Stiliaus klaidų sąvoka
Sakytinio ir rašytinio teksto kalbinės raiškos klaidas galima
suskirstyti į tris grupes: kalbos, logikos ir stiliaus. Jos savo
ruožtu skirstomos smulkiau. Logikos klaidos klasifikuojamos
pagal logikos dėsnių pažeidimus. Kalbos klaidų skiriamos 6
grupės: tarties, kirčiavimo, leksikos, žodžių darybos,
morfologijos ir sintaksės. Stiliaus klaidas ne visada lengva
atskirti nuo logikos ir kalbos klaidų.
Stiliaus klaida yra funkcinių stilių normų arba
bendrosios stiliaus kultūros reikalavimų pažeidimas. Kitaip
tariant, stiliaus klaida tai toks žodžio, jo formos arba
sintaksinės konstrukcijos pavartojimas, kuris, nepažeisdamas
kalbos normų, daro pasakymą netikslingą ar netikslų, neaiškų,
ištęstą, nesklandų. Stiliaus klaidas svarbu atskirti nuo kalbos
klaidų dėl kelių priežasčių. Viena, kalbos klaidos pažeidžia
aiškias kalbos normas, o stiliaus klaidos yra subtilesnės.
Norint stilingai kalbėti ir rašyti, reikia ne tiek mokėti
taisykles, kiek pažinti gimtosios kalbos išteklius, išsiugdyti
kalbos bei stiliaus jausmą. Antra, tik nustačius klaidos tipą,
galima ją tinkamai pataisyti; aklas taisymas neapsaugotas nuo
naujos, kartais dar didesnės, klaidos.
Pasiaiškinkime kalbos ir stiliaus klaidų skirtumą žodžių tvarkos
klaidų pavyzdžiais. Be platesnio konteksto matyti, kad šių
sakinių žodžių tvarka netaisyklinga: Todėl aš lankau
treniruotes lengvosios atletikos. Pajutęs žirgas savo
šeimininką, pramerkė akis. Pirmajame nederinamojo pažyminio
grupė atsidūrusi po pažymimojo žodžio, nors lietuvių kalbos
sintaksės normos reikalauja, kad nederinamasis kilmininko
pažyminys eitų prieš pažymimąjį žodį. Kiekviena inversija turi
būti motyvuota, o čia to nėra. Antrajame sakinyje į dalyvio
konstrukciją, einančią aplinkybe, nepamatuotai įsiterpęs
veiksnys. Šie abu netinkamos žodžių tvarkos atvejai yra
sintaksės, t. y. kalbos, klaidos. O štai dar vienas sakinys iš
rašinėlio: Algis stovėjo už tvoros. Ši žodžių tvarka
sakinio sintaksės normų nepažeidžia. Bet ar gera, ar tinkama
tokia žodžių tvarka rašinėlyje? Norint atsakyti j šį klausimą,
reikia platesnio konteksto, reikia žinoti, kokia buvo to sakinio
vieta pasakojime. Tekstas buvo toks: Vaikai žaidė kieme su
sviediniu. Sviedinys pakilo aukštai, sublizgėjo ir nukrito
anapus tvoros. Algis stovėjo už tvoros. Dabar jau matyti:
paskutiniojo sakinio žodžių tvarka šiame kontekste nėra gera.
Pasakojimo eiga, aktualiosios sakinio skaidos dėsniai reikalauja
veiksnio inversijos: Už tvoros stovėjo Algis. Arba
geriau: O ten stovėjo Algis. Jeigu stilių
apibrėžiame kaip teksto sandaros būdą, kaip pasirinktų kalbos
priemonių išdėstymą, tai tokį taisyklingos, bet netikslios
žodžių tvarkos atvejį reikia skirti stiliaus klaidoms. Vadinasi,
vienas skiriamųjų stiliaus klaidos požymių yra tas, kad stiliaus
klaida tai konteksto klaida. Kad pajustume stiliaus
klaidą, neretai reikia gana didelio konteksto, net ištiso
teksto, bet dažnai tam pakanka ir kelių gretimų sakinių, vieno
sakinio, kartais ir dviejų žodžių junginio (mikrokonteksto).
Stilius, kaip žinome, labai glaudžiai susijęs su semantika,
todėl ypač sunku griežtai suklasifikuoti norminių žodžių
netikslaus vartojimo atvejus. Matyt, reikėtų vadovautis tokiu
kriterijum: jeigu žodis pavartotas visai ne ta reikšme tai
kalbos (leksikos, semantikos) klaida, o jeigu nesuvokiamas,
nejaučiamas tik semantinis, emocinis ar stilistinis žodžio
atspalvis stiliaus klaida. Leksikos, semantikos klaidas sudaro
žodžiai nusiaubė, bendrininkas šiuose sakiniuose:
Prasidėjo karas. Ši žinia nusiaubė (= sujaudino, prislėgė)
visa Lietuvą. Maironis ryškiausiai skiriasi nuo
ankstyvesniųjų savo bendrininkų (= nuo savo pirmtakų). O
žodžius suplėšyti, apdainavo, svajos sakiniuose Poetas
tiki, kad vergovės pančiai bus suplėšyti (=
sutraukyti); Savo eilėraščiuose Janonis apdainavo (=
vaizdavo, pliekė, smerkė) tuometinę santvarką;
Eilėraštyje atsispindi svajos (= viltys, troškimas, noras)
nusikratyti skurdu, rodos, tikslinga laikyti stiliaus
klaidomis: jų semantiniai, emociniai bei stilistiniai atspalviai
neatitinka sakinių turinio. Kitaip tos klaidos ir taisomos.
Anuos netinkamus žodžius keitėme visai kitų reikšmių žodžiais, o
šiuos pastaruosius artimareikšmiais žodžiais, t. y.
sisteminiais bei kontekstiniais sinonimais.
Stilistikai negali nerūpėti ir tos kalbos klaidos, kurios,
prieštaraudamos gramatikos taisyklėms, kartu iškreipia pasakymo
mintį, daro ją neaiškią, netikslią, t. y. pažeidžia ir kalbos
normas, ir gero stiliaus reikalavimus. Kuriai klaidų grupei jas
skirti? Klaidos rūšį turėtų rodyti jos atsiradimo priežastis.
Jeigu, sakysim, mokinys pavartoja netikslų, dviprasmį pasakymą
todėl, kad gerai nemoka sintaksės, tai jis daro sintaksės
klaidą. Pvz., šalutinis pažyminio sakinys su jungiamuoju žodžiu
kuris neretai pavartojamas ne po to žodžio, kurį jis
pažymi:
Maironis apgailestauja, kad liaudies dainos vis rečiau
beskamba, kuriose tiek daug nuoširdumo ir grožio.
Jie gyvena trobose kartu su kiaulėmis, kurių stogai yra
kiauri.
Vaikai, atbėgę į kalvę, prisikimšdavo kišenes anglių, ant
kurių kalvis Vosylius nepykdavo.
Pirmajame sakinyje turime sintaksinę žodžių tvarkos klaidą: ji
pažeidžia tik gramatikos, ne stiliaus reikalavimus. Tereikia
suartinti žodžius dainos ir kuriose, ir sakinys
bus taisyklingas ir sklandus. Antrasis sakinys yra kiek kitoks
jis ydingas ir sintaksės, ir stiliaus atžvilgiu: netaisyklinga
žodžių tvarka čia iškreipia mintį, sudaro neįmanomus žodžių
ryšius (kiaulių stogai). Tačiau ir šį sakinį
tereikia taisyti gramatiškai drauge pataisomas ir stilius.
Trečiasis sakinys, kaip ir antrasis, nusikalsta ir sintaksės, ir
stiliaus reikalavimams, o taisyti jį yra sunkiau. Mat šalutinis
pažyminio sakinys čia išvis netinka. Sudėtinio sakinio dėmenys
susiję ne atributiniais, o priešpriešos ryšiais, todėl
tikslesnis būtų šitoks pasakymas: Vaikai, atbėgę į kalvę,
prisikišdavo kišenes anglių, bet kalvis Vosylius ant jų
nepykdavo. Aptartieji pavyzdžiai rodo, kad būna ne tik
grynųjų kalbos klaidų ir grynųjų stiliaus klaidų, bet ir
mišriųjų kalbos ir stiliaus klaidų.
Taisant mokinių rašinius, tikslinga skirti stiliaus klaidas
ir stiliaus trūkumus. Klaida yra normos pažeidimas, o
trūkumas bendresniųjų stiliaus reikalavimų nepaisymas.
Sakysim, stiliaus trūkumai yra nevaizdinga rašinio (kur tiktų
rašyti vaizdingai) kalba, skurdus žodynas, nemotyvuotas tų pačių
žodžių kartojimas.