simon). Nei vėjas pūtė, nei giria ūžė, nei ąžuolai lingavo. Čia vieversys užtribiliuoja ir nutilsta, čia kregždė, raižydama kaitrią padangę, sučirškia, čia varmas subimba (V. Krėv). Ar čia durys, ar čia stena, ar mergelė guli viena? Ar šiaurys pūtė, ar upė ištvino, ar perkūnas griovė, ar žaibas mušė?

2. Dažniau dėmenys jungiami skirtingais jungtukais (Poetai kiti ieškos įkvėpimo brangaus; ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti, bet vėl, kaip mane, ji apgaus! (Mair).

Santykiai tarp dėmenų esti įvairūs. a) Visi dėmenys lygiai susiję (I su II, II su III, III su IV ir t.t.): Ežeras buvo nearti, už kokio varsto, miške, ir draugas nenorėjo taip toli eiti ir dar tokiam karšty, bet aš įgundžiau jį (V. Krėv). b) Gali būti labiau susiję I ir II, o III su abiem: Princesė ėmė verkti, o kiauliaganis juokavo, ir lietus smarkiai lijo (J. Balč). c) Labiau susiję II su III, o abu su I: Šyptelėjo (saulė), rytą pakirdusi, ir ima rūkai skirtis, ir atsišiepia jai pati žemė (Vaižg). d) Labiau susiję I su II, o III su IV, ir bendra I-II sąsaja su III-IV ir t. t. Tik ne visada lengva tuos santykius nustatyti. Atvejų gali būti ir kitokių, pvz.:

2.1. Sausumoje jų (pingvinų) trumpos, pačiame kūno gale esančios kojos labai varžo judesius, tad paukštis priverstas stovėti stačias, o vaikščioti gali jie smulkiais žingsniais (T. Ivan). (I, tad II, o III).

2.2. Ji svajojo apie karštą Afriką, bet Afrika buvo nepaprastai toli, ir dabar ji tupėjo aprūdijusiame narvelyje (R. Lank). Ir saulė švies kaip dabar, ir medžiai siūbuos, ir paukščiai čiulbės, / bet jau jisai nei matys, nei girdės, drėgnoje žemelėj bedūlėdamas (V. Krėv). (Ir I, ir II, ir III, / bet IV).

2.3. Ogi metai kiti, ir jis pasistiebs nuo žemės, eis piemenauti, ir pravers jam šitas mokslas! (I. Balt). (Ogi I, / ir II, ir III).

2.4. Štai prieš keletą metų Makščio Janka kiaules ganė ir aš jį dar botagu šveičiau, / o nūnai jisai jau kunigas, ir moterys jam rankas bučiuoja (V. Krėv). (I ir II, / o III, ir IV).