Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

 Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

                                                                 M. Mažvydas

 

 

 

 

 

 

Stilių sąveika

 

Stiliaus ryšys su kalbos vartojimo sfera ne visada vienodas: jį keičia kitas turinys, kita kalbos akto funkcija. Kalba, vartojama buitinėje sferoje, ir buitinis stilius – ne tas pat. Toje bendravimo sferoje girdime ir knyginių, dalykinių žodžių, frazių. Šituos elementus lemia kalbos objektas, kalbančiojo asmens įpročiai, kalbėjimo „mados“ ir, be abejo, stilių sąveika. Seniau ribos tarp stilių buvusios griežtesnės. Funkciniai stiliai nesudaro uždarų sistemų, tai viena kitą veikiančios kalbos atmainos. Keletas pavyzdžių: Geri butai: dideli kambariai, koridorinė sistema (iš pokalbio autobuse). Dabar problema gauti tokias kojines (iš moterų pokalbio parduotuvėje). – Tėte, o kelintą valandą kiaušinius dažysim? – Aš nesiruošiu visai dažyt. Šito klausimo su manim nederink (iš pokalbio namuose). Išskirtieji žodžiai – dalykinių stilių vienetai, nors pavyzdžiai iš buitinių situacijų.

Mūsų laikais ypač išaugo laikraštinio (taip pat radijo, televizijos) stiliaus vaidmuo funkcinių stilių sistemoje: jis smarkiai veikia grožinės literatūros ir šnekamąją kalbą, formuoja žmonių kalbinį skonį, stiliaus normas. Kita vertus, kaip ir seniau, ypatinga yra buitinio stiliaus vieta. Jis veikia kitus stilius: labiausiai meninį, taip pat publicistinį, turi poveikio ir moksliniam stiliui, jo išraiškos priemonės skverbiasi į masinę komunikaciją, net į administracinio stiliaus sferą. Užrašas prie parduotuvės durų Dirbame 11-19 val., pietaujame 15-16 val., nedirbame... nėra administracinio stiliaus raštas. Tai šnekamasis stilius, tik čia jis įsiveržė į dalykinio stiliaus vartojimo sferą. Toji intervencija nėra jokia blogybė: informacija tikslumo neprarado (plg. Darbo laikas 11-19 val.), o kalbinė išraiška pagyvėjo. Tačiau stilistiškai nuspalvintos kalbos priemonės kito stiliaus arba stilistiškai neutraliame kontekste dažniausiai turi papildomų funkcijų, yra aktualizuotos. Pvz., buitinių žodžių dalykinėje kalboje paprastai pasirodo tada, kai bendraujama ne tik socialinių vaidmenų (profesijų, pareigų), bet ir asmenų lygiu, kai kalbos forma sakytinė ir pan. Pavyzdžiai iš mokslinių konferencijų: Ir, rodos, teisininkai griežčiau negu bet kas kitas galėtų šiauštis prieš neveikiamąjį dalyvį šiuose terminuose. Kiekvienas inteligentų krepštelėjimas buvo sekamas. Iš rašytojo atsakymo į laikraščio anketą: Rašau labai nesparčiai. O jei kam atrodo, kad vis dėlto nemaža parašiau, tai – prisipažinsiu – mažai bimbinėju. Iš publicistinių rašinių: Jeigu kaimynai dažnai susitinka, net kelissyk per dieną, vis tiek vienas pro kitą tylomis nepramoklina. Prie mokyklos įspėjamieji ženklai „Vaikai“ pastatyti, bet kiekviename žingsnyje jų neprikepsi. Kai buitinio stiliaus priemonė dalykinėje kalboje tampa štampu, išblanksta ir jos stilistinis atspalvis. Pavyzdys iš laikraščio įžanginio straipsnio: Atskirose grandyse dar šlubuoja darbo drausmė.

Rusų stilistikos specialistai pažymi dabartinės jaunosios ir viduriniosios kartos inteligentų pomėgį net oficialioje aplinkoje vartoti žemojo stiliaus išraiškos priemones – tokia esanti „laiko dvasia“, mada; o šnekamojoje kalboje kaip įprastiniai nariai eina knyginiai – aukštos, oficialios, profesinės leksikos – žodžiai. Tuos reiškinius pastebime ir dabartinėje lietuvių kalboje.