Šalutiniai papildinio sakiniai

Šalutiniai papildinio sakiniai atsako į klausimus ko? kam? ką? kuo? Prie pagrindinio sakinio šie sakiniai paprastai jungiami jungtukais kad, jog, ar, jungiamaisiais žodžiais kas, kaip, kuris, kuri, kada, kur, kodėl. Kaip ir šalutiniai veiksnio sakiniai, jie vartojami dvejopai:

a) atstoja pagrindiniam sakiniui trūkstamą papildinį:

Man dar vaikui kalbėjo, kad rasa – tai žemės prakaitas.

Ką kalbėjo? – kad rasa – tai žemės prakaitas.

Vilkas gyrėsi, jog kilęs iš bajorų.

Kuo gyrėsi? – jog kilęs iš bajorų.

Sunku bus suprasti, ar Kazimieras girdi tuos gražius žodžius.

Ką sunku bus suprasti? – ar Kazimieras girdi tuos gražius žodžius.

Teišgirsta ir jie, kokias gražias dainas turime.

Ką teišgirsta? – kokias gražias dainas turime.

Niekas nesuprato, kuris iš jų vyriausias.

Ko nesuprato? – kuris iš jų vyriausias.

Jau galėjai girdėti, kaip staugia sirena.

Ką galėjai girdėti? – kaip staugia sirena.

Žemdirbiai laukia, kada baigsis lietūs.

Ko laukia? – kada baigsis lietūs.

Parodysiu saulutei, kur slapstosi žiema.

Ką parodysiu? – kur slapstosi žiema.

Pasibaigė tuo, jog Adomėlis ir nakvoti persikėlė į dėdžių klėtelę.

Kuo tuo? – jog Adomėlis ir nakvoti persikėlė į dėdžių klėtelę.

b) sukonkretina pagrindinio sakinio papildinį, išreikštą parodomuoju įvardžiu to, tam, tą, tuo:

Kas nemoka skaityti, tam negelbsti ir akiniai.

Kam tam? – kas nemoka skaityti.

Ko sau nenori, to ir kitam nedaryk.

Ko to? – ko sau nenori.

Ką pažadėjai, tą ir ištesėk.

Ką tą? – ką pažadėjai.

Kuo pats kvepia, tuo ir kitą tepa.

Kuo tuo? – kuo pats kvepia.

Pirmosios grupės prijungiamųjų sakinių pagrindinio sakinio tarinys dažniausiai reiškiamas veiksmažodžių žinoti, suprasti, girdėti, matyti, pasakoti, prašyti, laukti, mokyti, rodyti, pajusti, atsiminti, domėtis, stebėtis, tikėti, gėrėtis, įtikinėti, kaltinti formomis.