Priedėlis

Priedėlis – tai pažyminys, išreikštas daiktavardžiu ir suderintas su pažymimuoju žodžiu bent linksniu.

Priedėliu dažniausiai pasakoma profesija, pareigos, tautybė, giminystės ryšys, apibūdinamos kitos asmens, daikto ar reiškinio ypatybės.

Atskubėjo klėtin ir mano mokytojas Strazdas su persigandusiu Papieviu.

Tuomet lietuvius karius aplankė keletas rašytojų.

Kedulių Katrė, antroji duktė, skinasi iš visos šeimynos ne tik grožiu, bet ir būdu.

Žvirbleliai kanaplesėliai linksmai čirškauja apie gandralizdį.

Ypač dažnai priedėlio prireikia asmeniniais įvardžiais išreikštoms sakinio dalims patikslinti, sukonkretinti.

Mes, sodžiaus žmonės, taip kaip giminės, viena šeimyna.

Mums, vilkams, sunku gyventi.

Jisai, Pranukas, už visus kaltesnis.

Priedėliai neretai išplečiami kitais žodžiais.

Atgimimo poetas Maironis savo eilėraščiais žadino tautą.

Tik erelis, drąsusis erdvių paukštis, sakosi kartą praskridęs pro Auksinius kalnus.

Priedėlis, kaip ir išplėstinis būdvardinis ar dalyvinis pažyminys, gali eiti ir prieš pažymimąjį žodį, ir po jo. Po pažymimojo žodžio einantys priedėliai paprastai išskiriami kableliais.

Priedėlis gali turėti jungiamąjį žodį ypač, būtent, tai yra (t. y.), vardu, pavarde, kaip ir kt.

Mokiniai, ypač pradinukai, dažnai žaidžia kvadratą.

Neologizmai, t. y. naujadarai, papildo žodyną.

Kitą kartą čia gyvenęs vienas žmogelis, pavarde Perkūnas.

Jam, kaip naujokui, viskas čia buvo nepažįstama.

Naminiai gyvuliai, kaip antai: arklys, karvė, avis, kiaulė ir kiti, labai naudingi žmogui.