|
Skaičius
Daiktavardžių skaičiai
kalboje atlieka ne vien loginę, bet ir stilistinę funkciją.
Stilistinio efekto siekiant, dažniausiai vienaskaita vartojama
vietoj daugiskaitos:
Už stalelio sėdėdamas,
pentinėliu skambindamas, mergeles viliojau.
Kai kam gal atklysdavo
į ausį ploni, panašus į dainų šūviai, bet kas galėjo
abejoti, kad tai netikro medžiotojo šautuvo balsas!
Vienaskaita, vartojama
keliems vienarūšiams daiktams žymėti, labai pagyvina pasakojimą,
daro jį artimesnį šnekamajai kalbai. Galimas priešingas atvejis
daugiskaita vietoj vienaskaitos:
Pasitaikė gražūs
oreliai. Visur dvelkė pavasariu.
Vėl pamatė vieškelį,
ant užkandinės šoninių langų krito dvi ryškios šviesų
juostos.
S tilistinis
daiktavardžių skaičiaus vartojimas pirmiausia priklauso nuo jų
leksinio bei loginio turinio. Jis labiausiai būdingas šnekamajai
kalbai ir grožinei literatūrai.
Vienaskaita yra raiškesnė
už daugiskaitą ir dažniau vartojama kalbai gyvinti. Vienaskaita
vartojama, kai reikia apibendrinti daiktų ar reiškinių klasę
kuopą:
Susitaupys pinigo,
kad tik turgus būtų žmoniškas.
Įsidėmėtinas vienaskaitos
vartojimas, kai ja žymimas koks nors daiktas, būdingas visai
individų grupei:
Žymiausia žirafų
ypatybė yra ilgas kaklas, bet vis dėlto jis susideda tik
iš septynių slankstelių, kaip ir daugelio kitų žinduolių.
Toks vienaskaitos
vartojimas turi ir loginį pateisinimą kas tinka vienam, tas
tinka ir visai grupei.
Vienaskaitinių
daiktavardžių daugiskaita kalboje pabrėžiamas tais
daiktavardžiais žymimų daiktų ar reiškinių gausumas, stiprumas
ar intensyvumas:
Į jūros gelmes
nugrimsiu, sūriais vandenais apsiklosiu...
Ei, tai valia, tai
valia, tai valia. Milijonas valių.
Kad stilistinis efektas
būtų didesnis ir skaitytojas atkreiptų dėmesį į kurį nors
daiktavardį, kartais keičiamas ne skaičius, o įprasta galūnė
tarmiška:
Trys Žaltienės sūnai
žvelgia rūsčiai, stačiai.
Paskutinis lapas
krinta. Šmėkši vėtroj debesiai.
Bendrinėje kalboje
nebevartojama daiktavardžių dviskaita šiandien ima vaidinti
stilistinį vaidmenį tekstuose paliekama praėjusios epochos
koloritui išryškinti:
Ne paukšteliai
čiulbėjo, ne raibieji ulbėjo, susikalbėjo du
brolužėliu pas mergužę nujoti.
Abi šali
susirėmė padauguvyje su tokia smarkybe, su kokia remiasi
krikščionis su pagoniu.
Nuo daiktavardžio
skaičiaus vykusio parinkimo nemažai priklauso kalbos raiškumas
ir gyvumas.
 |
