Sintaksės sąvoka
Žodis sintaksė yra kilęs iš graikų kalbos žodžio
syntaxis, reiškiančio sudarymą, sutvarkymą, rikiuotę.
Sintaksė yra gramatikos dalis, nagrinėjanti žodžių tarpusavio
ryšius, sakinių sandarą, jų sudarymo būdus ir taisykles.
Sintaksei taip pat rūpi ir tekstas, sakinių sąsajos jame.
Pagrindinės sintaksės sąvokos žodžių junginys,
sakinys (tiesioginis, skatinamasis ir klausiamasis; išplėstinis
ir neišplėstinis; vienanaris ir dvinaris; asmeninis ir
beasmenis; pilnasis ir nepilnasis; vientisinis ir sudėtinis),
sakinio dalys (pagrindinės veiksnys ir tarinys; antrininkės
papildinys, aplinkybės ir pažyminys), kreipinys, įterpiniai,
tiesioginė ir netiesioginė kalba.
Sintaksė kartu su morfologija sudaro gramatiką.
Morfologijai rūpi nustatyti, kiek žodis turi formų, kokios jos.
Morfologijos objektas yra žodžio formos, jų visuma.
Sintaksė tiria žodžių santykius, jų jungimo
būdus, taip pat ir sakinių modelius, sudėtinių sakiniu sudarymo
būdus, jų rūšis. Pastaruoju metu sintaksei priskiriamas ir
tekstas, t. y. sakinių sąsaja.
Kadangi morfologija ir sintaksė glaudžiai
susijusios (kartais jų net nenorima skirti), tai svarbu
išsiaiškinti, kuo šios gramatikos dalys viena nuo kitos skiriasi
(to prisireikia, sakysime, kad ir vertinant mokinių daromas
gramatines klaidas).
Morfologijos pagrindinis uždavinys yra žodžio
formų, žodžių kaitymo analizė, taip pat gramatinių reikšmių bei
kategorijų, realizuojamų tomis formomis, aiškinimas ir
nusakymas. Be kaitybinės ir darybinės analizės, morfologijoje
aptariamos ir morfemų rūšys, morfeminė žodžio sandara. Šalia
paradigminių santykių morfologija domisi ir žodžių sintagminiais
santykiais, žodžio atliekamomis sintaksinėmis funkcijomis.
Tačiau tai jau ne pagrindinis, o šalutinis morfologijos dalykas.
Sintaksės tyrimo esmę visada sudaro žodžių
tarpusavio santykiai, žodžių ar sakinių jungimo taisyklės.
Žinoma, sintaksei rūpi ir žodžio formos, bet tik tiek, kiek jos
gali atlikti tam tikras sintaksines funkcijas.
Sintaksės objektas ir dalykas
Mažiausias rišlios kalbos vienetas, taip pat
bendravimo ir kalbinio minties įforminimo vienetas yra sakinys.
Jis yra pagrindinis sintaksinis vienetas, taigi ir svarbiausias
sintaksės objektas. Šiuo objektu domisi ir kiti mokslai (logika,
semiotika, komunikacijos teorija).
Sintaksės dalykas gramatinė rišlios kalbos
struktūra.
Suprantama, kad, be pagrindinio vieneto,
sintaksėje yra dar ir kitokių vienetų. Sakysime, pats sakinys
gali būti skaidomas dar smulkiau; vienu atžvilgiu žodžių
junginiais, kitu atžvilgiu sakinio dalimis. Vienetai susiję ir
su žodžių forma (su žodžiu, turinčiu tam tikrą formą). Žodžių
formomis, jų visuma domisi ir morfologija, t. y. paradigmomis,
paprasčiau sakant, linksniavimo ar asmenavimo lentelėmis (vilkas,
vilko, vilkui...; nešu, neši, neša...). Sintaksę
žodžių forma domina kitu atžvilgiu, t. y. jos galėjimas jungtis
su kitais žodžiais, jos junglumas, arba valentingumas, pvz.,
rašyti laišką, rašyti broliui, rašyti
pieštuku.
Sintaksės objektui taip pat priklauso sudėtinis
sakinys ir tekstas.
Tekstas
Tekstas dabar vis dažniau pripažįstamas (kalbos
ir sintaksės) vienetu. Galima sakyti, kad bendraujame tekstais,
t. y, ilgesnėmis ar trumpesnėmis atkarpomis, kurios kartais gali
sutapti ir su sakiniu, pvz., Šalta. (ypač jei daugiau
nieko nepasakoma).
Tekstą sudaro sakinių sąsaja. Jį pateikia vienas
kalbėtojas viena tema. Gali būti sakytinė arba rašytinė teksto
forma. Tekstai esti gana įvairūs, ir nubrėžti bendrus teksto
kontūrus nėra taip lengva. Vis dėlto tekstas turi bendrų,
būdingų bruožų: sakiniai vieni su kitais jungiami, kiekvienas
tekstas turi pradžią ir pabaigą.
Iš teksto, kaip didžiausio kalbos vieneto,
lengviau nustatyti ir sakinių įvairovę (vientisiniai ar
sudėtiniai, pilnieji ar nepilnieji ir t. t.), paaiškinti ir
sakiniuose esančių jungiklių (dalelyčių, jungtukų, įvardžių)
funkcijas. Tekstas padeda surasti ir sakinio dalis, ypač rasti
sakinio temas ar remas.
Sintaksės ryšys su kitais
mokslais
Kaip minėta, sintaksė glaudžiai susijusi su
morfologija. Ne veltui prielinksniai, jungtukai, dalelytės
aptariami morfologijoje. Apie tai taip pat kalbama ir
sintaksėje, tik jau kitu požiūriu atsižvelgiama į jų
sintaksines funkcijas. Linksnių sintaksinės funkcijos irgi
aptariamos morfologijoje.
Kitų kalbos mokslo šakų ryšys ne toks akivaizdus.
Pastaruoju metu vis dažniau rašoma apie leksikos ryšį su
sintakse. Vieni leksiniai vienetai (sakysime, tranzityviniai
veiksmažodžiai) reikalauja tam tikrų kito žodžio (daiktavardžio)
formų (galininko), pvz., skaitau knygą, o kiti (pvz.,
žydėti, sirgti) tokių formų nė negali reikalauti.
Leksikos ir sintaksės ryšį rodo ir tai, kad paprastai net tos
pačios reikšmės žodžių virtimas kitomis kalbos dalimis jų
sintaksinių santykių nepakeičia: artimas man artimumas man,
pasitikiu juo pasitikėjimas juo.
Be to, net skirtingų šaknų, bet artimos
semantikos žodžiai paprastai reikalauja to paties linksnio, plg.
džiaugtis / gėrėtis / žavėtis (kuo?) gamta; kenkti
/ keršyti / nusikalsti / pataikauti (kam ?) ir t.
t. Žinoma, sintaksinis žodžių junglumas remiasi dar labiau
apibendrintu leksiniu junglumu, kuris ne visuomet sutampa su
sintaksiniu, plg. nustojo / neteko turto, bet
prarado turtą.
Su fonetika sintaksę sieja sakinio intonacijos,
kirčio (žodžio pabrėžimo sakinyje) dalykai, plg. Matai!
ir Matai? Ieškodami optimalių sintaksės raiškos formų,
susiduriame ir su stilistika: Grįžęs
namo, jis rado daug permainų. / Kai grįžo namo ...
Iš kitų mokslų sintaksei artimesni šie: logika,
filosofija, psichologija, semiotika, kibernetika, poetika. Štai
logika nagrinėja sprendimus, jų rūšis, sprendimo predikatus;
filosofija vienaip, psichologija kitaip domisi minčių perteikimu
kalbos priemonėmis. Tai aktualu ir semiotikai (ženklų ir jų
sistemų mokslui), kibernetikai, informatikai. Be visų šių mokslų
ryšio su sintakse neįmanoma tirti teksto; čia prisideda ir
poetika, ir stilistika.
Sintaksės vieta ir reikšmė
kalbotyroje
Sintaksė turi dvejopą reikšmę: teorinę ir
praktinę. Sintaksės teorinė reikšmė labiau išryškėja lyginant ją
su kitomis kalbos mokslo šakomis.
Pagrindiniai kalbos mokslo tyrimo vienetai yra
šie: fonema, morfema, žodis, sakinys, tekstas.
Sintaksei priklauso ne tik sakinys, tekstas, bet
ir tarpinis vienetas žodžių junginys. Žodžių junginio ryšius
rodo žodžio forma, ypač linksnis, pvz., sodinau beržą,
džiaugiuos beržu, kartais linksnis, skaičius, giminė, pvz.,
baltas beržas. Žodžio formos irgi padeda išryškinti
sakinio dalis. Vadinasi, sintaksė tiria teksto, sakinio, žodžių
junginio struktūrą, kuri neatsiejama nuo žodžių formų. Teksto
struktūros nagrinėjimas padeda įprasminti ir mažesniųjų vienetų,
būtent sakinio (sudėtinio ir vientisinio), žodžių junginio
sandaros ypatumus, žodžių funkcijas. Visa tai ir yra teoriniai
sintaksės klausimai.
Tačiau sintaksei rūpi ne tik teorija. Svarbi ir
praktinė sintaksė. Reikia mokėti praktiškai sudaryti sakinius,
juos jungti į tekstą. Mokytojas turi žinoti visus galimus ir
negalimus variantus, kad, taisydamas mokinių rašinius, neturėtų
abejonių: nepaliktų klaidų, netaisytų taisyklingų konstrukcijų.
Mokyti ir mokytis kalbos be sintaksės praktikos neįmanoma.
Sintaksinių konstrukcijų
taisyklingumas
Iš daugelio rašomosios ir šnekamosios kalbos variantų vieni
laikomi taisyklingais, kiti ne. Sintaksinės konstrukcijos
dažniau negu kitos kalbos sritys patiria kitų kalbų poveikį.
Ypač dažnai nusižiūrima į svetimų kalbų modelius ką nors
verčiant; daug tokių netinkamų variantų vartojama ir šnekamojoje
kalboje.
Sintaksinės konstrukcijos taisyklingumas
paprastai nustatomas atsižvelgiant į vidinius kalbos dėsnius,
remiamasi tautosakos, liaudies kalbos pavyzdžiais, geriausiais
lietuvių rašytojų kūriniais. Kai kurios mūsų kalbai netinkančios
konstrukcijos pasitaiko gana retai, pvz., pasakymas Jis
atbėgo greičiau manęs (= greičiau negu aš, kaip aš, nei
aš; greičiau už mane) neturi tendencijos įsigalėti:
aukštesniojo laipsnio būdvardžiai ar prieveiksmiai (jeigu jie
eina ne prielinksniais) nejungiami su daiktavardžio kilmininku,
nesakoma: geresnis manęs (= už mane),
nuobodžiau poterių (= už poterius). Šiek tiek
dažnesni yra pasakymai prie progos (= progai
pasitaikius), prie tų sąlygų (= tokiomis sąlygomis).
Jie irgi nesunkiai patikrinami kitais žodžiais: Prie
nemokėjimo (= Nemokėdamas) nepadarysi. Dažnai
dabar vartojamas netaisyklingas konstrukcijas, kaip antai:
Ateik penkto sausio (= sausio penktą); Algas moka
antro liepos (= liepos antrą), nesunku pataisyti
taisyklingais pavyzdžiais. Juk laikas paprastai reiškiamas ne
kilmininku, o galininku (ar kitais linksniais), plg. Ateik
vasarą. Algas mokės pirmadienį (arba: Rytais pašąla).
Be to, penkto ydingas ir dėl vyriškosios giminės: juk
ne su žodžiu sausio jį deriname, plg. liepos, o su
diena moteriškosios giminės (!), nors čia ir
nepasakyta. Netikusi čia ir žodžių tvarka. O tokiuose
pasakymuose kaip Jis ten neišbuvo nė dienos yra kitokia
konstrukcija: Čia nė dienos reikalauja neigiamasis
veiksmažodis neišbuvo.
Verta įsidėmėti būdingąsias sintaksinių
konstrukcijų klaidas, kad tuoj pat būtų galima jų pačiam
išvengti ir mokinius mokyti taisyklingai kalbėti. Dažniausiai
klaidingai vartojamas vietininkas (1), prielinksniai pas,
ant, į (2), kilmininkas datai reikšti (3), tarinio
įnagininkas (4), dalies kilmininkas (5), kad daryti, jei
kalbėti (6), padalyvis ir pusdalyvis (7).
1. Vietininkas tinka vietai ir kartais laikui
nusakyti: Daugumoje mokyklų gerai pasirengta mokslo metams.
Senovėje būta kitaip. O šie posakiai nerodo nei vietos, nei
ilgo laiko, todėl taisytini: Esu geroje nuotaikoje (=
geros nuotaikos; gerai nusiteikęs). Rado girtame stovyje
(= girtą). Principe (= iš principo)
sutinku. Pagrinde viską pasakė (= iš esmės viską pasakė;
beveik viską pasakė). Su juo sutinku pilnumoje (=
visai, visiškai). Tikrumoje (= Iš tikrųjų, iš
tiesų) buvo ne taip. Jie daugumoje (= dažnai,
paprastai) kliudo dirbti.
Laike pamokos (=
Per pamoką) išdykavo. Savaitės bėgyje
(= Per savaitę) oras atšilo. Jis kaltas tame
(= tuo), kad ...
Retais atvejais vietininkas reiškia būdą ar būvį
su kokybės atspalviu. Pavyzdžiui: Vyras pačioje
sveikatoje. Mergaitė pačiame gražume. Jie gyveno vienybėje ir
santaikoje.
2. Prielinksnis pas rodo arba
kryptį (Važiuosiu pas gimines), arba vietą (Pas
močiutę augau. Gyvenu pas tėvus): kitais atvejais
konstrukcijos su pas taisytinos: Pas mane skauda galva
(= Man skauda galvą). Pas Cvirką (= Cvirkos
kūriniuose) daug metaforų. Pas mane trys broliai (=
Aš turiu tris brolius). Klausk pas Joną (= Joną,
Jono). Kreipkis pas (= į) gydytoją. Pas jį
(= Iš jo) gavau knygą.
Netaisyklingai vartojami ir prielinksniai į,
ant: Vaistus gerk triskart į (= per) dieną. Einu ant
stoties (= į stotį). Griežia ant smuiko (=
smuiku).
3. Grįšiu dvidešimto balandžio (=
balandžio dvidešimtą). Šiandien penkto (= penkta).
4. Jeigu tarinys (vardinė dalis) reiškiamas
būdvardžiu ar būdvardiškosiomis kalbos dalimis, tai įnagininkas
nevartotinas: Vaikas tapo savarankišku (=
savarankiškas). Jonas apsimetė sergančiu (= sergąs).
Jis atbėgo pirmuoju (= pirmas).
5. Galininkas tinka visam objektui pažymėti (Pirkau
knygą). Kai veiksmas liečia tik dalį objektų arba jų
kiekis neapibrėžtas, nežinomas, vartotinas kilmininkas (o ne
galininkas ar vardininkas). Todėl taisome: Pirkau cukrų,
duoną (= cukraus, duonos). Ateis svečiai (=
svečių).
6. Nei tikslui reikšti netinka konstrukcijos
kad + bendratis, nei sąlygos nereiškiame jei +
bendratis (jos vartojamos tik veiksniui pabrėžti, akcentuoti,
pvz., Kad kovoti, tai kovoti. Jei puoštis, tai puoštis).
Šios konstrukcijos taisytinos: Atėjau, kad tave pasveikinti
(= Atėjau tavęs pasveikinti). Atvykome, kad jums
padėti (= kad jums padėtume; juros padėti). Jei
rimtai pasvarstyti (= Jei rimtai pasvarstytume),
turėtume sutikti (arba: Rimtai pasvarsčius, reikėtų
sutikti).
7. Kai abu veiksmus atlieka tas pats veikėjas,
vartojame: vienalaikiam veiksmui pusdalyvį (pvz., Aš
grįždamas pamačiau), ankstesniam veiksmui būtojo
kartinio laiko dalyvį (pvz., Aš, grįžęs namo, pamačiau),
t. y. aš grįžau ir aš pamačiau.
Kai veiksmus atlieka ne tas pats veikėjas,
vartojamas atitinkamai esamojo ar būtojo kartinio laiko
padalyvis (Man grįžtant namo, jie kirto rugius. Man grįžus
namo, rugiai buvo nukirsti.), t. y. grįžau aš, o
rugius kirto kiti.
Beasmenėse konstrukcijose ir padalyviu reiškiamą
veiksmą atlieka tas pats veikėjas; Dirbant negalima juokauti
(t. y. tas, kas dirba, negali juokauti).
O šios konstrukcijos taisytinos: Daugiau
stengiantis (= stengdamies), padarytume pažangą.
Einant (= Eidamas) namo,
pavargau.
Čia apžvelgtos būdingesnės klaidos, kitos
netaisyklingos konstrukcijos aptariamos
kalbos kultūros
skyriuje.
Sintaksinės analizės įvairovė
Daugelis mokslo šakų domisi sakiniu bei tekstu
kaip tik todėl, kad šie vienetai yra itin sudėtingi,
daugialypiai. Jų neįmanoma visapusiškai išnagrinėti vien tik
tradiciniais metodais, kaip buvo tiriama nuo seniausių antikos
laikų.
Iki XIX a. pabaigos, net ir XX a. pradžioje
sintaksė labiausiai buvo tyrinėjama loginiu aspektu: sakinys
buvo laikomas sprendimu, veiksnys atitiko sprendimo subjektą,
tarinys predikatą, plg. Sokratas yra žmogus. Toks
požiūris buvo ne kartą H. Šteintalio (H. Steinthal) 1855 m., M.
Petersono 1923 m., H. Glinco (H. Glinz) 1947 m., L. Tenjero 1953
m. ir kt. kritikuojamas, ieškota tikslesnės analizės.
Taip susiformavo loginė-gramatinė, psichologinė,
formalioji kryptis, o jų derinimas sudaro tradicinės sintaksės
pagrindą.
XX a. sintaksė susilaukė didelio kalbininkų
dėmesio, atsirado daug naujų krypčių, iš kurių žymesnės yra
deskriptyvinė, generatyvinė, funkcinė, rolinė, semantinė.
Šios kryptys gerokai patobulino sintaksės tyrimo
metodiką, išplėtė tyrimo apimtį. Sakysime, deskriptyvinė
kryptis, kurios atstovai L. Blumfildas (L. Bloomfield), Z.
Harisas (Z. Harris) ir kt., iškėlė distribucijos (apsupties,
paskirstymo) principą. Šiuo metodu skaidė sakinį tiesioginiais
dėmenimis (sandais, sudaromaisiais), iš žodžio apsupties
nustatinėjo jo sintaksines funkcijas, gramatines reikšmes.
Generatyvinė gramatika žymiausias atstovas N. Chomskis (N.
Chomsky) bandė nustatyti branduolio konstrukcijas, iš kurių
vėliau pagal tam tikras transformacijos (perdirbimo) taisykles
sudaromi visi galimi tos kalbos sakiniai. Sakinių modelių idėja
gana populiari, tačiau jos realizavimas dar labai įvairus ir ne
be priekaištų. Transformacinė gramatika labai kritikuojama.
Semantinei krypčiai daugiausia rūpi sakinio ir jo
elementų turinys. Anksčiau kai kurių užsienio kalbininkų, ypač
amerikiečių, semantinė (prasminė) kalbos tyrimo kryptis buvo
išvis ignoruojama; pastaraisiais dešimtmečiais padėtis iš esmės
pasikeitė. V. Čeifas (W. L. Chafe), Dž. Kacas (J. J. Katz), Dž.
Lakofas (G. Lakoff), Č. Filmoras (Ch. Fillmore) ir kt. užsienio
mokslininkai didžiausią dėmesį skiria semantinei sintaksei.
Nustatomos sintaksės vienetų prasmės (teksto, sakinio) ir
reikšmės (žodžių formų bei žodžių junginių), pvz.: Mergaitė
sugavo drugelį tinkleliu. Čia agentas veikėjas, veiksmas,
pacientas kentėtojas ir instrumentas. Semantinių tyrinėjimų
gana gausu, bet jie labai įvairuoja.
Funkcinė kryptis irgi turi daug atšakų (čekų,
vokiečių); čia žiūrima, kokią funkciją atlieka žodžių formos,
junginiai, dėmenys. Rolinė kryptis susijusi su predikatų ir kitų
dalyvių (argumentų) iškėlimu. Paminėtinas ir žodžių valentingumo
tyrimas, iš kurio išryškėja, kad sakinio žodžiai skiriasi savo
junglumu, plg. dovanoti (ko, kam, ką) ir temti.
Šioje srityje daug nusipelnė L. Tenjeras, G. Helbigas (G.
Helbig) ir kt.
Įvairios sintaksės kryptys papildė jos teoriją,
atkreipė akis į sakinio, sudėtingo sintaksės vieneto, bruožus,
t. y. į sakinio semantiką (prasmę, turinį) ar į jo formą, į jo
struktūrą ir kt. ypatybes. Visa tai padės pažvelgti į sintaksės
teoriją kitu požiūriu ir matyti, jog ligšiolinė sakinio dalių
bei žodžių junginių analizė nėra ir negali būti vienintelė.
Sintaksės tyrimo aspektai
Sakinys (ir tekstas) komunikacinis vienetas
yra gana sudėtingas reiškinys. Todėl sakinio analizė negali
ribotis vienu kuriuo aspektu. Pastaruoju metu yra siūlomi trys
sintaksės tyrinėjimo aspektai: semantinis, komunikacinis ir
gramatinis. Negalima tų aspektų painioti, tačiau, siekiant ko
visapusiškesnio tyrinėjimo, jie galėtų vienas kitą papildyti.
Semantiniu aspektu
tiriamas sakinys ir tekstas, pvz., teksto koreferencija teksto
santykis su tikrovės faktu, denotatu. Sakinio semantika
nagrinėjama pagal dvi semantines ašis predikato ir subjekto
bei kitų aktantų. Subjektas gali būti agentas (veikėjas) (Kalvis
kala; Kalvio kalama), pacientas
kentėtojas (Vaikas mušamas),
beneficientas gavėjas (Jonas gavo bilietus)
ir kt. Objektas gali reikšti rezultatą (Mala miltus),
adresatą (Jis pasakė Petrui),
instrumentą (Kala plaktuku), pacientą (Muša
vaiką) ir kt. Agentas, kaip ir subjektas, gali
būti reiškiamas įvairiais linksniais (Brolis dirba.
Brolio dirbama. Broliui reikėjo
dirbti).