Sudėtinis sakinys

Sudėtinis sakinys – didesnis vienetas už vientisinį sakinį. Jį sudaro ne vienas gramatinis (predikatinis) centras (V T), o du (bicentrinė konstrukcija: V1 T1 V2 T2) ar keli centrai (policentrinė, arba polipredikatinė, konstrukcija: V1T1, V2T2, V3T3 ...). Ir semantiniu atžvilgiu juo reiškiamos sudėtingesnės mintys. Aktuali ir atskirų dėmenų ryšio problema: jungtukai, atliepiamieji žodžiai (tas, toks, ten, tada, taip ir t. t.), nuosakų, laikų santykis, pagaliau semantinis tų dėmenų leksikos bendrumas, anaforiškas substitutų (jis, šis, tas ir t. t.) vartojimas. (Tai sudėtinį sakinį artina su teksto sintakse).

Vis dėlto sudėtinis ir vientisinis sakiniai turi ir bendrų bruožų: abu sakiniai pabaigoje turi krintančią intonaciją, daroma pauzė. Atskirai skaitomi ar rašomi sudėtinio sakinio dėmenys (sakiniai), atskirai paimti, neturi tokio savarankiškumo, kuris būdingas vientisiniam sakiniui, pvz., Ar vėjai pūtė, ar sodai ūžė, plg. Ar vėjai pūtė? (su būtina klausiamąja intonacija). Tai savita sintaksinė konstrukcija. Paprastai sakoma, kad sudėtinis susidedąs iš atskirų vientisinių sakinių. Iš tiesų vientisinis sakinys ir sudėtinio sakinio dėmuo nėra tapatūs dalykai: pirmasis vartojamas kaip savarankiškas vienetas, antrasis yra tik sudaromasis sudėtinio sakinio komponentas.

Sudėtiniai sakiniai skirstytini į 1) jungtukinius ir 2) bejungtukius, o jungtukiniai į a) sujungiamuosius ir b) prijungiamuosius. Atskirti sujungiamiesiems sakiniams nuo prijungiamųjų paprastai remiamės trimis kriterijais: loginiu, sintaksiniu ir formaliuoju, t. y. žiūrima, ar sudėtinio sakinio dėmuo (sakinys išskirtas iš viso sakinio yra aiškus, suprantamas ar neaiškus (loginis kriterijus), pvz., sakinio Kai oras giedras, pro langą matau mišką. Dėmuo pro langą matau mišką yra aiškus, suprantamas, o kitas dėmuo (kai oras giedras) ne, tai prijungiamasis sakinys. Tuo tarpu sujungiamojo sakinio dėmenys Gaisras persimetė ant kitų trobų, ir sudegė pusė miestelio (K. Bor) ir atskirai abudu aiškūs. Toliau žiūrima, ar vienas dėmuo priklauso kitam dėmeniui; iš pagrindinio dėmens kyla klausimas (kada matau?), į kurį atsako šalutinis dėmuo (kai oras giedras) (sintaksinis kriterijus). Sujungiamojo sakinio dėmenims tokie klausimai paprastai negalimi. Lengviausia šalutinį dėmenį nuo pagrindinio atskirti formaliuoju kriterijumi: pirmasis (šalutinis) turi prijungiamuosius žodžius (kuris, kas, koks, kada ir kt.), ypač jungtukus (kad, kai, nes, nors, jei, jog), o pagrindinis dėmuo gali jungiamųjų žodžių visai neturėti, gali turėti sujungiamuosius jungtukus (ir, o, bet, tačiau) arba atliepiamuosius žodžius (tas, toks, tada ir kt.).

Vis dėlto šie kriterijai ne visada padeda. Sudėtinio sakinio dėmenų susijimas toli gražu nevienodas. Labiausiai pažeidžiamas loginis kriterijus: ne visada pagrindiniai dėmenys aiškesni už šalutinius (plg. Keista, kodėl jis neatvažiavo. Ar sužinojai, kada Petras grįš?). O šio sakinio Juo tolyn į mišką, juo daugiau medžių dėmenų savarankiškumą bei priklausymą keblu nustatyti. Tik pakeitę jungtukus (Kuo tolyn..., tuo...), suprasime, kad I dėmuo šalutinis, o II – pagrindinis.

Be to, ir sujungiamojo sakinio dėmenys esti glaudžiai vienas su kitu susiję (Viename šito rūmo gale gyveno kelios šeimynos, o kitame gale buvo kambarys didumo sulig gera kaimo kamara (J.Balt); čia dėmenis sieja ne tik jungtukas o, bet ir leksinės priemonės (viename gale – kitame gale) bei tarinių formos (gyveno – buvo). Arba sakinio Ne tik grabui lentos niekam nebuvo gaila, bet dar visi sumetė pinigų ir užpirko gedulingas mišias už jo vėlę (K. Bor) komponentai turi „abipusius“ jungiklius (ne tik..., bet dar...). Prijungiamojo sakinio pagrindinis dėmuo turi dažnai tokių aiškių siejimo priemonių, tartum paruošiančių dirvą šalutiniam dėmeniui, plg.... (buvo) toks didelis, jog... ; ... (sušuko) taip smarkiai, kad... ir t. t. Tik bejungtukiai sakiniai atrodo kiek laisvesni, mažiau susiję, plg. Arkliai suks nugaras pavėjui, šalna rugieną balins (A. Bern), kur siejama tik išskaičiuojamąja intonacija. Bejungtukių sakinių ryšys laisviausias.

Patys bejungtukiai sakiniai esti gana įvairios struktūros. Dauguma jų primena sujungiamuosius jungtukinius sakinius, tik jungtukų stoką čia kompensuoja ryškesnė intonacija, kartais ir dėmenų vienoda žodžių tvarka, tarinio formų koreliacija: Spiegė vaikai, šaukė moterys, rėkė vyrai (V. Myk-Put).

Mažesnioji bejungtukių sakinių dalis primena prijungiamuosius sakinius (ypač patarlėse, priežodžiuose, apskritai tautosakos kalboje). Tos konstrukcijos paveldėtos iš tų laikų, kai jungtukai dar nebuvo įsigalėję, pvz., Pasiklausi – nepaklysi. Daug žinosi – greit pasensi. Giliau kasi – daugiau rasi.

Kaip matome, pirmieji komponentai panašūs į sąlygos aplinkybės šalutinius sakinius (Jei pasiklausi..., Jei daug žinosi...). Vis dėlto bejungtukiai sakiniai skiriasi nuo atitinkamų prijungiamųjų: čia sąlyga tėra implicitinė, neatskleista. Ne visada aiškiai galima parinkti nepasakytus jungtukus (jei ar kai ir kt.). Taigi jiems trūksta formaliųjų rodiklių – jungtukų. Tai bejungtukiai sakiniai, primenantys prijungiamuosius.

Patys seniausieji sakiniai, matyt, buvo vientisiniai. Tai rodytų ir tautosakos kalba – ten jų gausu. Vėliau atsirado bejungtukiai, paskui sujungiamieji (parataksė), vėliausiai prijungiamieji (hipotaksė). Šitai liudija ir kitų, ypač archainių, kalbų senieji raštai. Verta paminėti, kad šnekamojoje kalboje (ypač vaikų) vientisinių sakinių gana gausu. Tai atsispindi ir grožinės literatūros (paprastų) veikėjų kalboje: ji dažniausiai sudaryta iš vientisinių ar bejungtukių sudėtinių sakinių.

Prijungiamieji sakiniai, ypač kelių (5-6) laipsnių, pasitaiko tik autorinėje kalboje, dar dažniau mokslo veikaluose.

Sujungiamieji sakiniai dar skirstomi į uždaros (t.y. kai jų negalima tęsti, pridėti, pvz., Taip vyrai po laukus brūzdė, o bobos po vidų) ir į atviros (kai galima dar pridėti dėmenų, pvz., Laukuose bolavo rūkas, tarpais purškė smulkutis lietus (V. Myk-Put); būtų galima tęsti ..., pūtė smarkus vėjas ir t. t.) struktūros. Tačiau ne visada būtų įmanoma objektyviai tas dvi struktūras atskirti.

Sujungiamieji sakiniai skirstomi pagal jungtukus; galėtų jie būti skirstomi ir pagal tai, kokius semantinius ryšius (santykius) turi jų dėmenys; tas skirstymas būtų dar įvairesnis. Tačiau semantiniai atspalviai dažnai priklausantys ir nuo konteksto, ir tokie įvairūs, kad sunkiai duodasi klasifikuojami. Juk dėmenys iškart būna susiję ir laiko (vienlaikių veiksmų ar veiksmų, vykstančių vienas po kito), ir priežasties, ir kitais santykiais. Ir neįmanoma klasifikuoti, tiksliai skirti juos vienus nuo kitų, o galima tik akcentuoti kurį nors jų aspektą. Sakysime, veiksmų laiko santykių niekada negalima eliminuoti: juoba priežasties santykiai negali neturėti ir laiko santykių.

Naudinga, matyt, žinoti, kokių santykių atspalviai iš viso gali būti tarp atskirų dėmenų, tačiau ne visada įmanoma nustatyti (net ir turint kontekstą!), kuris atspalvis vyrauja konkrečiu atveju. Štai, tarkime, vienalaikių grupei priskirti komponentai (Televizijos aparatų kasmet darosi vis daugiau, ir milijonai žmonių prieš mirganti ekraną praleidžia savo vakarus) turi ir veiksmų sekos (pirmiau darosi, paskui praleidžia), ir priežasties (kadangi darosi...) reikšmės atspalvių.

Sintaksiniams reiškiniams apskritai būdingas sinkretizmas (įvairių reiškinių ir atspalvių susipynimas), ir ypač jis būdingas sujungiamojo sakinio dėmenų santykiams, nes čia jungtukų nedaug tevartojama, todėl jungtukai tokie daugiareikšmiai (plg. ir, o). Sudedamojo sujungimo sakiniai su jungtuku ir akademinėje „Lietuvių kalbos gramatikoje“ skirstomi pagal tokias reikšmes: 1. vienalaikiškumo (Dažnai po pietų vaikščiodavome po miesto sodą, ir niekad nesibaigdavo mūsų kalba), 2. veiksmų sekos (Lapai sušlamo, ir vėl viskas nutilo), 3. priežasties (Tie dokumentai buvo riebaluoti, ir pelės, juos suradusios, sudraskė), 4. sąlygos (Sulos šuo kieme, ir pakerta Elžbietai kojas), 5. pažymimoji (Mieste atsitiktinai radau pažįstamą žmogų iš Būdviečių, ir tas mane sutiko parvežti), 6. priešpriešos (Aš rytą išleidau žąsis, ir nei kokios vištos nebuvo), 7. gretinamoji reikšmė (Visi ja buvo patenkinti, ir ji pati buvo patenkinta), 8. apibendrinamoji (Vargsti vargsti žmogus, ir galo nėr).