Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

 Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

                                                                 M. Mažvydas

 

 

 

 

 

 

Skaičius

 

Daiktavardžių skaičiai kalboje atlieka ne vien loginę, bet ir stilistinę funkciją. Stilistinio efekto siekiant, dažniausiai vienaskaita vartojama vietoj daugiskaitos:

Už stalelio sėdėdamas, pentinėliu skambindamas, mergeles viliojau.

Kai kam gal atklysdavo į ausį ploni, panašus į dainų šūviai, bet kas galėjo abejoti, kad tai netikro medžiotojo šautuvo balsas!

Vienaskaita, vartojama keliems vienarūšiams daiktams žymėti, labai pagyvina pasakojimą, daro jį artimesnį šnekamajai kalbai. Galimas priešingas atvejis – daugiskaita vietoj vienaskaitos:

Pasitaikė gražūs oreliai. Visur dvelkė pavasariu.

Vėl pamatė vieškelį, ant užkandinės šoninių langų krito dvi ryškios šviesų juostos.

Stilistinis daiktavardžių skaičiaus vartojimas pirmiausia priklauso nuo jų leksinio bei loginio turinio. Jis labiausiai būdingas šnekamajai kalbai ir grožinei literatūrai.

Vienaskaita yra raiškesnė už daugiskaitą ir dažniau vartojama kalbai gyvinti. Vienaskaita vartojama, kai reikia apibendrinti daiktų ar reiškinių klasę kuopą:

Susitaupys pinigo, kad tik turgus būtų žmoniškas.

Įsidėmėtinas vienaskaitos vartojimas, kai ja žymimas koks nors daiktas, būdingas visai individų grupei:

Žymiausia žirafų ypatybė yra ilgas kaklas, bet vis dėlto jis susideda tik iš septynių slankstelių, kaip ir daugelio kitų žinduolių.

Toks vienaskaitos vartojimas turi ir loginį pateisinimą – kas tinka vienam, tas tinka ir visai grupei.

Vienaskaitinių daiktavardžių daugiskaita kalboje pabrėžiamas tais daiktavardžiais žymimų daiktų ar reiškinių gausumas, stiprumas ar intensyvumas:

Į jūros gelmes nugrimsiu, sūriais vandenais apsiklosiu...

Ei, tai valia, tai valia, tai valia. Milijonas valių.

Kad stilistinis efektas būtų didesnis ir skaitytojas atkreiptų dėmesį į kurį nors daiktavardį, kartais keičiamas ne skaičius, o įprasta galūnė tarmiška:

Trys Žaltienės sūnai žvelgia rūsčiai, stačiai.

Paskutinis lapas krinta. Šmėkši vėtroj debesiai.

Bendrinėje kalboje nebevartojama daiktavardžių dviskaita šiandien ima vaidinti stilistinį vaidmenį – tekstuose paliekama praėjusios epochos koloritui išryškinti:

Ne paukšteliai čiulbėjo, ne raibieji ulbėjo,– susikalbėjo du brolužėliu pas mergužę nujoti.

Abi šali susirėmė padauguvyje su tokia smarkybe, su kokia remiasi krikščionis su pagoniu.

Nuo daiktavardžio skaičiaus vykusio parinkimo nemažai priklauso kalbos raiškumas ir gyvumas.