Pažyminys
Pažyminio sąvoka.
Pažyminys tai
antrininkė sakinio dalis, paaiškinanti kurią nors daiktavardžiu,
o retkarčiais ir daiktavardišku įvardžiu išreikštą sakinio dalį.
Žodis, kurį pažyminys paaiškina ir kuriam jis gramatiškai
priklauso, vadinamas pažymimuoju žodžiu. Juo gali būti bet kuri
sakinio dalis: veiksnys, tarinys (vardinė tarinio dalis,
išreikšta daiktavardžiu), papildinys, kuri nors aplinkybė. Su
pažymimuoju žodžiu pažyminys jungiamas šiais prijungiamaisiais
ryšiais: derinimu (skaisti saulė), valdymu
(aukso žiedas), šliejimu (proga
išvažiuoti). Pagal ryšio pobūdį su
pažymimuoju žodžiu pažyminys skirstomas į dvi rūšis: 1) į
derinamąjį (prie pažymimojo žodžio prijungtą derinimu) ir 2)
į nederinamąjį (prie pažymimojo žodžio prijungtą valdymu
ar šliejimu). Derinamajam pažyminiui priklauso ir savita
pažyminio rūšis priedėlis. Pagal sudėtį pažyminys gali būti
vientisinis, išplėstinis ir sudėtinis.
Sakinyje pažyminys atsako
į klausimus koks? kokia? kuris? kuri? keli? kelios? kelintas?
kelinta? kieno? Klausiamųjų žodžių forma priklauso nuo
pažymimųjų žodžių formos: jei pažymimasis žodis reiškiamas
vardininku, tai ir klausiamasis žodis įvardis turi
vardininko formą ir t. t. Pvz.: Skaisti (kokia?)
saulė šviečia iš dangaus (I. Simon). Šlamančiais
(kokiais?) krūmais nuliuoksėjo išbaidytas
(koks?) kiškis (J. Balt). Kuri (kuri?)
jūra žuvim nedvokia. Iš visų keturių (kelių?)
kaimų traukė artojai su jaučiais (V. Myk-Put). Sesių
(kieno, kokios?) raudos lydi Eglę durų link (S.
Nėr).
Nagrinėjant sakinius, ne visada lengva atskirti pažyminį nuo
kitų sakinio dalių sudurtinio tarinio ar papildinio. Todėl
pravartu įsidėmėti kai kuriuos pažymimo ypatumus, būtent: 1)
pažyminys (tiek derinamasis, tiek ir nederinamasis) gramatiškai
ir prasmiškai priklauso daiktavardžiui ir su juo sudaro gana
glaudžiai susijusį žodžių junginį; 2) tarp pažyminio ir
pažymimojo žodžio paprastai nebūna kitų sakinio dalių (ypač
veiksmažodžio būti ir kt. asmenuojamųjų formų); 3)
pažyminys paprastai eina prieš pažymimąjį žodį.
Palyginti artimos reikšmės
sakiniuose tas pats žodis gali eiti čia pažyminiu, čia tariniu
(vardine jo dalimi). Tai priklauso nuo jo gramatinio ir
prasminio ryšio su kitais sakinio žodžiais: jeigu žodis
tiesiogiai priklauso daiktavardžiui, laikomas pažyminiu, o jeigu
jis tą daiktavardį apibūdina netiesiogiai ir yra susijęs su
veiksmažodžiu (išreikšta ar nuline, numanoma jo forma), jau
laikomas tariniu. Sakiniuose Išaušo gražus rytas;
Apžiūrėjome kaimyno sodą; Kieno daržai gražiausi?
žodžiai gražus, kaimyno, kieno yra pažyminiai, nes
jie tiesiogiai priklauso to sakinio daiktavardžiu išreikštoms
sakinio dalims. O sakiniuose Rytas išaušo gražus,
Gražus išaušo rytas (gali būti ir Gražus
rytas išaušo, kur žodis gražus pabrėžiamas
intonaciškai) gražus yra predikatinis pažyminys.
Sakiniuose Šis sodas yra kaimyno, Kieno yra tie
daržai? žodžiai kaimyno, kieno yra sudurtinio tarinio
vardinės dalys.
Konkretizuodamas daiktą ar išskirdamas jį iš kitų daiktų,
pažyminys nebūna vienareikšmis, o dažnai turi ir kitų, papildomų
reikšmių. Todėl jo gali būti skiriamos kelios reikšmių grupės.
Dažniausiai pažyminys reiškia:
1) kokybinį daikto požymį:
aukštas
medis, karšta vasara, tankus miškas, tylus vakaras;
2) požymį, kylantį
iš veiksmo: banguojanti jūra,
žaliuojanti pieva, žydintis sodas, geriamas vanduo, skaudamas
dantis;
3) aplinkybinį
požymį: naktinė
pamaina, šiuolaikinė karta, vakarinis traukinys, pavasario
rytas, rudens vakaras, žiemos kelias;
4) daikto priklausymą,
santykį su kitu daiktu:
ūkio ganyklos, brolio
kailiniai, sesers duktė, medžio lapas, alksnių giraitė;
5) daiktavardinio
veiksnio subjektą: mokytojo aiškinimas,
paukščių sugrįžimas, jų mokymasis;
6) daiktavardinio veiksmo
objektą: daržų
ravėjimas, rugių sėjimas, sodo purškimas.
Derinamasis pažyminys
Pažyminys, suderintas su pažymimuoju žodžiu, vadinasi
derinamasis. Atskirti derinamąjį pažyminį nuo nederinamojo
palyginti nesunku, nes derinamasis pažyminys, kintant pažymimojo
žodžio formai, prisitaiko prie pažymimojo žodžio, įgaudamas
tokį pat linksnį, skaičių ir giminę kaip ir pažymimasis žodis,
pvz.: tas žmogus, to žmogaus, tam
žmogui, lygus laukas, lygaus lauko, lygų
lauką. Vadinasi, vienas žodis prie kito čia prijungiamas ne
tik prasmiškai, bet ir gramatiškai: pritaikomos jų galūnės. O
nederinamojo pažyminio forma, kintant pažymimojo žodžio formai,
visais atvejais išlieka ta pati (pvz.: namo
stogo, namo stogui, namo stog ą).
Be to, derinamąjį pažyminį galima pažinti ir iš to, kokiomis
morfologinėmis priemonėmis jis reiškiamas. Paprastai jis
reiškiamas tomis kalbos dalimis ar jų formomis, kurios turi ne
tik linksnio ir skaičiaus, bet ir giminės kategorijas, būtent:
1.
Būdvardžiu: Buvo dar ankstus rytas (J.
Bil).
Dar kartą pažvelgiau į mielą gūžtą (S. Nėr). Iš
gretimų sodų kyščiojo galvas vaikai (J. Balt). Ir vėl
juodi debesys užgulė tamsią Petkūnų padangę (A.
Vien). Vakarinė vėsa glosto pievą ir
lauką (V. Mozūr).
2.
Skaitvardžiu: Ne darbas, kai penki vyrai
vieną mazgą riša. Buvo devyni broliai ir
dešimta sesuo. Jau dvidešimtą vežimą šieno
atvežiau.
3. Būdvardiškuoju ar
skaitvardiškuoju įvardžiu: Kiekvienas takas,
kiekviena ežia, medis ir krūmas čia buvo artimas ir
pažįstamas (A. Vencl). Savas šuva skaudžiau
kanda. Keli dar paršai zujo po pirkią,
pasuolėmis (V. Krėv). Kiti kregždžių būriai
į kitas šalis lekia žiemą gyventi (P. Maš).
Netrukus pamato žmonės tą paukštį (P. Cvir).
4. Veikiamuoju ir
neveikiamuoju dalyviu: Rytą žmogus eidamas rado
gulintį kiškį. Grėtė dar kartą žvelgia pro langą į
putojančias marias (I. Simon). Mane gąsdino
ištuštėjęs plentas (A. Biel). Vėjas supa ir girgždina
seno gluosnio nudžiūvusias šakas (V. Bub).
Šlamančiais krūmais nuliuoksėjo išbaidytas
kiškis (J. Balt). Oras kvepėjo kepamais pyragais
ir mišku (J. Avyž). Jo iškankintame veide taip pat
pleveno šypsenėlė (M. Sluck).
Išplėstinis pažyminys
Pažyminys, išreikštas
būdvardžiu ar dalyviu ir turintis bent vieną priklausomą
savarankišką žodį, vadinasi išplėstinis. Išplėstinis pažyminys
susideda iš pagrindinio nario, išreikšto būdvardžiu arba dalyviu
(veikiamuoju ir neveikiamuoju) ir vieno ar kelių priklausomųjų
žodžių. Pagrindinis žodis gramatiškai priklauso pažymimajam
žodžiui ir derinamas su juo linksniu, skaičiumi ir gimine. Todėl
toks pažyminys dar vadinamas derinamuoju tik pagal pagrindinio
žodžio gramatinį ryšį su pažymimuoju žodžiu. Kiti žodžiai,
gramatiškai priklausantys pagrindiniam žodžiui (prijungti
valdymu ar šliejimu), su pažymimuoju žodžiu tiesioginio
gramatinio ir prasminio ryšio neturi, pvz., sakinyje Miško
apsuptoje dauboje tyvuliuoja didžiuliai Kuruvėnų
tvenkiniai
išplėstinio pažyminio miško apsuptoje pagrindinis žods
apsuptoje prijungtas prie pažymimojo žodžio dauboje
(vietos aplinkybės) derinimo ryšiu, o miško priklauso
pagrindiniam išplėstinio pažyminio žodžiui apsuptoje,
prijungtam valdymo ryšiu. Schematiškai jų santykis atrodo
šitaip:
(Išplėstinis pažyminys) (Pažymimasis žodis)
Išplėstinio pažyminio
struktūrą ir jo santykį su pažymimuoju žodžiu galima pavaizduoti
šitaip:
Sakinyje išplėstinis derinamasis pažyminys gali eiti prieš
pažymimąjį žodį arba po jo. Būdamas prieš pažymimąjį žodį, šis
pažyminys sudaro kartu su pažymimuoju prasmiškai ir intonaciškai
neskaidomą vienetą, tarsi nedalomą žodžių junginį.
1. Pagrindinis žodis
išreikštas būdvardžiu (būdvardis + priklausomasis žodis ar
žodžių grupė): Variokas palydėjo jį paniekos kupinu
žvilgsniu (V. Myk-Put). Želvio užuojauta išsiliejo į
grynai praktiškus samprotavimus (P. Cvir).
2. Pagrindinis žodis
išreikštas veikiamuoju dalyviu (veikiamasis dalyvis +
priklausomasis žodis (žodžių grupė): Pirmą kartą
atvykusiems į Lietuvą svečiams labai rūpėjo kuo plačiau
pamatyti tėvų ir senelių apipasakotą žemę. Iš
slenkančią pro šalį vaizdų atrodė, kad Snūdų dar
nepravažiavo (J. Paukš). Šlama paskutinius lapus
barstantis alksnynas (V. Bub). Vaitas skaito iš
baimės drebančiu balsu (V. Myk-Put). Mikas pastebi
einančią per laukus moterį (I. Simon). Šalia
kiaušinėlio tūnojo ir baigiantis apsiplunksnuoti
paukščiukas.
3. Pagrindinis žodis
išreikštas neveikiamuoju dalyviu (neveikiamasis dalyvis +
priklausomasis žodis (žodžių grupė): Vėtrų užneštai
gimtajai žemei neša paukštis pavasario žinią (A. Vencl).
Krauju laistytą žemę brangią niekad niekam neatiduosim!
(A. Vencl). Žiūrėjo ji į valgiais prikrautą, gėrimais
aplaistytą stalą ir nuliūdo (J. Paukšt). Kaip aiškiai
atsimena jis dabar skausmų išvagotą tėvo veidą! (I.
Simon). Saugojo nuo pikto žmogaus jam patikėtą miško
plotą (V. Daut). Tekančios saulės apšviestas
tinklas spindėjo lyg sidabrinis
(V. Daut).
Tokių išplėstinių pažyminių, kaip jau minėta anksčiau,
nagrinėdami sakinius smulkiau sakinio dalimis neskaidome ir
laikome tik viena sakinio dalimi.
Bet kuris išplėstinis
dalyvinis pažyminys gali būti laikomas transpozicijos
(pakeitimo, perstatymo) rezultatu tokio sakinio, kurio tarinys
pažeminamas vienu ar dviem rangais. Plg. Paukščiukas baigia
apsiplunksnuoti → baigiantis apsiplunksnuoti paukščiukas;
Tekanti saulė apšvietė tinklą → Tinklas buvo apšviestas
tekančios saulės → Tekančios saulės apšviestas tinklas.
Vadinasi, buvusio sakinio tarinys, patekęs į priklausomąją
poziciją, praranda predikaciją, pagrindinį sakinio požymį, ir
nusileidžia į žemesnį rangą, virsta žodžių junginio
komponentu.
Išplėstinis derinamasis
pažyminys, einantis po pažymimojo žodžio, labiau pabrėžia jo
reiškiamą daikto ypatybę, sakomas išskiriamąja intonacija ir
pasidaro atsijęs nuo pažymimojo žodžio. Todėl sakinyje jis
išskiriamas kableliais. Pvz.: Žiūri Petrukas į aukštą dangaus
skliautą, pilną žėrinčių žvaigždžių (P. Maš). Sklido
įvairiausi gandai, vienas už kitą baisesni. Tu atnešdavai
laukinę rožę, dar kvepiančią rasa ir jūros vėju (V. Mozūr).
Pro marškinius, sudrėkusius nuo prakaito, srūva maloni žemės
vėsa (V. Bub).
Nederinamasis pažyminys
Nederinamasis pažyminys
prie pažymimojo žodžio jungiamas valdymu (jo knyga,
vėjo malūnas, knygos skaitymas., pasakojimas apie
kelionę) arba šliejimu (noras dirbti,
grįžimas
atgal).
Atskirti nederinamąjį
pažyminį nuo derinamojo nesunku: kintant pažymimojo žodžio
formai, nederinamasis pažyminys formos nekeičia. Net jeigu
pažyminio ir pažymimojo žodžio forma sakinyje ir sutaptų, tokio
pažyminio negalima laikyti derinamuoju, nes tas sutapimas yra
atsitiktinis. Sakiniuose Nematau kaimyno namo. Nerandu
savo knygos žodžiai kaimyno ir savo yra
nederinamieji pažyminiai, nes, pakeitus pažymimojo žodžio
linksnį, jų formos nekinta (plg.: Matau kaimyno namą.
Radau savo knygą), pažyminiai prie pažymimųjų
žodžių neprisitaiko (plg. dar:
kaimyno namu,
kaimyno name).
Nederinamasis pažyminys paprastai reiškiamas daiktavardžio ar
daiktavardiško įvardžio kilmininku, naudininku, įnagininku,
vietininku, linksnių su prielinksniais formomis, bendratimi ar
padalyviu.
1.1. Nederinamieji
pažyminiai, išreikšti daiktavardžio ar daiktavardiško įvardžio
kilmininku, parodo pažymimojo daikto priklausymą, veiksmo
atlikėją, daikto kokybę, kilmę, įvairius kitus santykius. Eina
jie paprastai prieš pažymimąjį žodį (konstrukcija daiktavardžio
ar daiktavardiško įvardžio kilmininkas + daiktavardis
(pažymimasis žodis). Pavyzdžiui: Šarūnas įtraukė galvą į
kailinių apykaklę (J. Avyž). Nei vienam Amerikos
pinigai dar į gerą neišėjo (V. Krėv). Saldžiai
snaudžia nakties tamsoje medeliai (A. Vien). Su
rugiapjūte dar nesibaigia artojo darbai (V. Pet).
Kam teko ožio ragai? Tik tu pabūgai plieno
dalgelės Tik iš miško gilumos sklido upokšnio
šniokštimas (V. Daut). Gatvelė slepiasi medžių
šešėliuose (V. Bub).
l .2. Daiktavardžio
vietoje gali eiti daiktavardiško įvardžio (jo, jos, jų,
kieno, kažkieno, mano, tavo, savo, mūsų, jūsų, kurio, kažkurio,
katro) kilmininkas, pvz.: Tu josios
darbeliais besigėrėsi. Kieno rankomis visi
dirvonai iškiloti? (Vaižg). Aš pas savo motinėlę
valelėj užaugau. Mano languose vijokliai
kalbas su naktim (S. Nėr). Nėra jėgos, kuri prilygt
galėtų neišardomai mūsų draugystei.
1.3. Ne visada aišku, kada
kilmininkas laikytinas nederinamuoju pažyminiu ir kada jis
sudėtinio pavadinimo komponentas. Ypač abejonių kelia vardo
kilmininkas. Kadangi tas kilmininkas dažniausiai pažymi
atitinkamą daiktų rūšį ar klasę, jį tikslingiau laikyti
pažyminiu, o ne sudėtinio pavadinimo dalimi: Baltijos
jūra, Viduržemio jūra, Gotlando sala,
Madagaskaro sala, Rygos įlanka, Beringo
sąsiauris, Sartų ežeras, Ventos upė, Vairo
gamykla, Lietuvos aido laikraštis. Skaidytini į
pažyminį ir pažymimąjį žodį ir iš bendrinių daiktavardžių
susidedantys žodžių junginiai: ežero krantas,
girios pakraštys, lauko baras, fronto linija.
Nors tokie žodžių junginiai turi vienos sąvokos reikšmę,
tačiau jie nėra frazeologizmai. Kilmininkas čia rodo ne pastovų,
o kintamą narį, todėl praktiniu požiūriu jo nereikėtų išskirti
iš daugelio kitų pažyminio kilmininkų.
Tačiau jei kilmininkas
sudaro kokio nors sudėtinio termino dalį, skaidyti jį į pažyminį
ir pažymimąjį žodį negalima: kiškio kopūstai, laumės juosta.
1.4. Nederinamuoju
pažyminiu laikytinas ir objekto kilmininkas,
priklausantis daiktavardžiui, nes struktūriniu atžvilgiu jis
nesiskiria nuo anksčiau aptartųjų. Nors šis kilmininkas gali
būti išvestas iš veiksmažodinių konstrukcijų (plg.: linų
mynimas ← mynė linus, knygos skaitymas ← skaitė
knygą), tokia jo kilmė ne visada gali būti lengvai
suvokiama (pvz.: linų mynėjas, drobių
audėja, rugių sėja, pulko vadas).
Todėl pateiktuosiuose sakiniuose daiktavardžio kilmininkai mūsų
laikomi ne papildiniu, o nederinamuoju pažyminiu, pvz.: Ji
yra gera drobių audėja (J. Jabl). Jis dabar
rugių sėjimu susirūpinęs (J. Jabl). Tas linų
mynimas ilgai neišėjo jam iš galvos (J. Jabl).
2. Nederinamieji
pažyminiai, išreikšti kitais linksniais (naudininku, įnagininku,
vietininku ar linksniais su prielinksniais), yra daug retesni ir
paprastai eina po pažymimojo žodžio. Kartu su pažymimuoju žodžiu
jie dažniausiai sudaro šios struktūros junginius: 1)
daiktavardis (pž. ž.) + naudininkas (pagalba draugui,
parama visuomenei): 2) daiktavardis +
įnagininkas (rūpinimasis vaikais): 3)
daiktavardis + prielinksnis + daiktavardžio kilmininkas,
galininkas ar įnagininkas (išvykimas iš namų, pasaka
apie gaidelį, susitikimus su draugu).
Pavyzdžiui: Aprimęs jis vėl mąsto apie pasikalbėjimą su
Jadze (V. Myk-Put). Apie šiltą nakvynę po stogu
Ratilui ir nesisapnavo (J. Bil). Alėjos gale Benius
pamatė aukštą baltą sieną su kolonomis, kuriomis rangėsi
žali vijokliai (J. Avyž).
3. Nederinamasis pažyminys
gali būti reiškiamas daiktavardžiu su palyginamosiomis
dalelytėmis (kaip, lyg, it, tartum), pvz.:
Vingiuoja Nemunas lyg aukso kelias (V. Mont).
Kirto brolelį kaip ąžuolėlį, lėkė galvelė kaip
kopūstėlis.
4.1. Nederinamasis
pažyminys gali būti reiškiamas ir veiksmažodžio bendratimi. Tokį
pažyminį gali turėti nedaug daiktavardžių, būtent: galimybė,
būtinumas, prievolė, pareiga, poreikis, uždavinys, noras,
nutarimas, bandymas, mėginimas, atsisakymas, pasiryžimas,
įsipareigojimas, pažadas, viltis, svajonė, teisė, baimė ir
pan. reikšmių. Būdingiausia jo vieta po pažymimojo žodžio,
pvz.: Ir jai nebuvo jau noro juokauti (V.
Myk-Put). Bet praeina visas noras dirbti, kai nematai
jokios naudos (I. Simon). Ypač ta jo šypsena mane kažkaip
graudina ir tas jo nemokėjimas apsirengti (I. Simon).
4.2. Pažyminys, išreikštas
bendratimi, gali būti išplėstas priklausomaisiais žodžiais. Tai
pareina nuo bendraties junglumo ypatybių. Pavyzdžiui:
Darbymetyje šeimoje nebuvo įpročio kaisti puodų (P.
Cvir). Nuolatinis potraukis plėsti savo akiratį
būtinas mąstančio pedagogo bruožas. Jis neteko noro ką
nors dirbti, kam nors pasiryžti (V. Myk-Put). Man
praėjo bet koks noras juoktis iš jo (J. Marc).
Kokią jūs turite teisę persekioti jos svečius (J.
Balt). Jisai šį vakarą, kaip niekada, jautė reikalą
užtarti savo žmones (I. Simon). Nusistatymas
būtinai važiuoti į Pamarius pradėjo svyruoti (I. Simon).
Paskui jam pasitaikė proga išvažiuoti į užsienį
(V. Myk-Put). Tiek viena bendratis, tiek ir su jai
priklausomaisiais žodžiais atsako į tuos pačius klausimus:
kokio noro nebuvo? juokauti; koks nemokėjimas? apsirengti;
kokio nebuvo įpročio? kaisti puodų; koks nusistatymas pradėjo
svyruoti? būtinai
važiuoti į Pamarius.
5. Palyginti retas
pažyminys, susidedantis iš padalyvio (pagrindinio nario) ir
priklausomųjų žodžių. Toks pažyminys taip pat eina tik po
pažymimojo žodžio. Pavyzdžiui: Dar gavo žinią lenkus į
Prūsų žemę įžengus, todėl grįžo
namo
(M. Val). Ragaišis
girti neatsieina būtų lyg pasisakymas pačią tokio
pasikepti nemokant (Vaižg). Priešingai, turime
dokumentų K. Jaunių gimus dviem metais vėliau.
Ir šitokiems pažyminiams
gali būti iškeliami atitinkami klausimai: kokią žinią?
lenkus į Prūsų žemę įžengus; kokių dokumentų? K.
Jaunių gimus
dviem metais vėliau.
6. Dar retesni
prieveiksmiai. Gyvenimas tai nuolatinis kopimas aukštyn.
Plg.: judėjimas
žemyn, slinkimas atgal.
Kartais daiktavardis gali
turėti pakartotą to paties žodžio kilmininką, vadinamą
stiprinamuoju kilmininku. Kadangi šis kilmininkas neiškelia
kokio nors naujo požymio, o tik suteikia jam kiekybinį ar
kokybinį reikšmės atspalvį, tai jis laikomas ne nederinamuoju
pažyminiu, o samplaikiniu veiksniu: Prieš akis stovėjo
kalnų kalneliai (J. Jabl). Taip vyrų vyras
temoka pasielgti (J. Jabl).
Sudėtinis nederinamasis pažyminys
Nederinamasis pažyminys gali būti sudarytas iš dviejų ar daugiau
gana glaudžiai tarp savęs susijusių žodžių junginio. Toks
pažyminys kalbininkų vadinamas sudėtiniu. Atsižvelgiant į
sudėtį, tokių pažyminių skiriama keletas tipų:
1. Pažyminys, sudarytas iš
dviejų tarpusavy susijusių derinimo ryšiu įvardžių (aš, tu,
jis, ji, mes, jūs, jie, jos + pats, vienas; visi + mes,
jūs, jie) kilmininko. Tas įvardžių junginys paaiškina
kurį nors daiktavardį pažymimąjį žodį: Šita obelis sodinta
jo paties rankomis (A. Vencl). Visų jų
akyse švietė viltis ir drąsa, meilė ir pasišventimas (J.
Bil).
2. Neretai pasitaiko
pažyminių, sudarytų iš daiktavardinio junginio su būtinu
priklausomuoju nariu būdvardžiu, būdvardiškuoju įvardžiu,
skaitvardžiu ar daiktavardžio kilmininku. Pagrindinio tokio
junginio nario pozicijoje dažniausiai eina kilmininkas tokių
daiktavardžių, kurie reiškia kokį nors kiekį, kokybę, rūšį,
laiką. Būdingiausi jų: aukštumas, didumas, ilgumas, būdas,
gabumas, ūgis, talentas, forma, išvaizda, kilmė, klasė, mastas,
rūšis, vertė, diena, laikas, metas. Jie įeina į šitokios
struktūros konstrukciją: daiktavardžio kilmininkas +
priklausomasis žodis: Man patinka tvirto būdo žmonės
(J. Jabl). Lietuvoje gyvena ir lenkų kilmės žmonių
(J. Jabl). Svetimos žemės karalius išbuvo pas
hercogą jau dvi savaites (J. Balč). Šeštų metų
Joniukas jau piemuo (J. Bil).
Tokie sudėtiniai
pažyminiai gali būti semantiškai ekvivalentiški pažyminiams,
išreikštiems sudurtiniais būdvardžiais, plg.: tvirto būdo
(žmonės)
tvirtabūdžiai.
3. Sudėtinis pažyminys,
sudarytas iš daiktavardžio įnagininko su priklausomuoju nariu
būdvardžiu, būdvardišku įvardžiu, skaitvardžiu ar daiktavardžio
kilmininku, paprastai reiškia išorinį, matomą asmens ar daikto
požymį ir beveik visada eina po pažymimojo žodžio: Turiu
peiliuką šviesiomis kriaunomis (J. Jabl). Apysaką
ta antrašte daug kas skaitys (J. Jabl). Pirkau
vakar karvę antru veršiu (J. Jabl). Ar esi kuomet
matęs žaltį devyniomis galvomis (J. Jabl).
4. Gana dažnai
nederinamasis pažyminys gali turėti kitą pažyminį, o pastarasis
dar kitą ir t. t. Čia susidaro savotiška nederinamųjų pažyminių
grandinė (tarp kurių gali būti ir derinamųjų pažyminių), savita
daugialaipsnė jų pakopa: Tokio beržų kamienų
baltumo dar nebuvau matęs. Toks daugianaris pažyminys
laikytinas ne keliais pažyminiais, o vienu sudėtiniu.
Būdingiausia jo schema yra šitokia:
5. Retkarčiais pasitaiko
sudėtinis pažyminys, išreikštas daiktavardžio (ar daiktavardiško
įvardžio) kilmininku ir prielinksnio su konstrukcija su
įnagininku. Oras tokis gardus, jog atsidusęs lyg duonos su
medumi kąsnį suvalgai (V. Krėv).
|