Perifrazė, jos vieta sinonimikoje

Labai svarbus sinonimikos papildymo būdas yra perifrazavimas, arba perifrazės vartojimas. Jis tikrąjį daikto ar veiksmo vardą nusako žodžių junginiu arba fraze, iškeliančia kurį esminį jų požymį, pvz.: ausis – klausos organas, ranka – viršutinė galūnė, apželti – žole apaugti, sapnuoti – matyti per miegą. Vartojant šias pastarąsias perifrazes, sakoma:

Kapas dar neapžėlė, žole neapaugo.

Guli senas Brisius ir sapnuoja. Mato jisai per miegą antis, kurias jo šeimininkas šaudo, o jisai iš vandens neša.

Užuot sakius gimti, sudeginti, manau, perifrazuojama: ateiti į pasaulį, išvysti pasaulį..., paleisti dūmais, paversti pelenais..., (mano) galva rodo, pvz.: Nepyk, Jurai: tu mūsų kaime pažangusis, daugiau už mane moki, o mano galva kitaip rodo.

Dažnai perifrazuojami tikriniai vardai. Pavyzdžiui, vengiant vardo kartojimo, ieškant raiškesnės frazės, norint iškelti bei pabrėžti vieną ar kitą veikėjo bruožą ar požymį:

Baigdamas seminariją, būsimasis Maironis išdrįso įteikti A. Baranauskui savo poemėlės „Lietuva“ rankraštį, gražiais ir iškilmingais žodžiais dedikuotą „Anykščių šilelio“ autoriui.