Skiemuo
Kalbos sraute garsai tariami ne po vieną, o tam
tikrais junginiais, vadinamais skiemenimis. Skiemuo vienu
kartu ištariama garsinė žodžio dalis, kurios pagrindą sudaro
balsis, dvibalsis ar
mišrusis dvigarsis.
Kiek žodyje yra balsių ir dvibalsių arba mišriųjų dvigarsių,
tiek jame yra skiemenų. Taigi lietuvių kalbos skiemens centrą
(pagrindą) sudaro balsiai, dvibalsiai ir dvigarsiai. Priebalsiai
patys vieni negali sudaryti skiemens. Jie į skiemenį įeina tik
prisišliedami prie balsio: a-kis, na-mas, duo-na, lau-kas,
kal-nas.
Pagal skiemenų
skaičių žodžiai skirstomi į vienskiemenius (po, jis, ten),
dviskiemenius (ne-šė, ve-dė, bro-lis, kė-dė),
daugiaskiemenius, sudarytus iš trijų, keturių, penkių ar daugiau
skiemenų (pa-sa-kė, pa-si-siū-lė, ap-si-džiaug-da-vo,
pa-si-va-ži-nė-da-mas).
Pagal skiemens pagrindą sudarančius garsus
skiriami ilgieji ir trumpieji skiemenys. Ilgieji
skiemenys yra tie, kurių pagrindą sudaro ilgieji balsiai,
dvibalsiai ar mišrieji dvigarsiai: ą-žuo-las, so-das,
snie-gas, kal-nas, Vil-nius. Trumpųjų skiemenų pagrindą
sudaro trumpieji balsiai: aš, tu,
ge-ri, ta-da.
Skiemenys esti kirčiuoti ir nekirčiuoti. Pvz.,
žodyje traukinys kirčiuotas yra žodžio galo skiemuo, o
kiti skiemenys nekirčiuoti (trau-ki-nys).
Pagal skiemens gale esančio garso kokybę
skiemenys skirstomi į artviruosius ir uždaruosius. Atvirieji
skiemenys baigiasi balsiu arba dvibalsiu, o uždarieji
priebalsiu.
