Iš kitų filologijos šakų stilistika išsiskyrė XX a. pradžioje.
Jos ištakos antikinėje retorikoje ir literatūros istorijoje.
Skirtingos ištakos sąlygojo kelias pačios stilistikos kryptis.
Dvi pagrindinės kryptys tai lingvistinė ir
literatūrinė stilistika. Pastaroji nagrinėja tik grožinės
literatūros kalbą: individualųjį rašytojų stilių, literatūrinių
krypčių, epochų stilių. Literatūrinei stilistikai praktiškai
skiriame literatūros mokslininkų darbus apie literatūros
krypčių, rašytojų, atskirų grožinių kūrinių stilių.
Lingvistinė stilistika (lingvostilistika) kalbotyros
disciplina. Ji tiria nacionalinės kalbos išteklių stilistines
potencijas, funkcinius stilius, moko stiliaus kultūros. Grožinės
literatūros stilių ji aptaria kaip ir nemeninės kalbos stilius:
žiūri to stiliaus specifikos, bendrųjų dėsningumų. Literatūrinei
stilistikai grožinio kūrinio stiliaus analizės išeities taškai
yra turinys, tema, vaizduojamasis objektas, kūrėjo asmenybė, o
lingvistinei bendrinės (literatūrinės) kalbos sistema, jos
normos. Kita vertus, literatūrinė stilistika ir lingvistinė
stilistika (kai pastarosios objektas - meninė kalba) neturėtų
būti visiškai atribotos. Abiem šiais atvejais ,,stilistikos
tikslas parodyti, kaip kūrinio meninė prasmė reiškiasi
kalboje. Griežtai atskirti kalbos ir literatūros nagrinėjimą,
kalbotyrą ir literatūros mokslą tai pražudyti stiliaus tyrimus
(P. Giro). Lingvistas, nagrinėjantis grožinio kurinio stilių,
negali ignoruoti to kūrinio visumos, jo turinio.
Lingvistinėje stilistikoje savo ruožtu išsiskiria dvi kryptys:
kalbos (sistemos) stilistika ir kalbėjimo
(kalbos akto, teksto) stilistika. Kalbos stilistikoje
vėlgi matome dvi kryptis: aprašomąją (struktūrinę, kalbos
išteklių) ir funkcinę stilistiką.
Aprašomoji stilistika nagrinėja kalbos pakopų
stilistinius išteklius. Aprašomuoju principu sudaryta daugelis
stilistikos vadovėlių; jų tikslas parodyti stilistinius kalbos
išteklius ir pamokyti jais naudotis. Tokių stilistikų skyriai
esti Leksinė stilistika, Morfologinė, stilistika,
Sintaksinė stilistika, Fonetinė stilistika. Aprašomi
funkcinių (stilistinių) ir emocinių atspalvių turintys žodžiai,
formos, konstrukcijos, parodomas jų santykis su sinonimiškais
stilistiškai neutraliais vienetais, vienų ir kitų vartojimas,
stilistinė vertė. Sinonimai (suprantami gana plačiai) šios
krypties stilistikose užima pagrindinę vietą. Didžiausi esti
leksinės ir sintaksinės stilistikos skyriai: žodžio ir sakinio
vaidmuo stiliuje svarbiausias, nes šių kalbos vienetų reikšmės
turi denotatus (atitikmenis tikrovėje). Fonetikos ir daugelio
morfologijos vienetų reikšmės yra kalbiniai santykiai.
Aprašomoji stilistika neparodo kalbos stilistinės sistemos
funkcionavimo, ji gali atskleisti tik atskirų išraiškos
priemonių vartojimą. Šią stilistiką nesunku suskaidyti į dalis -
priedus prie kalbotyros šakų, tiriančių kalbos pakopas (žr.
schemą, a):
Funkcinės stilistikos tikslas išsami funkcinių kalbos
stilių bei postilių, žanrų stilių analizė. Toji stilistika
parodo kalbos stilistinę sistemą visų pakopų kalbos vienetų
atranką ir išdėstymą, jų sąveiką įvairiose bendravimo
situacijose, tekstų tipuose. Čia stilius atrodo ne kaip kalbos
vieneto priedas, o kaip svarbiausias, organizuojamasis teksto
sandaros principas (žr. schemą, b). Neatsitiktinai
funkcinių stilių teorijos sukūrimas laikomas vienu didžiausių
šiuolaikinės stilistikos laimėjimų.
Abu lingvostilistikos aspektai, aprašomasis ir funkcinis,
susipina, vienas kitu remiasi.
Lingvistinės stilistikos specialistai pabrėžia taikomąjį,
praktinį šio mokslo pobūdį. Daugelyje stilistikos darbų susipynę
teorinis ir praktinis, norminamasis, rekomendacinis aspektai,
bet vis dėlto tikslinga skirti teorinę ir praktinę stilistiką.
Praktinė stilistika tai lingvistinės stilistikos
taikymas praktiniams tikslams. Taigi ji yra savotiška
taikomosios kalbotyros šaka. Praktinė stilistika ne tik aprašo
stilistinius kalbos išteklius, funkcinius stilius ir stiliaus
analizės principus, bet ir moko tais ištekliais naudotis, moko
nagrinėti teksto stilių, vertina būdingąsias įvairių stilių
tekstų išraiškos priemones kaip teiktinas arba neteiktinas
(orientuoja kalbos vartotoją į vienas išraiškos priemones,
atgraso nuo kitų), tvarko, normina (kaip sudėtinė kalbos
kultūros praktikos dalis) funkcinių stilių raidą. Vienas
svarbiausių praktinės stilistikos uždavinių padėti ugdyti
kalbos kultūrą. Kalbinės raiškos kultūra turi dvi pakopas:
žemesniąją, kurią sudaro kalbos taisyklingumas, ir aukštesniąją,
kurią rodo stilingumas, funkcinių stilių normų laikymasis.
Aukštesnioji kalbos kultūros pakopa yra vadinama stiliaus
kultūra.
Praktinė stilistika yra senesnė už teorinę. Antikos laikais
praktinės stilistikos vaidmenį atliko retorika. Klasicizmo
laikais susiformavusi norminamoji stilistika suprato stilių kaip
literatūrinę techniką: analizavo stilistines figūras, poetines
priemones, remdamasi poetikos dėsniais ir taisyklėmis, vertino
rašytojų kūrinių stilių pagal griežtai nustatytas trijų stilių
aukštojo, vidutiniojo ir žemojo normas atskiroms literatūros
rūšims ir žanrams. Šia stilistika remiasi žymiųjų lietuvių
kalbininkų J. Jablonskio ir J. Balčikonio darbai, kuriuose
nagrinėjama lietuvių rašytojų ir verstinių kūrinių kalba.
Pirmosios lietuvių stilistikos K. Bizausko (1918) ir M.
Gustaičio (1923) vadovėliai irgi praktinės. Nuo jų pasirodymo
iki pirmosios mokslinės lingvistinės J. Pikčilingio lietuvių
kalbos stilistikos (1971, 1975) praėjo pusė šimtmečio.
Stilistikos krypčių (skyrių) santykį rodo ši schema.
Norint akivaizdžiau atriboti įvairius stiliaus tyrimo metodus,
dar skiriama kodavimo (kalbėtojo, autoriaus)
stilistika ir dekodavimo (suvokimo, klausytojo,
skaitytojo) stilistika. Pirmoji koncentruoja dėmesį į
kūrybinį procesą, minties ir jausmo raidą. Šioji stiliaus
analizė dažniausia literatūros istorijoje: kūrinio nagrinėjimas
siejamas su rašytojo biografija, asmenybe, su epocha, remiamasi
paties rašytojo mintimis apie literatūrinį darbą, lyginami
kūrinių variantai, stiliaus taisymai. Mokykloje kodavimo
stilistika pasireiškia ir kaip mokymas kurti monologinį
(sakytinį arba rašytinį) tekstą, t. y. kaip sudėtinė rašinių
mokymo metodikos dalis. Dekodavimo stilistikoje dominuoja
lingvistinis metodas, jai rūpi kūrybos rezultatas, poveikis,
kurį skaitytojui daro tekstas. Šioji stilistika ugdo aukštos
kultūros skaitytoją. Suprantama, abu metodai esti derinami,
vienas kitą papildo. Kiekvienas kūrinys, kaip sako I.
Galperinas, pasuktas kartu ir į autorių, ir į adresatą.
Be vienos kalbos stilistikų, egzistuoja dviejų ir daugiau kalbų,
t. y. gretinamoji stilistika, glaudžiai susijusi su
vertimo teorija bei praktika. Gretinamieji stilistikos darbai
padeda atskleisti kalbos stilių nacionalinį savitumą.
