Retorinis kreipinys
Labai dažnas retorinio klausimo ir sušukimo palydovas yra
retorinis kreipinys kreipimasis į čia nesantį asmenį ar
veikėją arba į tokį veikėją, kuris nėra žmogus. Jis eina
sakinių pradžioje, jų gale arba būna į juos įsiterpęs. Tačiau
tie kreipiniai nereti ir tiesioginiuose sakiniuose.
Vartodamas šią stilistine priemonę, J. Baltušis sako:
Tai būk pašlovintas, žmogau kūrėjau, amžinai besiveržiąs į
aukštį, erdvę, tyras dangaus žydrynes.
E. Mieželaitis kreipiasi į V. Kudirką:
Tu buvai daktaras, tu galėjai, kaip ir kiti daktarai, pasirinkti
trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą
ir gydyti žmogaus kūną...
Tu pasirinkai žmogaus sietą. Nesiveržei į žėrinčius garsius
miestus Pasirinkai didelės imperijos nedidelį užkampį...
Tu pasirinkai tamsos užguitą, priespaudos užgniaužtą, vargo
užgraužtą žmogų ir pasidalinai su juo paskutiniu savo kąsniu,
tas kąsnis buvo tavo gyvenimas...
Kitas poetas kalbasi su upe, tarsi su žmogumi:
Op! Op! Kas ten? Nemunėli,
Ar tu mane šauki?.. (A. Všt.)
Gali būti ir atvirkščiai: čia nesantis asmuo kreipiasi į mus,
pavyzdžiui, Salomėjos Nėries eilėraštyje:
Brangieji! Kam i
Ir tatai skaitydami permanykit.
Su nesančiu asmeniu kalbamasi tarsi su esančiu, su negyvu daiktu
tarsi su gyvu. Tai daro mūsų kalbą itin įtaigią.