Sudėtinio sakinio skyryba
Sudėtinio
sakinio struktūros ypatumai
Sudėtinis sakinys nuo vientisinio pirmiausia
skiriasi savo sandara tai jau sudėtingesnė sintaksinė
struktūra, užimanti tarpinę padėtį tarp vientisinio sakinio ir
teksto. Jame, kaip ir vientisiniame sakinyje, galima rasti tuos
pačius sintaksinės struktūros vienetus: tas pačias sakinio
dalis, tuos pačius sakinio dalimis nelaikomus pasakymus. Tačiau
sudėtinis sakinys nuo vientisinio pirmiausia skiriasi tuo, kad
turi ne vieną, o du ar kelis gramatinius centrus. Sudėtinį
sakinį gali sudaryti įvairius vientisinius sakinius (asmeninius,
beasmenius, nominatyvinius, nepilnuosius, benarius) atitinkantys
dėmenys. Tie dėmenys įvairiai komponuojami pasitelkus jungtukus,
jungiamuosius žodžius arba siejami tarpusavyje tik prasmės ir
intonacijos:
Taip juodu šnekučiuojasi, kol paduoda pietus.
Aha, mėgstu ankštas patalpas. Gražus vakaras, ir oras nešaltas.
Visgirdos namus gaubia vėsa ten visuomet būdavo vėsu ir tylu.
O jei aš... aš kremtuosi, man labai labai sunku, kai išeina ir
mane palieka... Švelnus ir tylus spalio vakaras, pro platų langą
matyti: vakaruose virš gelstelėjusių priemiesčio kalvų kyla
didžiulis blyškus mėnuo, ir prietemose driekiasi balta kelio
juosta, vedanti į namus, ten, kur rankomis išpurenti bulvienų
lopeliai, kur per žemėtus slenksčius su pilnais gėrybių
krepšiais žengia ruduo. Grįždami prie bankroto taikymo logikos,
turime pripažinti tai, kad jeigu įstaigos skolos susidarė dėl
to, kad jai priklausančių pinigų negalėjo sumokėti teritorinė
ligonių kasa, tai kodėl ši įstaiga turi bankrutuoti. Keista,
tačiau prieš tūkstančius metų žmonės, būdami fantastiškai toli
nuo šiandieninių technikos stebuklų, labiau vertino meną negu
dabar.
Kai dėmenys jungiami jungtukais, tai jų santykis
labiau apibrėžtas, vienareikšmiškesnis, tikslesnis. Sudėtinių
jungtukinių sakinių dėmenis vieną su kitu glaudžiau susieja
prijungiamieji arba sujungiamieji jungtukai. Pagal tai šie
sakiniai skirstomi į sudėtinius prijungiamuosius ir sudėtinius
sujungiamuosius sakinius.
Labiausiai tarpusavy susiję sudėtinių
prijungiamųjų sakinių dėmenys, jų artimą ryšį vienas su kitu
parodo ne tik jungtukai, bet ir atraminiai bei atliepiamieji
žodžiai, be to, iš pagrindinio dėmens visada galima iškelti
klausimą šalutiniam dėmeniui. Pastarasis atitinka kokią nors
vieną iš sakinio dalių, tik jau tapusią aukštesnio sintaksinio
lygmens elementu, dėmeniu, dažnai turinčiu savarankiško sakinio
struktūrą:
Jeigu jie ir nesužinotų, kad buvo
apgaudinėjami, vis tiek viskas būtų kitaip, nes žmogui niekur
neįmanoma pabėgti nuo savęs, kad ir kaip jis trokštų. Kas mus
gerai pažįsta, niekada neįstengs suprasti, kodėl aš taip
klastingai ją dabar apgaudinėju, nes buvo laikas, kai aš ją iš
tikrųjų mylėjau.
Sudėtinių sujungiamųjų sakinių dėmenys gerokai
savarankiškesni už prijungiamųjų, jungtukai jų dėmenų santykio
taip griežtai neapibrėžia, jis daug formalesnis, laisvesnis, iš
vieno dėmens negalima iškelti klausimo kitam. Tokius dėmenis
nesunku paversti vientisiniais sakiniais:
Bet štai pasirodydavo ji, ir erdvumo, laisvės
pojūtis išsisklaidydavo, o jam žūtbūtinai reikėdavo būti kažkuo
pranašesniam už kitus. Retkarčiais išskrudę peizažai kilsteli,
pasišiaušdami kalvų keteromis, tačiau kalvos dabar jau ne tokios
gražios ir slėpiningos. Šitie namai jo, bet nieko jam čia
nereikia.
Sudėtinių bejungtukių sakinių dėmenų santykis
pats formaliausias, kaip jau minėta, juos sieja tik prasmė ir
intonacija. Dėmenys būna susiję įvairiais prasminiais ryšiais, o
tam ryšiui detalizuoti rašomojoje kalboje labai svarbus skyrybos
ženklų pasirinkimas:
Ji lipo molėtu stačiu šlaitu, viršūnėje
sustojo: nebuvo pievų ir gluosnių, tiktai traktorių suarta žemė,
geltonas vanduo, telkšantis gyvulių ir žmonių pėdose. Ugnės
balsas užlūžta tuojau pravirks. Mylinčiai moteriai nepakanka
vien vyro meilės, duok jai dar savo garbę, brangusis.
Kai sudėtinis sakinys sudarytas iš trijų ar
daugiau dėmenų, tai šie gali būti susieti ne vienu, o dviem ar
trim skirtingais jungimo būdais. Sakiniai, kurių dėmenims sieti
vartojami du ar trys skirtingi jungimo būdai, laikomi
mišriaisiais sakiniais. Tokių sakinių skyrybai labai svarbi
skyrybos ženklų hierarchija: stipresnis skyrybos ženklas
(dvitaškis, brūkšnys, kablelis su brūkšniu, kabliataškis) turi
atsirasti ten, kur ryškiausia pauzė ar kur sakinys intonacijos
atžvilgiu aiškiai pasidalija į dvi dalis kylančiąją ir
krintančiąją. Be abejo, čia turimi galvoje mišrieji klasikinės
struktūros sakiniai:
Viktoras pasijuto apgautas, atstumtas,
nereikalingas, ir visa, ką jis paliesdavo, ką darydavo, tapo
nebereikalinga: atsirado įprotis vaikščioti skubiu žingsniu,
tiesiausia kryptimi, nenatūraliai užlaužta galva, stumtelint,
paspiriant kokį daiktą. Šit šlapi krūmokšniai prie versmelės,
kur jo tėvas merkdavo pieno butelius šioje kemsynėje jie
ganydavo karves. Tas klyksmas virto žvarbia, it iš spirito
gamyklėlės kiemo regima žara, besiplečiančia po visą dangų,
išdrikusia ant seno apleisto parko su juodų pabaidytų paukščių
krankimu; paskui ta žara ėmė gesti, blėsti, virto peleninėse
prietemose šviečiančiu dangaus ruoželiu, ant kurio tūpė plėnys.
Sudėtiniai
prijungiamieji sakiniai
Jau buvo minėta, kad sudėtinių prijungiamųjų
sakinių dėmenys glaudžiausiai tarpusavy susiję iš visų sudėtinių
sakinių. Šių sakinių rūšių tiek pat, kiek ir sakinio dalių:
veiksnio, tarinio, papildinio, pažyminio ir įvairių aplinkybių.
Šalutiniai dėmenys jungiami prie pagrindinių
įvairiais prijungiamaisiais jungtukais bei jungtukų funkciją
atliekančiomis dalelytėmis (pvz., ar, kad, jog, kai, kol,
nes, jei, nors, lyg, tarytum, it, nei ir kt.) ir
jungiamaisiais žodžiais: įvardžiais (pvz., koks, kuris,
katras, keli; įvairiais jų linksniais!) bei prieveiksmiais (kada,
kuomet, kaip, kiek, kur, kodėl). Jungiamieji žodžiai nuo
jungtukų labiausiai skiriasi tuo, kad gana dažnai eina sakinio
dalimis. Nereti ir įvairūs poriniai jungtukai (pvz., nors
ir... bet; kuo... tuo; juo... tuo).
Jei prijungiamajame sakinyje šalutinių dėmenų du
ar dar daugiau, tai jų hierarchiniai tarpusavio ryšiai ir ryšys
su pagrindiniu dėmeniu dažnai būna nevienodi: vieni jų gali
priklausyti nuo pagrindinio dėmens, o kiti būti siejami jau tik
su kuriuo nors šalutiniu dėmeniu. Atsižvelgiant į tai, nustatomi
šalutinių sakinių laipsniai. Šalutiniai dėmenys, priklausantys
nuo pagrindinio, yra to paties, pirmojo, laipsnio. Kitų laipsnį
lemia tai, kuris šalutinis dėmuo prisijungia nuo jo priklausantį
dar vieną šalutinį dėmenį:
Kad lova būtų lengviau pastumiama (1),
kojose buvo įtaisyti platūs žalvariniai ratukai, kurie galėjo
sukiotis į visas puses (1). Iš balso Vaida pažino, jog
čia tas pats vyrukas (1), kurį buvo sutikusi praeitą
savaitę (2), kai važiavo pas ją pakvietusią motinos
giminaitę (3), nes toji norėjo (4), kad jos
draugės dukteriai nereikėtų kaisti mieste per visą vasarą
(5).
Sudėtinių prijungiamųjų sakinių šalutinis dėmuo
visuomet skiriamas nuo pagrindinio nepaisant jo pozicijos
pagrindinio dėmens atžvilgiu: šis gali eiti prieš pagrindinį
dėmenį, po jo arba būti į pastarąjį įsiterpęs. Dažniausiai
vartojamas, neutraliausias skyrybos ženklas tiems dėmenims
atriboti kablelis. Tais atvejais, kai šalutinis dėmuo
įsiterpęs į pagrindinį, tai jis išskiriamas iš abiejų pusių.
Kitų skyrybos ženklų brūkšnio, kabliataškio, kablelio su
brūkšniu vartojimui reikalinga papildoma motyvacija: ilgesnė
pauzė dėl sudėtingesnės sakinio struktūros ar ekspresijos,
inversija ir pan. Dažniausiai skyrybos ženklą pamirštama
parašyti prieš šiuos jungtukus ir jungiamuosius žodžius: ar,
kol, kaip, kur, lyg, iki, kiek, vos, negu, kas (įvairius šio
įvardžio linksnius!), neretai klystama ir tais atvejais, kai
dėmenys būna gana trumpi ir įvairiais būdais įterpti vienas į
kitą: tuomet pažymima šalutinio sakinio pradžia, bet pamirštama
pažymėti jo pabaiga.
Būdavo rytų, kai tekdavo gerokai pavaikščioti
po studiją surūkant begalę cigarečių, kol pavykdavo išsivaduoti
iš katastrofiškos būsenos. Jei supranti, tai pasakyk, ar tau
nenusibosta kasdien tą pačią valandą ir minutę sėdėti toje
pačioje vietoje, kur tu siurbčioji arbatą ir matai vis tą patį
snukį? Iš to, kaip laiko jis plunksnakotį, kaip spaudžia lūpas,
matyti, kad susidoros su darbu. Mintis, kad jie turi bendrą
vaikystę, juos suartindavo, kaip brolius suartina mintis apie
tėvą ir motiną, tačiau visa, ką jie darė, ko siekė, juos tik
skyrė.
Vienarūšiai šalutiniai dėmenys skiriami pagal
vienarūšių sakinio dalių skyrybos taisykles. Svarbiausia
nepamiršti to, kad tarp sujungiamaisiais (ir, bei, nei)
ir skiriamaisiais (ar, arba) jungtukais susietų šalutinių
dėmenų joks skyrybos ženklas nereikalingas:
Atsidėjęs aiškino broliui, kaip pagal medžių
šakas nustatyti kryptį ir kaip pagal jų rieves metus skaičiuoti.
Kai prisistačiau, jie šiltai mane priėmė ir apgailestavo, kad
Broniaus nėra ir kad turėtų kaip tik tą dieną parvažiuoti. Kodėl
nesakei, jog tai be galo kenksmingas darbas ar kad tu norėtum jį
mesti. Visai nestebina tai, koks bejėgis buvo šis autorius nei
kokia pikta lemtimi jis buvo apdovanotas likimo.
Pasitaiko tokių prijungiamųjų sakinių, kurių
vieną iš dėmenų sudaro įvardis kas arba prieveiksmiai
kada, kaip, kiek. Skyrybos ženklų vartojimas šiuo atveju
priklauso nuo to, kokiu dėmeniu šalutiniu ar pagrindiniu
minėti žodžiai eina. Kai jie funkcionuoja kaip pagrindinis
dėmuo, tai nuo šalutinio atskiriami kableliu, priešingu atveju
skyrybos ženklas nereikalingas. Tokia šių sakinių skyryba
susijusi su jų intonacija prieš šalutiniais dėmenimis
einančius anksčiau išvardytus žodžius pauzė nedaroma, plg.:
Kada, tu sakai? Kas, kad tu pusę pasaulio
išmaišei, o aš ne... Kodėl nedalyvavo? Jis tik dabar pradėjo
suvokti kodėl. Kiek, paklausiau. Tik paklausiau kiek.
Kai vienas šalutinis dėmuo įsiterpia į kitą arba
atsiduria tarp vienarūšių sakinio dalių ar sudėtinio
sujungiamojo sakinio dėmenų, šalia gali atsirasti du jungtukai,
pvz., bet kai, o kai, jog kas, kad nors, tačiau kodėl ir
kt. Kablelio rašymas ar nerašymas tarp šių jungtukų nėra klaida,
tačiau skyrybos praktikoje įsigalėjusi tendencija kablelio čia
nerašyti linkstama labiau remtis intonaciniu, o ne gramatiniu
skyrybos principu:
Man jis pasigyrė, kad kai anksčiau
mokėsi Maskvoj, meno saviveiklos režisierių mokykloj, turėjo
teisę nemokamai lankytis teatre. Vakare Danutė pasiguodė, jog
kas tik ją pamatydavo, nė venas nesugebėdavo paslėpti
nustebimo ir užuojautos, net artimesni draugai sunkiai ją
atpažindavo gatvėje ir nustebdavo jai pasisveikinus. Man ir šį
kartą tenka būti asilu, bet kadangi irkluodamas galiu
grožėtis jos dailiai nutekintais pečiais ir šiaudinės spalvos
plaukais, surištais į du kuodelius, aš užspaudžiu giliai savyje
sukilusį norą maištauti.
Tačiau tuo atveju, kai jungtukas pavartojamas
kartu su įvairiomis aiškinamosiomis ir pabrėžiamosiomis
dalelytėmis (pvz., būtent, ypač, juoba, nebent, tai yra, vis
tiek), kablelio tarp jų ir jungtuko nereikia, taisyklėse
nenumatyta jokių išimčių ar galimybės rašančiajam rinktis
pačiam. Dalelytės ir jungtuko samplaika labai primena dviejų
jungtukų samplaiką, bet kableliui šioje vietoje nėra gramatinio
pagrindo, nes dalelytės (priešingai negu abu jungtukai) jungtuko
funkcijos sakinyje neatlieka:
Iš visko sprendžiant, ta jo dukrelė gerokai
išlepinta, juoba kad nuo mažens senelės buvo auginta
senelis iki šiol lėkštės išsiplauti nemoka. Dažnai ir aš
nesusivaldau, ypač kai pajaučiu, kad man akis dumia.
Kablelio nereikia ir po samplaikų kažin ar,
vargu ar.
Daugelis mano, kad vargu ar pavyks
išsiaiškinti, kur slypi visų tų finansinių aferų šaknys.
Konradas tylėdamas ilgai klausėsi, o po to pridūrė, kad kažin
ar labai norėtų šią kompaktinę plokštelę pasiskolinti.
Šalutinio dėmens formą gali turėti įvairūs
apstabarėję vieno žodžio reikšmę turintys ar ją bepradedantys
įgauti pasakymai. Jie būna glaudžiai susiję su pagrindiniu
dėmeniu ne tik prasme, bet ir intonacija, todėl kablelis tarp jų
nerašomas. Tiesa, to sustabarėjimo ar apstabarėjmo laipsnis nėra
lengvai nustatomas, akivaizdus, todėl visada atsiras tarpinių
atvejų, kai skyrybos ženklo vartojimą arba atsisakymą jį vartoti
konkrečiame sakinyje lems autoriaus apsisprendimas:
Būdavo tokių valandų, kai užeidavo pasiutęs
noras sumalti viską į smulkius miltus ir bėgti kur kojos neša.
Po tos Černobylio katastrofos nusiminiau lyg kas būtų vėžiu
susirgęs. Arvydas mano, kad žiūrovą reikia kiek tik
galima apmulkinti, o aš, sakysim, norėčiau, kad su manim
būtų kalbama nuoširdžiai, kaip su tolygiu pašnekovu. O tu stovėk
kur stovėjęs ir nebandyk artintis prie manęs, nes imsiu
šaukti.
Nereikia skirti ir dabartinės kalbos požiūriu
kiek senstelėjusių apstabarėjusių konstrukcijų, prasidedančių
įvairiais įvardžio kas linksniais:
Gerai žinai nėra kas duoną uždirba.
Neturiu tau ką pasakyti. Ateikit visi kas gali.
Nėra kam nė pasiguost likau viena kaip pirštas.
Brūkšnys sudėtiniame prijungiamajame sakinyje
ekspresijos ženklas. Daugelyje pasaulio kalbų pasakymas
pradedamas nuo jau žinomos informacijos, o baigiamas nauja,
aktualia klausytojui. Ta žinoma informacija dažniausiai
pateikiama sudėtinio prijungiamojo sakinio pagrindiniame
dėmenyje, o nauja šalutiniame. Tačiau dėmenų tvarka gali
priklausyti ir nuo prijungiamojo sakinio tipo kai kurioms šių
sakinių rūšims būdinga šalutinio dėmens prepozicija (pvz.,
sąlygos, tam tikriems laiko sakinių porūšiams):
Kai po pietų pasiuto lyti, tai lijo mažne be
pertrūkio kelias dienas. Jei nori, tai penktadienį aš tave
nuvešiu pas savo bičiulį Benediktą.
Kai aktualią informaciją norime pasakyti
pirmiausia, dėmenis sukeičiame vietomis. Tuomet brūkšnys labai
tinka ir yra motyvuotas skyrybos ženklas:
Kas mane čia atviliojo suprasti negalėjau.
Kaip aš ten atsidūriau iki šiol man mįslė. Koks būsiu po
keleto metų nežinau. Ar aš tikėjau tuo norit paklausti?
Kablelis su brūkšniu prijungiamuosiuose
sakiniuose nedažnas. Labiausiai jis tinka sudėtingesnės
struktūros sakiniuose, ypač ten, kur kelis išvardytus
vienarūšius šalutinius dėmenis ar šalutinį dėmenį, turintį
vienarūšių sakinio dalių, tarsi apibendrina pagrindinis dėmuo:
Nors Agnija ir niekad nelankė mokyklos, nors
nemokėjo skaityti ir rašyti, nors buvo apsirengusi senais
paprastais drabužėliais, man ji buvo pati gražiausia mergaitė
visame sodžiuje.
Šalutinis dėmuo, nuo pagrindinio atskirtas
kabliataškiu, įgyja pridūrimo požymių. Šis skyrybos ženklas
prijungiamuosiuose sakiniuose gana retas ir pasitelkiamas
sugrupuoti kelis šalutinius dėmenis, atitolusius vienas nuo
kito:
Vis tupi ant keliuko, kur su tėvu gali
susitikti, kur visus žmones, kurie čia praeina, mato; nes jam
tik penkeri metukai ir nėra kam juo pasirūpinti, kol temstant
sulauks grįžtančios motinos.
Sudėtiniai
sujungiamieji sakiniai
Svarbiausias sudėtinio sujungiamojo sakinio
požymis du ar keli atskirus gramatinius centrus turintys
dėmenys, susieti sujungiamaisiais jungtukais. Tie sujungiamieji
jungtukai esti tie patys, kaip ir jungiant vienarūšes sakinio
dalis: sudedamieji (ir, nei), priešpriešiniai (o, bet,
tačiau, tik, vis dėlto, vis tiek), skiriamieji (ar, arba)
ir paremiamieji (tai, taigi, tad, todėl, dėl to). Be to,
šiems sakiniams, kaip ir vienarūšėms sakinio dalims, būdingi
kartojamieji jungtukai ir... ir; ar... ar; arba... arba;
nei... nei; tai... tai; čia... čia. Sakiniai, kurie turi
vieną jungtuką prieš paskutinį dėmenį ir kurių negalima tęsti,
vadinami uždaros struktūros sujungiamaisiais sakiniais, o tokie
sakiniai, kurie jungiami kartojamaisiais jungtukais, kuriuos
galima tęsti pridedant jiems naujų dėmenų, laikomi atviros
struktūros sujungiamaisiais sakiniais, plg.:
Ant nešvaraus stalo visuomet stovėjo nebaigta
srėbti lėkštė, o duonos plutelės džiūdavo ant palangės. Ketino
jiems aprodyti šiuos laukus, tačiau ant jų jau leidžiasi
sparčiai tirštėjančios sutemos. Argi tai ne tiesa, argi jums
taip nebuvo, argi nebuvo piktosios pamotės, neleidžiančios nė
lūpų praverti, argi nebuvo Didžiosios pedagogės, draudžiančios
sukrutėti, pasakyti savo mintį, visa žinančios, aiškinančios...
Tai jie nori likti vieni, tai tris savaites draugai iš jų namų
neišeina, tai jiems prireikia naujų įspūdžių ar katės ir šuns.
Sujungiamųjų sakinių dėmenis glaudžiau susieja
kokia nors jiems bendra sakinio dalis, dažniausiai vietos ar
laiko aplinkybė, arba bendras sakinio dėmuo:
Tada atsiveria durelės į šaligatvio
pusę ir išlenda plaukų garbanose paskendusi galva su smulkiu
veiduku ir ilga Buratino nosimi. Gatvėje be galo šviesu,
o saulė akinamai tvieskia virš stogų sąvartyno. Kol
susikrovėm daiktus, visai sutemo ir siauras keliukas,
apsuptas medžių, pasidarė sunkiai įžvelgiamas.
Sudėtinių sujungiamųjų sakinių dėmenys
dažniausiai skiriami kableliais. Jų skyrybos taisyklės labai
panašios į vienarūšių sakinio dalių. Kablelis visuomet
reikalingas atskirti priešpriešiniais ir paremiamaisiais
jungtukais jungiamiems dėmenims:
Vaikas gailiai žiūri į motiną, nori kažką
sakyti, tačiau toji surenka nuo žemės išmėtytus žurnalus,
susikrauna juos į glėbį ir išeina pro duris. Niekada savęs
nelaikiau kokiu genijum, užtat kiekvienas kūrinys man gimdavo be
jokio išskaičiavimo, ne lankstantis ar pataikaujant kam nors, o
padiktuotas vidaus balso.
Kablelis taip pat rašomas prieš kartojamuosius
jungtukus pradedant antruoju:
Nei ji tą straipsnį skaitė, nei kas nors iš
artimųjų būtų išdrįsęs jai parodyti. Kitą dieną ir drąsos jiems
pristigo, ir blaivus protas patarė tokio rizikingo sumanymo
atsisakyti, ir jie patys apsisprendė nerizikuoti.
Šiek tiek kitaip žiūrima į sujungiamuosius
sakinius, kurių dėmenys jungiami sudedamaisiais ir
skiriamaisiais jungtukais. Jiems, kaip ir sakinio dalims, galima
taikyti vienarūšiškumo kategoriją: kablelio tarp jų nerašysime
norėdami parodyti tai, kad dėmenis laikome gana artimais vienas
kitam, vienarūšiais; o šio ženklo griebsimės tik siekdami
iškelti tų dėmenų savarankiškumą, nepriklausymą vienas nuo kito
tiek prasminį, tiek intonacinį. Ar konkrečiu atveju dėmenys
turi tą prasminį ir intonacinį savarankiškumą, lemia autoriaus
požiūris:
Akiniuotas vokietis sušuko skardžiu balsu, ir
visi kibo į darbą. Geriau išmok atmintinai tuos žodžius arba aš
tau juos ant lapelio surašysiu. Aplink niekas negyveno nei koks
svetimas žmogus čia užklysdavo.
Kaip jau minėta, sujungiamųjų sakinių dėmenys
artimiausiai susiję tuomet, kai turi bendrą sakinio dalį arba
bendrą sakinio dėmenį. Tokiu atveju taisyklėse rekomenduojama
kablelio nerašyti.
Sudėtiniai
bejungtukiai sakiniai
Svarbiausias šių sudėtinių sakinių ypatumas tas,
kad jų dėmenų ryšys neparodomas jokiomis formaliomis
priemonėmis, juos sieja tiktai prasmė ir intonacija. Tiesa,
rašomojoje kalboje tam tikra formalia priemone galima būtų
laikyti skyrybos ženklą, pasitelkiamą tarp dėmenų susidarančiai
pauzei žymėti ir bent iš dalies rodantį bejungtukio sakinio tipą
ir dėmenų prasminius santykius. Šie sakiniai atsižvelgiant į
dėmenų prasminius ryšius skirstomi į išskaičiuojamuosius,
gretinamuosius, sąlygojamuosius ir paremiamuosius. Nuo
bejungtukio sakinio tipo dažnai priklauso ir skyrybos ženklo
vartojimas. Bejungtukių sakinių skyryba įvairesnė, palyginti su
sudėtinių prijungiamųjų ir sudėtinių sujungiamųjų. Pastaruosius
skiriant dažniausiai užtenka kablelio, o bejungtukiuose
sakiniuose be kablelio gana dažnai vartojamas brūkšnys ir
dvitaškis, taip pat galimi kabliataškis ir kablelis su brūkšniu.
Kablelis dažniausias bejungtukių sakinių
skyrybos ženklas. Juo atskiriami dėmenys, susiję
išskaičiuojamąja ir gretinamąja intonacija. Kitų reikšmių
bejungtukiams sakiniams skirti kablelis vartojamas rečiau, o tos
reikšmės būna priblėsusios:
Ilgi žili plaukai netvarkingai drimba ant
apykaklės, vystančiame veide paslėptas nuovargis, raukšlelės
matyti apie lūpas, akis, abipus nosies, kaklo oda darosi panaši
į nupešioto žąsino. Nuvytusios rožės nepražydės, neišdainuotos
dainos taip ir liks neišdainuotos. Brolis greit šoko į vandenį,
jo įdegęs kūnas išsitempė ir paniro gilyn.
Tų pačių reikšmių sakiniai gali būti skiriami ir
kabliataškiu, tačiau tam reikalinga papildoma motyvacija: jų
dėmenys turi būti sudėtingesnės sandaros, labiau nutolę vienas
nuo kito, o pauzė tarp jų ryškesnė nei skiriant kableliu. Toks
skyrimo būdas dažniausiai pasirenkamas tuomet, kai sakinys
sudarytas ne iš dviejų, o iš daugiau dėmenų, kai dėmenys
išplėsti vienarūšėmis sakinio dalimis, kai tie dėmenys įvairiau
grupuojami:
Jis stovėjo prie ligoninės lango, apačioje ant
grindinio krito dideli šlapi sniego dribsniai; staiga privažiavo
greitoji, vyrai ištraukė neštuvus iš mašinos ir nustūmė durų
link. Žemai krosnyse pleškėjo ugnis, kunkuliavo puodai sriubos,
čirškė kepsniai; prie siuvamosios mašinos pasilenkęs sėdėjo
žmogus ir siuvo batą.
Brūkšnys rašomas tarp bejungtukio sakinio dėmenų,
susijusių sąlygos, nuolaidos, išvados, padarinio ir kitais
santykiais:
Mes nesame puritonai ir toli gražu ne
dogmatikai, į meną šiandien žiūrime kitaip negu, sakysim, prieš
penkiolika metų prieš penkiolika metų už tokią knygą būtų
pasodinę. Sodininkas jis buvo ir mokykloje geresnį palyginimą
sunku rasti. Pasimaišytų jam žvėris ar priešas bemat patiestų.
Jis ne toks žmogus niekas jam neįsakinės.
Be to, brūkšniu vienas nuo kito dėmenys
atribojami tada, kai vienu jų pasakoma priežastis, o kitu
pasekmė:
Tegu jie visi eina po velnių su savo
sekmadieniniais užsakymais aš neturiu laiko, reikia baigti, ką
esu sumanęs. Būdamas pedantiškai punktualus, Skirmantas ėmė
nervintis gal kas sutrukdė, gal persigalvojo. Prie šiliuko
kasėm bulves buvo talka. Prašnekdavo pakiliai, valdingai,
kartais įžūliai jam patikdavo toks tonas.
Priešpriešos santykiu susijusiems dėmenims skirti
taip pat geriausiai tinka brūkšnys. Šie sakiniai panašūs į
priešpriešiniais jungtukais siejamus sudėtinius sujungiamuosius
sakinius:
Nieko man iš jūsų nereikia norėčiau tik į
akis jums pažiūrėti Lietus sočiai pripylė vandens į visas
ištroškusias burnas kas netilpo, liejasi per kraštus ir žvilga
saulėje.
Pasitaiko atvejų, kai šiuo skyrybos ženklu
atskiriami ir aiškinamaisiais santykiais susiję dėmenys, tačiau
tokiuose sakiniuose dvitaškis tikslesnis skyrybos ženklas.
Šiuo santykiu susijusius bejungtukius sakinius atskirti padeda
tai, kad jų dėmenų ryšys panašus į kai kurių rūšių sudėtinių
prijungiamųjų sakinių:
Buvo aišku žingsnio jis tikrai nepaspartins,
kad ir kiek lupamas. Tik viena žinok tokie iš paskos sekioja.
Bet keista mokytojai juos kartais suprasdavo... Po minutės
pamatau mažas juodas nakties vabaliukas išnyra iš lapuočių
miško ir slenka saulės nutviekstu pylimu.
Brūkšnys dėl ekspresijos gali atsirasti ir ten,
kur įprasčiau vartoti kitą skyrybos ženklą.
Rašančiajam nelengva greit nustatyti ryšio tarp
dėmenų tipą ir tuo vadovaujantis pasirinkti labiausiai tinkantį
skyrybos ženklą. Tačiau kai kuriais atvejais greičiau
apsispręsti galėtų padėti ir formalus kriterijus po brūkšnio
einantis dėmuo turėtų būti neilgas, o jo sandara paprastesnė
negu dėmens, esančio prieš brūkšnį.
Kableliu ir brūkšniu skiriami tų pačių reikšmių
bejungtukiai sakiniai kaip ir brūkšniu:
Bernardas ėjo tuo keliu smagiai
švilpiniuodamas, kiek krypčiodamas pečiais, jo laukė platesnio
masto darbai.
Tačiau šio skyrybos ženklo vartojimas motyvuotas
tada, kai bejungtukio sakinio sandara ir jo dėmenų ryšiai
sudėtingesni arba kai brūkšnys jau pavartotas viename iš dėmenų
ir reikia paisyti skyrybos ženklų hierarchijos. Po kablelio su
brūkšniu einantis dėmuo paprastai būna ilgesnis, sudėtingesnės
sandaros nei po brūkšnio:
Taigi švarkelis dar trenkia kreida, kalkėmis,
medžiagos svilėsiais bei garais, kurie virsdavo iš po lygintuvo,
vaikas mėgdavo sėdėti prie siuvėjo stalo ir stebėti, kaip šis
karpo, žymi kreida medžiagą, dygsniuoja, lygina. Neatsistebi,
kaip greitai lekia laikas, dar tik vakar, rodos, buvo vasara,
o jau, žiūrėk, žiema baigiasi. Kristupas netrukus sužinojo ji
savo vaiką atidavė seseriai, to jis niekaip neįstengė
suprasti, dar keisčiau jam buvo, kad ji nejautė jokios savo
kaltės.
Dvitaškis bejungtukiame sakinyje vartojamas
panašiais atvejais kaip ir brūkšnys. Lietuvių kalbos rašyboje
ir skyryboje sakoma: Dvitaškiu skiriamų dėmenų santykiai yra
tie patys kaip ir brūkšniu skiriamų dėmenų, išskyrus
priklausomuosius santykius (sąlygos, nuolaidos ir kt.), kuriais
sujungti dėmenys dvitaškiu neskiriami. Tačiau dvitaškiu
paprastai skiriami dėmenys, kai tarp jų dominuoja aiškinamasis
santykis net ir esant kitiems santykiams. Be to, pastebimas
(nors ir ne visai ryškus) polinkis: skirti dėmenis brūkšniu, kai
po jo einantis dėmuo yra nesudėtingos sandaros, ir skirti
dvitaškiu, kai po jo einantis dėmuo yra sudėtingesnės sandaros:
turi vienarūšių ar kitų jį išplečiančių sakinio dalių, arba po
dvitaškio eina ne vienas, o du ar keli dėmenys.
Dažniausiai dvitaškis vartojamas aiškinamaisiais
santykiais susijusiems dėmenims skirti:
Bet aš jų nekaltinau: visais laikais buvo ir
bus griovėjų. Žmona stebisi: atsisės ant sofos, įbes atsainų
smakrą į apykaklę ir klausosi Bethoveno, Mocarto ar Šuberto
(ypač jam patinka Nebaigtoji simfonija). Bet meilei
nėra nieko neįmanoma: neteisingai išsprendęs penkis veiksmus,
paskutinį atlikdamas, Rimantas visuomet gaudavo teisingą
atsakymą ir kartais net sugebėdavo paaiškinti, kaip čia
atsitiko. Juozą persmelkdavo vienatvės nuojauta: jeigu net
artimiausiais draugas Albinas taip jo nesupranta, kas jį supras,
kas žinos, kodėl jis elgiasi vienaip, o ne kitaip.
Šis ženklas padeda išvengti skyrybos ženklų
monotonijos. Jį dažnai rašome tokiame sakinyje, kuriame jau yra
pavartotas brūkšnys:
Nei iš šio, nei iš to pasisuko į veidrodį:
fone savo sielos skausme neišsitenkanti moteris, už jos
lentynų fragmentai su senų eskizų sausakimša. Suprato: geriausia
tokiu atveju nieko negalvoti užsimerkti ir nugrimzti į juodą
tuštumą.
Dvitaškis labai tinka bejungtukiuose sakiniuose,
turinčiuose pirmajame dėmenyje atliepiamąjį žodį:
Viskas čia buvo natūralu ir tikra: šviežias
ožkos pienas kvepėjo ožka, dūmai gryno medžio anglimi, oras
visais gyvosios gamtos aromatais...
Tad brūkšnys ir dvitaškis bejungtukiame sakinyje
dažnokai gali pakeisti vienas kitą. Tačiau nereikėtų pamiršti
to, kad nuo vieno iš ženklų pasirinkimo priklauso pasakymo
prasmė, jos niuansai. Ženklas iš dalies keičia pasakymo turinį:
dvitaškis beveik visada turi aiškinimo atspalvį, o brūkšnys
išvados, apibendrinimo arba žymi netikėtą veiksmo posūkį ir pan.
Dvitaškis šiuolaikinės kalbos tekstuose, ypač publicistikoje,
nykstantis skyrybos ženklas. Jį vartoti mokame prasčiausiai, be
to, esame įsitikinę, kad brūkšnys jį vos ne visur sėkmingai
pakeis. Dažniausiai, žinoma, pakeičia, bet mes, ignoruodami ne
tik šį, bet kartkartėmis ir kitus skyrybos ženklus, nemažai
prarandame pasakymo prasmės atžvilgiu: sumažėja pasakymo
tikslumas, jo detalizacijos galimybė, skyrybos ženklai
neišnaudojami kai kuriems reikšmių niuansams perteikti. Žodžiu,
žymime tik pauzę, ir ne visada norim gilintis į pasakymo turinį.
Šaltiniai
Vasiliauskienė
V. Probleminiai lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos aspektai.
V., 2002, p. 79-90.