|
Stilistiniai atspalviai
Jau esame matę, jog daugelis žodžių, formų bei konstrukcijų
tesiskiria tam tikrais reikšmės atspalviais, pavyzdžiui,
veiksmažodžiai galvoti ir manyti, daiktavardžiai
žaizda ir opa, būdvardžiai greitas ir
spartus, išskirtinė aplinkybė Verkia duona, tinginio
valgoma ir šalutinis sakinys Verkia duona, kai ją
valgo tinginys. Šios skirtybės yra reikšminiai, arba
semantiniai, kalbos atspalviai. Be jų, žodžiai, formos bei
konstrukcijos dar dažnai skiriasi tuo, kad teikia nevienodą
vadinamąją papildomąją informaciją: turi skirtingą ekspresijos,
arba raiškumo, galią, žadina skirtingus jausmus, vaizdinius ar
asociacijas.
O kas supras, kokia laimė berniūkščiui iš alksnio ar nuo akmens
užsiropšti ant kokio nors kuino ir, karčių įsikibus,
pasileisti zovada! Ant kuino!.. Geras žirgas tik
svajonė. Bet šitos mūsų laimės negalėjo ir nenorėjo suprasti nei
arkliai, nei jų šeimininkai, kentėjom nuo vienų ir nuo
kitų.
Čia daiktavardis arkliai yra stilistiškai neutralus, jo
sinonimas kuinas kelia neigiamas emocijas bei
asociacijas, žirgas teigiamas: šie turi to, ką vadiname
emociniais-ekspresiniais atspalviais.
Šalia emocinių-ekspresinių ir vaizdinių atspalvių žodžiai,
formos, konstrukcijos dar turi tam tikrų požymių, kurių esti
įgiję, būdami dažniau arba išimtinai tevartojami vienoje ar
kitoje sferoje: tautosakoje, tarnybiniuose raštuose, poezijoje,
retorikoje ar kitur. Vienur sakome mi škas,
oras, lietus, kitur
žaliasis masyvas, gamtinės sąlygos, krituliai. Šie žodžiai
ir pasakymai stilistiškai skiriasi tuo, kad vieni yra vartojamos
sferos atžvilgiu neutralūs, kiti tebūdingi įvairių tarnybinių
raštų kalbai, t. y. turi knyginį atspalvį. Atvirkščiai,
daiktavardžiai makaulė, žlibės, veiksmažodžiai
kaulyti, rioglintis. guiti, ūdyti, vapėti, būdami
ekspresyvūs, esti būdingi šnekamajai kalbai, t. y. turi
šnekamąjį atspalvį.
Minėtieji emociniai-ekspresiniai, taip pat vartojimo sferos
priedai būdingi ir formoms bei konstrukcijoms.
Kviesdami svečią, galime sakyti: prašau į vidų,
prašome į vidų, prašyčiau į vidų, prašytume į
vidų. Reikšmė ta pati, bet stilius skiriasi: tiesioginė
nuosaka, vienaskaita oficialus kreipimasis, daugiskaita
mandagesnis kreipimasis, tariamoji nuosaka pabrėžia
kuklinimąsi, rodo mus esant itin mandagius.
Ta patį turinį galime reikšti trejopu sakiniu: tiesioginiu,
klausiamuoju, šaukiamuoju:
Visi tą žino; Kas to nežino? Negi kas to nežino!
Pirmuoju atveju kalba neturi jokių stilistinių priedų ji
stilistiškai neutrali, antruoju ir trečiuoju, atseit, vartojant
retorinį klausimą ar sušukimą, teikia papildomąją informaciją:
rodo mus jaudinantis, reiškiant savo nuotaiką, santykį su tema,
pritariant, gėrintis, piktinantis ir pan.
Imame dar vieną pavyzdį. Trejaip reikšdami sintaksinius
santykius, sakome:
Kaltas nekaltas vis tiek gausi; Nors ir nekaltas,
vis tiek gausi; Nepriklausomai nuo to, kad ir nekaltas, vis tiek
gausi.
Pirmasis variantas būdingas šnekamajai kalbai, antrasis
stilistiškai neutralus, trečiasis turi aiškų knyginės kalbos,
tarnybinių raštų antspaudą.
Šitokius žodžio, formos ar
konstrukcijos priedus vadinsime funkciniais atspalviais.
Kartu su minėtais emociniais-ekspresiniais priedais jie sudaro
stilistinius kalbos atspalvius.
Stilistiniai atspalviai stiliuje vaidina didelį vaidmenį: daro
žodį tinkantį, augte įaugantį į sakinį arba juntamą kaip
svetimkūnį, į sakinį ar kontekstą ,,neįaugantį ar skambantį
net komiškai.
Kupini energijos ir pasiryžimo, naujakuriai kapstosi savo
sklypeliuose, norėdami prasigyventi.
Sakinio dalis Kupini energijos ir pasiryžimo skamba
iškilmingai, patetiškai, žodis kapstosi menkinamai,
,,proziškai.
Ryšium su sniego apledėjimu baltojo bado
pavojus dar padidėjo.
Argi ry šium su...?
Argi reikia čia tos kanceliarinės konstrukcijos? Ji čia yra
svetimkūnis.
Tad neužtenka žinoti, ką žodis, forma arba konstrukcija
reiškia, reikia žinoti ir kaip jis tai išreiškia, t.
y. kokią jis teikia papildomąją informaciją.
|
|
|