Stilistinis eksperimentas

Substitucija (lot. substituere „skirti kieno vietoje“) yra toks eksperimentas, kai vieną teksto vienetą keičiame kitu, paprastai kuo nors panašiu į keičiamąjį, ir stebime, vertiname to keitimo padarinius. Pvz., turime sinonimų eilę stiprus, tvirtas, galingas, pajėgus. Be konteksto jų reikšmės skirtumai, semantiniai atspalviai nėra itin akivaizdūs, bet vos tik pasitelkiame bent minimalų kontekstą ir paeksperimentuojame, iškyla aikštėn ir semantiniai, ir nuo jų pareinantys tų sinonimų junglumo skirtumai. Sakoma stiprus, tvirtas, galingas, pajėgus vyras, stipri, tvirta, galinga, pajėgi mašina, stiprus, tvirtas (bet ne galingas, pajėgus) audeklas, stiprus, pajėgus (bet ne tvirtas, galingas) mokinys, stipri (bet ne tvirta, galinga, pajėgi) kava ir t. t.

Transformacija (lot. transformare „pertvarkyti, pakeisti, paversti“) yra toks eksperimentas, kai viena sintaksinė konstrukcija perdirbama į kitą: asmeninis sakinys – į beasmenį arba atvirkščiai, retorinis klausimas – į konstatuojamąjį sakinį ir kt. Transformavus vertinamas to perdirbimo stilistinis efektas: kuris pasakymas glaustesnis, tikslesnis, emocingesnis, katras artimesnis šnekamajai kalbai, o katras knyginei. Pvz.: Vėl man važinėti piemenio? (J. Balt) → Vėl aš turėsiu važinėti piemenio? Argi teisti save nėra pirmutinė kiekvieno žmogaus pareiga? (V. Kub) → Teisti save yra pirmutinė kiekvieno žmogaus pareiga.

Permutacija (lot. permutare „keisti“) yra teksto atkarpų (žodžių, junginių) sukeitimas vietomis. Ja ypač dažnai naudojamasi tiriant žodžių tvarką. Trijų žodžių sakinys gali turėti šešis žodžių tvarkos variantus, keturių – 24, o penkių – net 120! Keisdami žodžių tvarką, pastebime, kad vieni variantai skiriasi gramatine reikšme (geri vaikai – vaikai geri), kiti – prasmės bei stiliaus niuansais. Kitaip surikiavus žodžius, gali nelikti emfazės, ekspresyvus sakinys virsti stilistiškai neutraliu. Pvz.: Turi galvą tas berniukas! (J. Balč). Plg.: Tas berniukas turi galvą.

Stilistinis eksperimentas yra stilistinės analizės nuolatinis palydovas. Atskaitos taškas nagrinėti bet kurį stiliaus reiškinį yra stilistiškai neutralus variantas. Jeigu tekste pavartota stilistiškai žymėta išraiškos priemonė, jos vaidmenį akivaizdžiau išryškins gretinimas su neutraliu atitikmeniu. Plg.: O darbininkų – nė čiūkšt. Ir kupranugario nė vieno. Ir arklių – nė padujų (J. Balt) – Nėra nei darbininkų, nei kupranugarių, nei arklių; – Monetų krizė, – nuslydau į koridorinį žargoną (M. Sluc) – Neturiu pinigų, – pasakiau. Žinoma, tokį neutralų variantą ne visada kuriamės, dažnai, tekstą stilistiškai nagrinėdami, tą variantą tik galvoje turime, jaučiame jį kaip tam tikrą atskaitos vienetą.

Eksperimentą nuolatos pasitelkia rašytojai, vertėjai, ieškodami minčiai tinkamiausios išraiškos. Žinomas grožinės literatūros redaktorius A. Žirgulys, aptardamas vieno vertimo kalbą, pateikia pavyzdį: „длинный черт – verčiama: ilgasis velne! „Ilgasis“ – paprastas epitetas, jokio stiprumo neturi, kas kita: ilgis, ilgšas, ilgablauzdis; „velne“ – nelabai gyvas šauksmininkas, jau kiek išsekusia šauksmininko reikšme, dėl to gyvojoje kalboje vis dažniau pasigriebiama: kipše, šėtone, taigi čia geriau: kipše ilgablauzdi“.

Stilistiniu eksperimentu naudojasi mokiniai, rašydami rašinius, naudojamės kiekvienas iš mūsų, kai kuriame rašytinį tekstą. Eksperimentas yra laboratorinis metodas; jo išvadas pravartu patikrinti gyvosios kalbos, žodynų, gramatikos, stilistikos darbų pavyzdžiais bei teiginiais.