Ar negirdit, kaip šienaut jau putpela šaukia

Ir, kas žiemai reiks, sukraut į kupetą liepia? (K. D.)

Be širdgėlos? Ar be garbės? (B. S.)

– Neleisiu! Niekšas nors išmoksta savęs neapkęsti, o ko vertas abejingas, kuris gyvenime niekam nepadaro nei blogo, nei gero? – kapitonas paleido Algirdą ir užsidegė naują cigaretę. (V. P.)

Čia Ar negirdit..., Ar tu manai..., o ko vertas... vartojama užuot sakius: Juk girdite..., Nemanyk..., nieko nevertas...

Retorinis klausimas dažniausiai lieka visiškai neatsakytas – atsakymą į jį turi suvokti pats klausytojas arba skaitytojas. Kartais į tokį klausimą atsako pats autorius:

Anskis – ar jis norėjo eiti į karą? O ar tu manai, kad jis, įėjęs į priešų žemę, ims žmones užmušinėti? Nieku būdu! (I. S.)

Pilnas jau prisėtas gražiu žolynų! (A. Vn.)

– Dieve, kiek ponų... kokie gražūs! – stebėjos Juozapota, stovinėdama, nežinodama, kur dėtis. (J. B.)

O! kad taip ir vėl žemės kvapu pakvėpavus!

Retoriškai klausdami arba sušukdami, paprastai ką teigiame ar neigiame, bet savo mintį čia perteikiame ne dalykiškai, o su ryškiais emociniais priedais, rodančiais mus jaudinantis, išgyvenant stiprų jausmą:

Sakyk tu, žmogau! – nusistebėjo Karpis,– toks mažas gyvuliukas, o kiek turi proto!

Dažnai retorinis klausimas arba retorinis sušukimas neteikia naujos informacijos, o tik atkreipia skaitytojo arba klausytojo dėmesį, pabrėžia tai, ką teigia paskui einantis sakinys. Tada jie kalboje teatlieka vien pabrėžiamąją arba išskiriamąją funkciją funkciją.

Retoriniu klausimu ir sušukimu dažnai kreipiamės į čia nesantį asmenį:

Kas čia išgirs tavo tą varpelį, kam parūpsi tu šito ūžiančio, šlamančio, plieskiančio turtingumo jūroj su savo atkišta kepure ar nematančių akių kiaurymėm? Amerika – sveikų žmonių šalis.

Arba kreipiamės tarsi patys į save:

– Reikėtų naują pirkią statyti, bet iš kur žmogus pinigų imsi? – mąstė Dvainis.

Kiek aš iškentėjau!