Ką pataria retorika

Dažnam žmogui tenka viešai pakalbėti. Vieni jaudinasi, kalba nerišliai, neįdomiai, jų kalbos intonacija pilka, laikysena sukaustyta. Kiti prabyla drąsiai, uždegančiai, įtaigiai, jų kalba rišli, logiška, traukianti klausytojų dėmesį, intonacijos raiškios, laikysena grakšti. Net kasdieniame gyvenime ne kiekvienas sugeba įtaigiai, patraukliai ką nors papasakoti, pašnekėti.

Žinoma, ne visi tiems dalykams gabūs ir turi vienodus duomenis. Tačiau daug ką pagerinti gali padėti retorika.

Retoriką suprantame dvejaip: tai ir iškalbos mokslas (teorija), ir kalbėjimo menas (praktika). Tiesa, graikišką tarptautinį žodį retorika kai kas pavartoja kiek niekinama perkeltine reikšme – „pakilios intonacijos tuščia gražbylystė“, bet minėtomis pirmomis dviem reikšmėmis retorika yra vertingas dalykas.

Retorika atsirado ir buvo išplėtota jau Senovės Graikijoje ir Romoje. Neprilygstami iškalbos meistrai buvo graikas Demostenas, romėnas Ciceronas. Ypač klestėjo politinė, teisminė retorika.

Savo reikšmės retorika neprarado ir viduramžiais: religiniai disputai, sakomi pamokslai rėmėsi iškalbos mokslu ir menu.

Ilgainiui dalį retorikos problematikos perėmė literatūros teorija ir stilistika. Dabar retoriką daugiausia suprantame kaip iškalbos meną, jos praktiką.

Kalbėtojui pirmiausia reikia turėti gerą balsą. Balsas – tai kalbos instrumentas, tiksliau – kalbos padargų išduodami garsai. Tvirtas, aiškus, lankstus, grynas, gražaus tembro balsas visus patraukia, nuteikia maloniai. Gražus tembras (individuali balso spalva) – labiau gamtos dovana, o balso stiprumą, aiškumą, lankstumą galima išsiugdyti. Kiekvienam ypač reikėtų tobulinti savo tarseną (kitaip – dikciją) – individualų garsų ir žodžių tarimo būdą, balso skambėjimą. Pasakojama, kad didysis iškalbos meistras graikas Demostenas ankstyvojoje jaunystėje oratoriaus duomenų visiškai neturėjęs: jo balsas buvęs tylus ir silpnas, tarsena – prasta, darkoma greblavimo, dusulio. Norėdamas sustiprinti plaučius, jis kopdavęs į kalną, o balso stygas stiprinęs, tarseną taisęs deklamuodamas pajūryje ilgus tekstus, stengdamasis perrėkti bangų ūžesį – kad būtų sunkiau, kartais net prisipildavęs į burną smulkių akmenukų.

Dažniausiai pasitaikančios balso ir tarsenos bėdos, trukdančios sklandžiai ir gražiai kalbėti, yra mikčiojimas, šveplavimas, greblavimas, kalbėjimas pro nosį, mekenimas, spiegimas. Kai kurias šias ydas (mekenimą, spiegimą) gali įveikti pats žmogus, kitoms nugalėti reikia pedagogų logopedų, net medikų pagalbos.

Ypač didelė bėda yra mikčiojimas. Žmogus kalbėdamas užsikerta: kelissyk kartoja tą patį skiemenį, tą patį žodį ir sunkiai pereina prie tolesnio.

Nemaža negerovė ir šveplavimas, ypač jeigu jis ryškus: vietoj vienų garsų tariami kiti. Pavyzdžiui, vietoj s, z tariami š, ž (ne Stasiukas, o Štašiukas) arba atvirkščiai (ne šeši, o sesi). Rečiau pasitaiko, kad gerai neištariami priebalsiai g, k, afrikatos č, dž ir pan.

Grebluojantis žmogus nepajėgia ištarti r: vietoj jo girdėti lyg j ar h (vietoj karvė – kajvė, vietoj ropė – hopė) arba tas r labai silpnutis (kaip prancūzų kalbos), liežuvis beveik nesuvirpa, o iš tiesų lietuvių kalbos r itin ryškus, jį tariant liežuvis kartais virpteli net kelissyk (plg. ragas).

Kalbama pro nosį – šniaukrojama dažniausiai tada, kai nosį užgula sloga, vargina kiti negalavimai arba kai būna patologinė gleivinės išauga – polipas. Šniaukrojanti kalba nėra maloni.

Mekenimas yra susijęs ne tiek su mikčiojimu, kiek su blogu žmogaus įpročiu, staiga neradus kokio žodžio, susidariusią pauzę užpildyti įvairiais garsais aa..., ėė..., mm... ir panašiais. Angliškai kalbančiose šalyse šitoks pauzę užpildantis a toleruojamas ir dabar tarp dalies Lietuvos jaunesnių inteligentų lyg ir darosi mados dalykas. Lietuvių kalba, kaip ir vokiečių, šiuo atžvilgiu griežtesnė – etalonu laikoma švari kalba, todėl, staiga pritrūkus žodžio, geriau padaryti pauzę, kokį žodį surasti ir tęsti kalbą toliau. Dar blogesnis įprotis tokias pauzes užpildyti parazitiniais žodžiais ir žodžių junginiais, iš kurių dažniausi žinai, žinokit, reiškia, ta prasme, a(r) ne.

Nemalonų balso aštrumą, spiegimą, atkreipęs dėmesį, irgi gali įveikti pats žmogus.

Balsas, gera, ryški tarsena – prielaida sėkmingai kalbėti. Be šito, kalbėtojo sėkmę lemia kalbiniai ir kalbą papildantys, paryškinantys vadinamieji paralingvistiniai elementai, jų darni visuma.

Svarbiausia čia, žinoma, kalbiniai elementai: pats kalbos turinys, jo raiška.

Geras kalbėtojas tas, kuris jaučia, ką, kiek ir kaip turi pasakyti.

Kalbos turinys („ką pasakyti“) priklauso nuo kalbos tikslo ir nuo klausytojų: jų išsilavinimo, amžiaus, polinkių, poreikių.

„Kiek pasakyti“ saugo kalbėtoją nuo vadinamojo pilstymo iš tuščio į kiaura, nuo neesminių, nereikalingų dalykų sakymo, nuo nukrypimų nuo temos, išsiplėtimo kur nereikia - visa tai slopina ir blaško dėmesį, klausytojus vargina, net erzina. Juk būna kalbėtojų, kurie šneką pradeda ratais, o baigia batais, taip apie ratus nieko doro ir nepasakę.

„Kiek pasakyti“ oficialųjį kalbėtoją įpareigoja ir nepažeisti reglamento. Jis turi stengtis neviršyti jam skirto laiko, nes nėra gerai, kai renginio pirmininkui oratoriaus kalbą tenka nutraukti.

Kitas labai svarbus elementas – „kaip pasakyti“ apima turinio perteikimą, jo kalbinę raišką.

Atsižvelgdamas į auditoriją, į šnekėjimo aplinkybes ir kalbos tikslą, kalbėtojas pirmiausia turi pasirinkti tinkamą funkcinį kalbos stilių, kaip jis kalbės: dalykiškai – administracine kalba, o gal jos kanceliariniu postiliu, aiškins ką moksliniu stiliumi, o jį lengvins mokslo populiarinimo postiliu, gal jo tema bus tokia, kad tiks laisvasis stilius – publicistinis, meninis, buitinis (pastarasis vartojamas pasakojant artimųjų ar šiaip kokių draugų būrelyje), gal jungs visų jų elementus. Kalba bus keista, jei kas virtuvės kalbą, kad ir vaizdingą, kels į tribūną ir atvirkščiai: iškilminga oficialia tribūnos kalba šnekės virtuvėje. Viskas gražu, kas savo vietoje, o kas kur nedera, netinka – nėra gerai. Kartais skiriamas atskiras funkcinis oratorinis stilius, tačiau vargu ar toks vientisas stilius egzistuoja, nes kiekvienu konkrečiu atveju jame neišvengiamai vyrauja kurio nors vieno pagrindinio funkcinio stiliaus elementai. Galima šnekėti nebent apie aukštojo stiliaus (pakylėtą, šventinį), vidutinio stiliaus (neutralų) ir žemojo stiliaus (vulgaroką) kalbėjimą, o tai irgi nulemia kalbos aplinkybės, jos turinys ir tikslas.

Gerai kalbėti – reiškia kalbėti logiškai, o logiškai kalba tas, kas logiškai mąsto, kas turi ką pasakyti. Gerai kalbėti – reiškia kalbėti sklandžiai, planingai, kalbėti įtaigiai, kur reikia, – vaizdingai. Kokias raiškos priemones vartosime, priklausys nuo to, kokio tipo bus mūsų kalba – pasakojimas, informavimas, svarstymas, samprotavimas ar agitavimas, raginimas imtis kokios veiklos.

Mūsų sakomus žodžius, sakinius, t. y. tekstą, papildo, nuspalvina, pagyvina tam tikri girdimieji ir regimieji komponentai, vadinamieji paralingvistiniai (šalia kalbos esantys, ją lydintys) elementai.

Iš girdimųjų komponentų svarbiausi yra intonacija, pauzės ir tam tikri kirčiai.

Visą šnekamąją kalbą labiausiai nuspalvina intonacija. Tai tam tikra melodika, su kuria tariamas žodis, frazė, sakinys ir kuri labai susijusi su balso tonu, moduliacija, - tai ir kalbos garsumas bei jo kaita, kalbėjimo tempas bei ritmas, ir kai kurie akcentai. Pavyzdžiui, žodį (jis kartu ir sakinys) Gaisras galima ištarti labai įvairiai: ramiai, tik konstatuojant (Gaisras.), klausiant (Gaisras?), susijaudinus šaukiant (Gaisras!), šaukiant ir kartu klausiant (Gaisras?!), atsidūstant (Gaisras...), džiūgaujant (Gaisras!), netikint ir pašiepiant (Gaisras...). Taigi kalba, kaip ir spalvomis, galima tarsi tapyti.

Gebėjimas kalbėti įvairiaspalvėmis intonacijomis ne visų vienodas. Tas pats anekdotas, pasakojamas vieno žmogaus, gali kelti estetinį pasigėrėjimą, džiuginti, juokinti, o pasakojamas kito – nuvilti, palikti nesmagų įspūdį. Ir tai dažniausiai priklauso nuo mokėjimo naudotis intonacija, kalbos spalvomis, kartu pasitelkiant ir regimuosius paralingvistinius elementus.

Didelis kalbėtojų trūkumas – pilka, monotoniška, neraiški intonacija, moduliacijos stoka. Kartais nejaučiama, kur balsą reikia paaukštinti, pažeminti, arba tai daroma pernelyg neryškiai. Dar blogiau, kai prabylama netinkama intonacija. Pavyzdžiui, kai kurių kaimo mokyklų mokiniai įpranta atsakinėdami paskutinį žodį tarti aukštesniu tonu. „Kiek bus du ir du?“ – klausia mokytojas. „Du ir du bus keturi“, – atsako vaikas, paaukštindamas skiemenį -ri, ir jo atsakymas nuskamba ne kaip teiginys, o kaip klausimas ar abejonė. Mokytojas turi vaikus išmokyti tiesioginio (konstatuojamojo) sakinio gale balsą nuleisti. Negerai ir tai, kad kai kurie miestų jaunuoliai įmantrauja ir bando kelti į lietuvių kalbą populiarių Vakarų Europos kalbų, ypač anglų, tam tikras intonacijas.

Viena iš intonacijos dalių yra tonas; juo atskleidžiame savo jausmų gamą: įsitikinimą, nuostabą, pagarbą ar ironiją, džiugesį ar apgailestavimą. Būtina vengti irzlaus, šiurkštaus, nuolat pakelto tono. Reikia save kontroliuoti, nepriprasti prie jo. Visada prisiminkime: dažniau lemia ne žodžiai, kuriuos parenki, o tonas, kuriuo juos pasakai. Ir mandagų žodį Atsiprašau, alkūnėmis braunantis per minią, galima pasakyti taip, kad žmogų įžeisi. Taigi tonas labai susijęs su kalbos etika ir etiketu. Antra vertus, nemaloniai nuteikia ir saldus, pataikaujantis tonas. Paisytina ir tam tikrų visuomenėje nusistovėjusių vyrų ir moterų tono skirtybių: keistai atrodo vaikinas, šnekantis alsiu koketišku, pabrėžtinai moterišku tonu, ir mergina, prabilusi šiurkščiu kategorišku, aiškiai vyrišku tonu. Šiaip jau tono monotonijos negali būti: vienokiu tonu ką informuojame, kitokiu – pagiriame, dar kitokiu – pabarame, papriekaištaujame. Gyvenime susidaro įvairių situacijų, ir mūsų kalbos tonas turi jas atitikti. Tik svarbu neperžengti ribų ir, net esant kuo nepatenkintam, nesigriebti užgaulaus tono. Vienais atvejais (viešojoje kalbėsenoje) tonas ir visa intonacija yra oficialesnė, kitais – buitiškesnė, kartais net intymi.

Kalbos garsumas normaliomis aplinkybėmis (kai kalbame su gerai girdinčiais žmonėmis) turi būti vidutinis. Kraštutinumai čia vengtini. Kai kas, pavyzdžiui, dalis pedagogų ar kokių vadovų, kalbėdami įpranta per daug šaukti. Per garsus kalbėjimas klausytojus dirgina. Kiti šneka per tyliai. Tai irgi negerai: kas sėdi toliau, gali blogai girdėti ir, įtempęs dėmesį, pervargti, susinervinti. Kalbos garsumas, jei nėra mikrofono, dar priklauso nuo patalpos dydžio, klausytojų skaičiaus. Jei patalpa didelė, klausytojų daug - šnekėtina garsiau; jei nedidelė, klausytojų nedaug – tyliau. Garsiau teks kalbėti ir tada, kai už lango arba už durų stiprus pašalinis triukšmas.

Svarbu ir kalbos tempas: kaip greitai tariame žodžius ir sakinius, kokio ilgumo darome pauzes. Normaliomis aplinkybėmis tempas taip pat turi būti vidutinis: neberti žodžių kaip žirnių, t. y. nešnekėti greitakalbe, nes tokios kalbos sunku klausytis, kartais – net ją suprasti, ir nešnekėti per lėtai, migdomai. Vis dėlto antroji blogybė mažesnė. Jei klausytojai užsirašinėja, kaip tik reikia šnekėti lėtai, su nemažomis pauzėmis, nors kalbos spalvingumas nukentės. Apskritai kalbėjimo tempas priklauso nuo kalbėjimo tikslo, dar daugiau – nuo kalbėtojo temperamento, net nuo tautybės. Temperamentą pakeisti sunku, bet kraštutiniais atvejais reikia pratintis kalbėti lėčiau ar greičiau. O šiaip jau lietuvių kalbėjimo tempas yra 120-140 žodžių per minutę ir maždaug atitinka siūlomąjį 120-140 žodžių per minutę tempą (prancūzai kalba daug greičiau – ištaria maždaug 350 žodžių per minutę, o anglai – irgi kiek greičiau už lietuvius: maždaug 220 žodžių per minutę).

Gera kalba turi būti ritminga, tarsi banguojanti. Sakinys skaidomas į tam tikrus maždaug vienodo ilgumo intonacinius vienetus pagal kvėpavimo ritmą ir daromas pauzes. Tačiau per didelė ritminė monotonija gali ir kenkti: ji klausytojus užliūliuoja. Todėl kintant kalbos turiniui, mintims, kalbos nuotaikai, turi kisti ir ritmas. Nežinomi, svarbesni dalykai sakytini lėčiau, žinomi, nesvarbūs – greičiau.

Sakinius skaidyti prasminėmis ir ritminėmis grupėmis padeda pauzės. Ypač svarbios loginės pauzės, susijusios su prasminiais kalbos atspalviais, jos aiškumu. Skirtingoje vietoje padaryta pauzė gali net pakeisti sakinio mintį, pvz.: Pasitikti krepšininkų iš Kauno || atvyko grupė moksleivių (ta pauzė rodo, kad iš Kauno – krepšininkai, o moksleiviai – iš kitur) ir Pasitikti krepšininkų || iš Kauno atvyko grupė moksleivių (čia jau sakoma, kad iš Kauno – moksleiviai, o krepšininkai – iš kitur). Svarbu ir gramatinės pauzės, paprastai sutampančios su sakinio skyrybos ženklais. Sakinio gale būna ryški pabaigos pauzė. Pageidautina, kad loginės ir gramatinės pauzės sutaptų su atsikvėpimo pauzėmis. Jei kalbėtojas atsikvepia bet kur, įspūdis nemalonus: atrodo, tarsi jis uždusęs ar jam neužtenka kvapo. Retkarčiais daromos ir psichologinės pauzės, rodančios potekstės subtilumus, nutylėjimus ar skirtos klausytojų dėmesiui palaikyti. Ypač reikšminga vadinamoji pradžios pauzė. Į auditoriją kalbėtojas neturi įlėkti kaip iš gaisro ir, šurmuliui nenurimus, pradėti berti žodžius. Jis turi įeiti pakankamai oriai, nebyliai ar garsiai pasisveikinti su klausytojais ir stovėdamas patylėti, kad visi apsiprastų su oratoriaus asmeniu, nutiltų, susikauptų. Tik tada jau galima prašnekti.

Ne vienu atveju pauzę įprasmina, o pačią kalbą svariai papildo, ryškiai nuspalvina juokas, krenkštelėjimas, atsidusimas.

Būdinga kai kurių kalbėtojų klaida – šnekėti beveik be pauzių arba jas daryti ne vietoje ir per ilgas.

Nepamirštini ir tam tikri sakinio akcentai: loginiai, kartais net emociniai ar simboliniai kirčiai. Žinome, kad kirčiuotas būna vienas bet kurio ilgesnio lietuviško žodžio skiemuo, tačiau loginiu arba emociniu kirčiu turi būti paryškinamas ir vienas kuris svarbus sakinio žodis ar žodžiai, frazės. Visada reikia justi, kurį sakinio žodį tikslinga pabrėžti. Pavyzdžiui, logiška, kad mokytojas, atėjęs į klasę, sako: Šiandien kalbėsime apie įvardžius (mat praėjusį kartą buvo kalbėta apie skaitvardžius, taigi dabar atėjo įvardžių eilė). Išskirtiniais atvejais gali sakyti Šiandien kalbėsime apie įvardžius (vadinasi, reikėjo kalbėti praėjusį kartą, bet kažkas sutrukdė; beje, pabrėžiamąjį žodį čia galima kelti į galą). Tačiau visai neįmanomas toks pabrėžimas: Šiandien kalbėsime apie įvardžius (negi praėjusį kartą apie juos dainuota?).

Vadinasi, didelė negerovė – sakinio kirtis ne ten, kur turėtų būti: kur reikėtų pagal logiką arba emocijas. Negerai ir kalbėti be jokių loginių kirčių arba pabrėžinėti, itin sureikšminti beveik kiekvieną žodį.

Iš regimųjų kalbą papildančių paralingvistinių komponentų minėtini kalbėtojo pantomimika, mimika ir gestai. Visa tai yra vadinamoji nelingvistinė kalba – kalba be žodžių.

Pantomimika yra kalbėtojo laikysena ir viso jo kūno išraiška. Kalbėtojas turėtų laikytis natūraliai, bet vis dėlto šiek tiek pasitempti, būti pasirūpinęs ir savo išvaizda: jo apranga, šukuosena ir visa kita turi būti tvarkinga, nors perdėtai išsipuošti nereikia – juk einama ne į pokylį. Viešasis kalbėtojas paprastai kalba stovėdamas, tik nedera būti pernelyg susikausčiusiam, įsitempusiam, sustingusiam. Tačiau netiks ir kiti kraštutinumai, pavyzdžiui, kalbėti ištisai vaikščiojant. Po tokios paskaitos dažniausiai klausytojų atmintyje išlieka tik tas „švytuoklės efektas“, o apie ką pasakota – pamirštama. Kiti patarimai: kalbant nesikūprinti, nesvyruoti į šalis, netrepsėti kojomis, nesukioti sagos, nuolat neglostyti plaukų, nekrapštyti pakaušio. Akys turi stebėti auditoriją, o ne žvelgti į lubas, į grindis ar kur nors pro langą.

Mimika – tai veido, jo raumenų judesiai. Veide turi atsispindėti tai, ką sakome. Akmeninis veidas atitolina, baugina. Jį kartais turi sušildyti šypsena, nors visą laiką šypsotis (juo labiau dirbtinai) nedera. Dažnai daugiau negu žodžiai pasako akys, jų žvilgsnis. Reikia atsikratyti blogų mimikos įpročių: nuolat raukyti kaktą, šniurkščioti nosimi, kaišioti liežuvį.

Gestai – tai rankų mostai bei judesiai. Gestai, ypač emociniai, pagyvina kalbą, o informaciniai (jų reikšmė tam tikrose bendruomenėse nusistovi) – ją papildo. Priglaudžiame ranką prie širdies – vadinasi, nuoširdžiai atsiprašome, pridedame pirštą prie lūpų – duodame signalą „tylėk!“; arba štai tėvas toli esančiam vaikui šaukia, bet abejodamas, ar išgirs, dar moja ranka į save (tai reiškia „prieik“) arba nuo savęs („eik tolyn“).

Lietuviai, kaip ir skandinavai, gestikuliuoja santūriai, o meksikiečiai, prancūzai, italai gestus itin mėgsta. Meksikiečių serialų veikėjai lietuviui atrodo tiesiog nenatūralūs – lyg prisukti mechanizmai.

Gestų kalba reikia pasinaudoti – šnekant nebūti kaip išdrožtam, bet nepulti ir į kitą kraštutinumą – nemataruoti kaip vėjo malūnui. Geriau saikingi gestai negu skeryčiojimasis. Žinoma, gestikuliavimas priklauso ir nuo žmogaus temperamento.

Kurtieji išsiverčia vien gestų, mimikos kalba. Bet tai skurdesnė kalba negu garsinė. Sudėtingesnius, ypač filosofinius pasaulio suvokimo niuansus, ja sunku perteikti.

Įsidėmėtina, kad pantomimika, mimika, gestais atsargiai naudotinasi kitose šalyse, nes arba pažeisime gerą toną, arba galime būti net ne taip suprasti. Pavyzdžiui, galvos linktelėjimas lietuviams reiškia sutikimą, pritarimą, papurtymas – nesutikimą, o bulgarams priešingai: jiems linktelėjai galvą – nesutinki, papurtei – sutinki.

Apskritai pantomimika, mimika, gestai negali būti savitiksliai. Jie turi natūraliai sutapti su kalbos ritmu, kalbą gyvinti, stiprinti.

Kaip viešasis kalbėtojas, ypač mokytojas, dėstytojas, galėtų sužadinti pradėjusios šurmuliuoti auditorijos dėmesį? Čia gali padėti ir lingvistiniai, ir paralingvistiniai būdai. Lingvistiniai: kreipiamės į auditoriją netikėtu klausimu arba sakome: „Gal norite ko paklausti; gal kas neaišku; gal su kuo nesutinkate?“; kiek nukrypstame nuo temos ir papasakojame ką įdomaus. Paralingvistiniai girdimieji: staiga pakeliame arba netikėtai prislopiname balsą; darome ilgą pauzę ir laukiame, kol klausytojai nurims, susikaups. Paralingvistiniai regimieji: kilstelime ir palaikome iškeltą ranką; nelauktai žengiame žingsnį ar du į priekį; auditoriją bandome paveikti įdėmesniu žvilgsniu. Vertėtų taikyti šių būdų visumą, žiūrėti, kurie veiksmingiausi.

Kiekvienam viešajam kalbėtojui privaloma ir kalbos kultūra – kalbos taisyklingumas, geras stilius. Kai žinome, apie ką kalbėsime, ir kalbai rengiamės, nepamirškime žodynuose ir žinynuose pasitikrinti, kaip kirčiuosime ir tarsime dažnuosius žodžius, terminus, norminamojoje kalbos literatūroje išsiaiškinkime sakomų žodžių ir posakių tinkamumą, norminį jų vartojimą. Nepamirškime: kalba – tai mūsų bendrosios kultūros ir išprusimo veidrodis. Kalbėtojas, kuris neišvengia elementarių kalbos klaidų, yra menkas autoritetas, o tai silpnina ir jo kalbos poveikį.

Kas domisi kalbėjimo menu ir mokslu, gana daug informacijos gali rasti Reginos Koženiauskienės knygoje „Retorika. Iškalbos stilistika“ (1999). Naudingi ir Zitos Nauckūnaitės knygos „Iškalbos mokymas“ (2000) patarimai.