Pleonazmas, tautologija,
kalambūras, oksimoronas, paradoksas
Pleonazmas (gr.
pleonasmos nesaikingumas) tai daugiažodžiavimas,
kalbinis perteklius: vienos reikšmės žodžių ar pasakymų
sukaupimas tam pačiam dalykui nusakyti. Nuo stilistinio
pleonazmo skiriame ydingą pleonazmą, kuris yra logikos klaida,
laužanti tapatumo dėsnį, pvz.: neteisingas prasimanymas,
pirmasis įkūrėjas. Skiriamos dvi stilistinio pleonazmo
rūšys: pleonastinis epitetas (paprastai vadinamas tiesiog
pleonazmu) ir tautologija. Pleonastinio epiteto
pavyzdžiai:
...Sėdi senas senužėlis,
kaitrią
ugnelę kūrina.
Ir matysiu tik
bežvaigždį dangų /
Juodą juodvarnį viršum savęs.
Nori, tai miegok per amžius
amžinuosius.
Tautologija (gr.
tauto tas pats, logos žodis) tai tos pačios
sąvokos arba sprendimo pakartojimas kitais žodžiais,
bendrašakniais arba skirtingai skambančiais. Pirmuoju atveju
būdingos to paties nepriešdėlinio ir priešdėlinio veiksmažodžio
samplaikos (a), antruoju leksinių sinonimų samplaikos bei
kartojimas (b), pvz.:
a) Bals išbals mėnesienos
drobulės.
b) Oi džiūsta
vysta žalia rūtelė.
Lįskit, žuvelės, didelės,
nemažos.
Giedu dainelę, savo giesmelę, /
Apie rūpesčius vargelius.
Vienas sako
šuo
baltas, kitas sako
kaip
drobulė.
Tautologija plačiai
vartojama tautosakoje ir liaudies dainas bei pasakas
stilizuojančių rašytojų kūriniuose, be to, ji būdinga buitinei
kalbai ir tąją kalbą atkuriančių rašytojų kūrybai.
Kalambūras (pran.
calembour žodžių žaismas) stiliaus figūra, grindžiama
skirtingos reikšmės žodžių garsiniu tapatumu ar panašumu, t. y.
daugiareikšmiais žodžiais, tropais, homonimais, paronimais.
Kalambūriškame pasakyme skirtingos reikšmės tyčia sugretinamos.
Stilistinį efektą sudaro kitos reikšmės nelauktumas: išgirdę
žodį ir supratę jo reikšmę, antrą kartą čia pat jį girdėdami,
vėl esame pasirengę jį suprasti taip pat, o kontekstas rodo kitą
reikšmę. Žaidimas dviem reikšmėmis ir yra kalambūro pagrindas.
Pvz., pasakyme Ak greitoji, būk greita (iš
Just. Marcinkevičiaus poemėlės Greitoji pagalba) kalambūrą
sudaro būdvardžio greita ir būdvardinio daiktavardžio
greitoji reikšmių sugretinimas. Poetas žaidžia to
daiktavardžio pirminės greitumo reikšmės apiblukimu: greitoji
(medicinos pagalbos automobilis) gali būti ir negreita.
Kalambūras būna akivaizdžiausias tada, kai
atskiros reikšmės pasakytos atskirais žodžiais. Kitur žodžiu,
pasakytu kontekste tik vieną kartą, realizuojamos dvi reikšmės:
Du sutvėrimai ant svieto yra vedami
kumelė ir mergelė.
Žodžių reikšmės žaismu paremta nemaža mįslių,
minklių, priežodžių:
Kokia barzda neauga?
(Rakto).
Be ko negalima duonos iškepti?
(Be
plutos).
Kada rugiai
panašūs į laivą? (Kada plaukia).
Kalambūrą sudaro ir atsitiktiniu skiemenų
sutapimu pagrįstas žodžių žaismas:
Visatai visa
tai vis tiek.
Tai ne tiek leksinė, kiek fonetinė figūra.
Oksimoronas (gr.
oxymoron sąmojingai kvaila) yra antoniminis žodžių
junginys, kuriuo daiktui priskiriamas požymis, prieštaraujantis
jo esmei, logiškai nesuderinamas su daiktu arba su kitu požymiu.
Nesuderinama suderinama todėl, kad vienas to junginio narių
paprastai turi perkeltinę reikšmę:
Yra
tik ir neigiamumų teigiamų.
Dabar daug tokių neišponėįusių ponų.
Bet homerai akli visaregiai per
tūkstančius metų eis.
Ši figūra pabrėžia sudėtingą daikto ar reiškinio
prigimtį, pasaulio dialektiką. Oksimoronas neretai turi
kalambūriškumo.
Paradoksas (gr.
paradoxos netikėtas) artimas oksimoronui. Skirtumas tas,
kad tai ne žodžių junginys, o ištisas pasakymas, aforizmas,
skelbiantis neįprastą mintį, iš pirmo žvilgsnio prieštaraujančią
sveikam protui:
Sunku gyventi,
kai gyventi lengva, / kai nėr nei rūpesčių tikrų, nei
tikro tikslo (A. Balt).
Pasakė žmogui daug
nereikia, / Nes žmogui reikia baisiai daug,
bet ne daugiau
/ Tiktai turėti trupučiuką laimės, kad
galėtų / Atbūti savo būtį (A. Žuk.).
Kiek yra dalykų, kurių nėra, ir
nieko nuostabaus (J. Gruš.).
Tu valdovas, / Tu privalai ir savo
neteisybėj / Teisus išlikti,
aukštas ir baisus
(Just. Marc.).
|