Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

 Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

                                                                 M. Mažvydas

 

 

 

 

 

 

Pirmoji lietuviška knyga

 

Ilgą laiką buvo manoma, kad M. Mažvydo „Katekizmas“ (1547 m.) yra pirmasis lietuviškas tekstas. Tačiau 1962 m. Vilniaus universiteto rankraštyne surastas O. Matusevičiūtės, išnagrinėtas ir paskelbtas J. Lebedžio ir J. Palionio dar senesnis tekstas (žr. Lebedys J., Palionis J. Seniausias lietuviškas rankraštinis tekstas. Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai. V., 1964, 3, p.109-133). 1503 metais buvo išleistas „Traktatas kunigams“ (Tractatus sacerdotalis) ir jo paskutiniame puslapyje ranka įrašytos pagrindinės maldos: „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“ ir „Tikiu į Dievą tėvą“. Tyrinėtojai nustatė, kad šis tekstas iš pačios XVI a. pradžios ir kad jis yra dar senesnio vertimo iš lenkų kalbos nuorašas. Jo kalba artima rytinių dzūkų tarmei.

Nors ir atrastas senesnis tekstas, tačiau Martyno Mažvydo „Katekizmui“ vis tiek išlieka pirmosios lietuviškos knygos garbė. Pirmoji spausdinta knyga kiekvienos tautos istorijoje žymi ir pradeda naują etapą. O kad žmonės galėtų skaityti knygą, jie turėjo mokėti skaityti. Tad po gražios eiliuotos prakalbos, skirtos skaitytojams, eina elementorius – mokymas slebizuoti, t. y. tarti garsų junginius, iš kurių paskui galima sudėti žodžius.

Justinas Marcinkevičius nuostabiausiu būdu supoetino slebizavimo mokymosi techniką, suteikė jai labai didelį meninį ir politinį krūvį. Štai pažiūrėkime:

Veiksmas vyksta Ragainėje, klebonijoje

Mažvydas (iškilmingai)

Mėginsime sudėti pirmą žodį.

Klausykitės gerai... Širdim klausykit!

Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų

Pajusite medaus ir kraujo skonį,

Išgirsit šieno ir liepynų kvapą,

Regėsit baugų debesio šešėlį

Per lauką bėgant... taigi pamėginkim.

(Skiemenuoja vienas)

„El-ie“ bus „Lie“, „tė-u“ bus „tu“, „vė-a“

bus „va„.

Visi kartu! Dar sykį!

Choras (darniau).

1982 m. J. Pikčilingis, pacitavęs šią ištrauką iš Just. Marcinkevičiaus dramos „Mažvydas“, rašė: „Jau ir mokame sudėti lietuvišką žodį. Žodį, kuriame tiek prasmės, tiek emocijų: graudulio, skausmo, vilties, netikrumo, lūkesčių“ (Pikčilingis J. Žodžio interviu. Vilnius, 1982, p.6-7). Tai tiesa, nes 1989 ir 1990 metų mitingų tribūnose ir aikštėse (drauge su Laimonu Noreika ir be jo) minios skandavo: Lie-tu-va!

Štai kaip atskambėjo pirmosios lietuviškos knygos elementorius iki mūsų dienų!