Sudėtinių sakinių skyrybos sunkumai
Šiek tiek įvairesnė ir
laisvesnė dabar yra skyryba sudėtinių sujungiamųjų sakinių,
sujungtų pavieniais jungtukais ir, ar, arba, nei. Griežtų
ribų nebelikę: kablelį galima dėti arba nedėti.
Norint pabrėžti tokių
sakinių prasminį savarankiškumą, kablelis paprastai rašomas,
pvz.: Nudundėjo nugrumėjo debesys, ir žemė sušvito lietaus
išprausta. Dviratininkas pasuko į mišką, ar gal man tik taip
pasirodė. Rūmų statyba turi būti baigta šiais metais, arba mums
reikės ieškoti kitų patalpų. Neturėjo jis sveikatos, turto, nei
kas jam skubėjo padėti. Tačiau kai tokių sakinių prasminis
savarankiškumas nepabrėžiamas, ypač kai jie turi kokį bendrą
dėmenį, prieš išvardytuosius pavienius jungtukus kablelis
paprastai nededamas, kaip nededamas, kai šie jungtukai jungia
vienarūšes sakinio dalis, pvz.: Man diegė visą kūną, skaudėjo
šonus ir sukos galva. Tikrai per daug jį mylėjo tėvas ir lepino
motina. Vėjas šėlo ir jūra šniokštė. Gal karvė išsimetė ar su
arkliu kas atsitiko? Man bus bėdos arba tu nukentėsi. Aš
nežinau, kas manęs laukia nei kas po viso to bus.
Sudėtinių prijungiamųjų
sakinių skyrybos taisyklės kur kas griežtesnės.
Kai sudėtinio sakinio
šalutinis dėmuo (kitaip šalutinis sakinys) eina arba po
pagrindinio dėmens (kitaip pagrindinio sakinio), arba kartais
prieš jį, šalutinis dėmuo atskiriamas kableliu nesvarbu, ar
būtų prijungtas jungtukais kad, jog, kai, kadangi, nes, jei(gu),
nors... (a.), ar santykiniais įvardžiais kas, koks, -ia,
kuris, -i, kelintas, -a... (b.), ar jungimo funkcijas
atliekančiais prieveiksmiais, dalelytėmis kur, kada, kaip,
kiek, kodėl, ar... (c), pvz.:
a. Šiandien taip šalta,
kad kailinių reikia. Kad turėtų pinigų, paskolintų. Supratau,
jog nieko nepešiu. Blogai, kai mokykloje paaugliui neįdomu.
Kadangi prižadėjai, turėsi eiti. Apsivilk šilčiau, nes sušalsi.
Jei nori, važiuok. Nors lyti nustojo, debesys nesisklaidė.
(Šiuo atveju klystama retai; ypač prieš jungtukus kad, jog,
nes kableliai padedami beveik visada. Dažniau negerai
parašoma, kai šalutinis dėmuo eina priekyje arba kuris nors
dėmuo yra trumpas. Taisytina: Kad turėtų pinigų paskolintų.
Jei nori važiuok. Nors lyti nustojo debesys nesisklaidė. Blogai
kai mokykloje paaugliui neįdomu ir t. t.);
b. Pažiūrėsime, kas tu
per paukštis. Ko aš noriu, niekur niekada nebus. Prašom
pasakyti, kokie dabar muitų tarifai. Svarstau, kurią suknelę man
vilktis. Paklausk, kuri (kelinta) dabar valanda.
Kieno tas šuo, taip ir nepaaiškėjo. (Šiuo atveju apsirinkama
gana dažnai, ypač jei pagrindinis arba šalutinis dėmuo yra
trumpas arba šalutinis dėmuo eina priekyje: Pažiūrėsime kas
tu per paukštis. Ko aš noriu niekur niekada nebus. Paklausk kuri
(kelinta) dabar valanda. Kieno tas šuo taip ir
nepaaiškėjo ir t. t.);
c. Nebeatsimenu, kur jį
esu matęs. Kada atostogausime, dar nežinau. Vaikas pajuto, kaip
ašaros tvindo akis. Kiek jūs uždirbsite, dar neaišku. Pasakyk,
kodėl sulaužei žodį. Ji abejoja, ar sugebės mokytis toliau. Ar
kiekvienas jaučia tą patį, ką ir aš? (Šiuo atveju
apsirinkama dažniausiai ir parašoma klaidingai: Nebeatsimenu
kur jį esu matęs. Kada atostogausime dar nežinau. Kiek jūs
uždirbsite dar neaišku. Ji abejoja ar sugebės mokytis toliau
ir pan.)
Kai kuriuose iš čia
pateiktų sudėtinių prijungiamųjų sakinių gali būti ir brūkšnys,
ypač jei dėmenys trumpi, o minties šuolis staigus, pauzė ilga:
Kad turėtų pinigų paskolintų. Jei reikia važiuok. Ko aš
noriu niekur niekada nebus. Kada atostogausime dar nežinau.
Yra keli atvejai, kai
kablelis prieš šalutinio dėmens jungiamąjį žodį nededamas:
a. kai prieš jungiamąjį
žodį yra prielinksnis, kablelis rašomas prieš tą prielinksnį,
pvz.: Skaitai šį eilėraštį ir prieš akis iškyla viskas, apie
ką poetas rašo. Kur tas žaislas, dėl kurio susipešėte? Taip ir
nepasiteiravome, iš kokio jis krašto. (Negerai, jei tokie
sakiniai parašomi visai be kablelio: Taip ir nepasiteiravome
iš kokio jis krašto ir pan.);
b. kai prieš jungtuką ar
jungiamąjį žodį yra pabrėžiamieji arba tikslinamieji žodžiai
ypač, nebent, juoba ar juo labiau, t. y. (tai yra)
ar panašūs, kablelis dedamas prieš juos, pvz.: Upelis
patvindavo, ypač jeigu užeidavo liūtys. Sutikti tai jį tikrai
sutiksime, nebent jei traukinys vėluos. Darbo nevengiau, juo
labiau kad buvau stiprus. Mama rūpinosi mane mokyti mandagumo,
t. y. kad pavalgęs bent padėkočiau. (Nereta klaida
kablelis padėtas ne tik prieš tuos tikslinamuosius ar
pabrėžiamuosius žodžius, bet ir prieš jungtuką, pvz.: Upelis
patvindavo, ypač, jeigu užeidavo liūtys. Darbo nevengiau, juo
labiau, kad buvau stiprus ir pan.);
c. kai yra du vieno
laipsnio šalutiniai dėmenys, sujungti sudedamuoju ir skiriamuoju
jungtuku, prieš antrąjį dėmenį kablelio nereikia, pvz.:
Džiaugiesi, kad jau atėjo savaitgalis ir kad galėsi atsipūsti.
Ieškojome tokių žmonių, kurie šiose vietose gimę ir augę arba
kurie čia gyvena nuo vaikystės. (Dažna klaida kablelis
padėtas: Džiaugiesi, kad jau atėjo savaitgalis ir, kad galėsi
atsipūsti. Ieškojome tokių žmonių, kurie šiose vietose gimę ir
augę arba, kurie (dar blogiau: ...ir augę, arba, kurie)
čia gyvena nuo vaikystės);
d. neskirtini kableliais
jungiamieji žodžiai kas, koks, -ia, kur, kaip, kodėl ir
pan., kai jie vieni sudaro šalutinį dėmenį ir eina po
pagrindinio, pvz.: Kažkas langą išdaužė, bet niekas nežinojo
kas. Čiulbėjo paukštis, bet nebuvo matyti koks. Dėjau, tik
neatsimenu kur. Sakai, jis paspruko, tai papasakok kaip. Pyksta
ant manęs ir nepaaiškina kodėl. (Netinka: Čiulbėjo
paukštis, bet nebuvo matyti, koks. Dėjau, tik neatsimenu, kur.
Sakai, jis paspruko, tai papasakok, kaip ir t. t.)
Prieš kelis dešimtmečius
jungiamieji žodžiai kas, koks, kur, kaip, kodėl ir pan.
paprastai buvo skiriami net ir kai ėjo po pagrindinio dėmens.
Kas paiso logikos, tam toks skyrimas buvo priimtinas: juk tai
vis dėlto atskiras dėmuo ar bent atstojantis nebūtiną sakyti
išplėtotą dėmenį. Tačiau čia nugalėjo ne sintaksinio ir
prasminio, o intonacinio principo šalininkai. Eidami po
pagrindinio dėmens, minėtieji jungiamieji žodžiai su pagrindiniu
dėmeniu yra labai susiję, neatskirti pauzės.
Kai šie šalutinį dėmenį
sudarantys įvardžiai ir įvardiniai prieveiksmiai atsiduria prieš
pagrindinį dėmenį, kablelis būtinas, nes ryškus intonacinis
akcentas, aiški pauzė; pabrėžiant staigumą, tam tikrą
praleidimą, minties šuolį, nebūtų klaida ir brūkšnys, pvz.:
Kas, niekas nežinojo arba Kas niekas nežinojo. Kur,
neatsimenu arba Kur neatsimenu. Kodėl, nepaaiškina
arba Kodėl nepaaiškina. (Skyrybos ženklo čia nepadėjus,
sakinys arba būtų nesuprantamas, pvz.: Kas nieko nežinojo,
arba reikštų ką kita, pvz.: Kodėl nepaaiškina?)
Šalutiniai dėmenys,
įsiterpę į pagrindinį, kableliais išskiriami iš abiejų pusių,
pvz.: Tikėjau tavimi, kad esi nekaltas, ir tave gyniau.
Trobelė buvo tokia sena, jog pati nežinojo, į kurį šoną virsti.
Dabar, kai šalis demokratiška, niekas nebėra varžomas. Rytoj,
jeigu nelis, vešime šieną. Aš, nors dar mažas, daug ką supratau.
Žinodami, kas jis per paukštis, visi to žmogaus vengė. Tiek,
kiek akys mato, tęsėsi vandenų apsemti plotai. Patikrinti, už
kokius darbus pervestos lėšos, nebeįmanoma. Supratęs, apie ką
bus šnekama, ruošiausi tarti žodį. Kiek pasvarsčius, ar verta to
darbo imtis, buvo nuspręsta: verta! (Čia labai dažnos
skyrybos klaidos: arba kableliai iš viso nepadedami, arba
dažniausiai dedami tik iš vienos, paprastai iš antrosios pusės,
kur ryški pauzė: Tikėjau tavimi kad esi nekaltas ir tave
gyniau arba Tikėjau tavimi kad esi nekaltas, ir tave
gyniau. Dabar kai šalis demokratiška niekas nebėra varžomas
arba Dabar kai šalis demokratiška, niekas nebėra varžomas.
Rytoj jeigu nelis vešime šieną arba Rytoj jeigu nelis,
vešime šieną (šiame pavyzdyje vieną kablelį galima ir
pateisinti, jeigu manysime, kad jungtukas jeigu nukeltas
po prieveiksmio rytoj ir šis prieveiksmis priskirtinas
šalutiniam dėmeniui). Žinodami kas jis per paukštis visi to
žmogaus vengė arba Žinodami kas jis per paukštis, visi to
žmogaus vengė ir t. t.)
Kai įterpto šalutinio
dėmens jungtukas eina po kito jungtuko, kablelis prieš antrąjį
jungtuką gali būti ir rašomas (taip logiškiau), ir nerašomas
(nes tarp tų jungtukų nėra pauzės), pvz.: Mus įspėjo, kad,
jeigu penkias minutes pavėluosime, niekas mūsų nelauks
(tokia skyryba patinka sintaksinio ir prasminio principo
šalininkams) arba Mus įspėjo, kad jeigu penkias minutes
pavėluosime, niekas mūsų nelauks (taip linkę skirti
intonacinio principo šalininkai). Berniukas pasilenkė, bet,
nors ir kaip draugai jį ragino, akmens nepakėlė arba
Berniukas pasilenkė, bet nors ir kaip draugai jį ragino, akmens
nepakėlė. Jeigu priekyje yra jungtukas o, kablelis
prieš antrąjį jungtuką ar jungiamąjį žodį nerašomas, pvz.:
Ilgai tarėsi šeimininkai, o ką nutarė nežinia.
Kai šalutinis dėmuo eina
po pagrindinio ir prieš jungtuką ar jungiamąjį žodį yra dar koks
jungtukas ar dalelytė, kablelio niekur nereikia, pvz.: Jie
nežinojo nei ko jų klausinės. Mums paaiškino ir kaip tą namą
rasti. Gal tėtė nepyks net jeigu mes kiek patriukšmausime?
(Kad ir menka klaida, bet nepageidaujama: Jie nežinojo, nei
ko jų klausinės arba Jie nežinojo nei, ko jų klausinės.
Mums paaiškino, ir kaip (arba ir, kaip) tą namą
rasti. Gal tėtė nesupyks, net jeigu (arba net, jeigu)
mes kiek patriukšmausime.)
Nemaža klaidų daroma
skiriant bejungtukių sudėtinių sakinių dėmenis. Daug kas čia
verčiasi vien kableliais pamiršta dvitaškį, brūkšnį, kablelį
ir brūkšnį, kabliataškį, kurie savo vietoje būtini.
Tarp bejungtukio sakinio
dėmenų derinas dvitaškis, kai pradžioje pasakytą mintį paaiškina
ar paremia tolesnis dėmuo, pvz.: Panašiai yra kituose
Lietuvos keliuose: pagrindiniai keliai valomi, tačiau dauguma
slidūs. Laumių pranašavimai išsipildė: mergaitė buvo graži,
dora, maloni ir išmintinga. Antanukui nesinorėtų keltis: taip
šilta ir jauku gulėti lovoje. Ne veltui sakoma: darbas gėdos
nedaro. (Net spaudoje kartais vietoj tokių dvitaškių dedami
kableliai skurdinama skyryba, pvz.: Panašiai yra kituose
Lietuvos keliuose, pagrindiniai valomi, tačiau dauguma slidūs.
Ne veltui sakoma, darbas gėdos nedaro ir t. t.)
Brūkšnio tarp bejungtukio
sakinio dėmenų reikia, kai antrasis dėmuo reiškia staigų minties
šuolį (a.), ypač kai jungiamos kelios panašios dėmenų poros
(b.):
a. Aš jam kalną pyliau
jis man duobę kasė. Žiūriu lapė bėga. Senolėlės trobelė
šalta nėra žabarų pasikūrenti;
b. Nebūk saldus
nuris, nebūk kartus išspjaus. Norėjo pasikelti kojos
neklausė, norėjo sušukti lūpos balso neišdavė.
(Abiem atvejais
suprastinantis skyrybą ir nepabrėžiantis kalbos ekspresyvumo
kablelis vietoj brūkšnio čia nepageidaujamas. Netinka: Aš jam
kalną pyliau, jis man duobę kasė. Žiūriu, lapė bėga ar net
Žiūriu lapė bėga. Nebūk saldus, nuris, nebūk kartus, išspjaus
ar net Nebūk saldus nuris, nebūk kartus išspjaus ir
t. t.)
Dvitaškio ir brūkšnio
vartojimo ribos bejungtukiuose sakiniuose ne visada aiškios ar
griežtos, bet galima naudotis tokiu patarimu: jei pirmas dėmuo
pasako faktą, išvadą, o antras dėmuo tai paaiškina, paremia,
nurodo to priežastį, geriau tinka dvitaškis, pvz.: Uždaryk
duris: skersvėjis. Šeima skurdo: gaisras sunaikino visą turtą,
o jeigu atvirkščiai: pirmas dėmuo pasako priežastį, antras
išvadą ar padarinį, geriau tinka brūkšnys: Skersvėjis
uždaryk duris. Gaisras sunaikino visą turtą šeima skurdo.
Stiliaus sumetimais
vengtini viename sakinyje du kiek skirtingas funkcijas
atliekantys dvitaškiai arba brūkšniai, kai vieną jų lengva
pakeisti kitu ženklu, pvz.: Šeimininkas išsibarė ir dar
pridėjo: tik parodyk man jį: (= ) gaus jis nuo manęs.
Supratau (= :) nelaikysiu liežuvio baigsis
blogai.
Retkarčiais bejungtukio
sakinio dėmenys atskiriami kableliu ir brūkšniu: arba jie
vienodai santykiauja su keliais kitais dėmenimis (a.), arba
dėmenys labai atsiję (b.), arba tiesiog paliekamas po pirmos
atkarpos būtinas kablelis (c):
a. Jau šalnos baigiasi,
žydės alyvos, lakštingala negali nečiulbėti (S. Nėris);
b. Atjos karaliūnas per
kvepiantį sniegą, jam veja ir takai obelų apsnigti (J.
Aistis);
c. Aš supratau, kad bus
blogai, turiu kuo greičiau slėptis.
Kabliataškis paprastai
dedamas tarp tokių bejungtukio sakinio dėmenų, kurie turi
kableliais skiriamų sakinio dalių arba kuriais pasakomos labai
nutolusios mintys, dėmenys yra atsiję, pvz.: Pavasario saulė
prašvito meiliai ir juokiasi, širdį vilioja; iškilo į dangų
aukštai vieversiai, čirena, sparneliais plasnoja (Maironis).
Daugiatūkstantinė minia klausėsi lyg apmirusi; kalbėtojo
lygus, skardus balsas vis garsėjo ir garsėjo (A. Vienuolis).
Ten apleistos pilys griūva ant kalnų aukštai; milžinų ten
kaulai pūva, verkia jų kapai (Maironis). Miestai augo,
plėtėsi, gražėjo; malonu buvo vakarais pavaikščioti po tokių
miestų puošnias, ryškiai apšviestas gatves. Čia tik
autoriaus valia, ar jis pasirinks kabliataškį, ar iš vieno
sakinio darys du ir dės tašką.
Savotiški sudėtiniai
bejungtukiai sakiniai yra tiesioginė kalba su į ją įterptais
autoriaus žodžiais.
Tiesioginė, arba veikėjo,
kalba skiriama nuo autoriaus kalbos dvejopai dažniausiai
brūkšniais, rečiau kabutėmis.
Skiriant brūkšniais, nors
ta sistema ir nėra labai paprasta, klaidų padaroma nedaug, todėl
taisyklių čia nepriminsime.
Dažniau klystama
tiesioginę kalbą skiriant kabutėmis, nes dabartinis jaunimas
daug ką ima iš anglų kalbos: ir pačių kabučių formą, ir jų
vartojimo polinkius.
Atidaromosios ir
uždaromosios anglų kabutės yra pakeltos į viršų, jų forma tokia:
"...", o lietuvių kalbos atidaromosios kabutės turi būti
apačioje, uždaromosios viršuje, ir jų forma tokia: ... (nors
dėl šrifto gali būti ir kitokia).
Anglai net dialoguose
vartoja tik kabučių sistemą. Jie uždaro kabutes prieš autoriaus
žodžius ir vėl atidaro jas po jų, o autoriaus žodžių brūkšniais
neišskiria.
Štai angliško dialogo
pavyzdys iš William'o Golding'o "Lord of the Flies" (Musių
valdovas):
"Come on," said Jack
presently, "we're explorers."
"We'll go to the end of
the island," said Ralph, "and look round the corner."
"If it is an island "
Lietuviai dialoguose
vartoja brūkšnių sistemą, ir lietuviškai dialogo sakiniai atrodo
šitaip: