|
Pastraipų
reikšmė
Tiesioginę kalbą išskirti iš autoriaus kalbos daug padeda
tinkamas teksto išdėstymas pastraipomis.
a. Keli to paties asmens tiesioginės kalbos sakiniai,
jeigu jų nepertraukia kito kalbėtojo žodžiai, rašomi vienoje
pastraipoje, į naują pastraipą iškeliami tik kito asmens
tiesioginės kalbos sakiniai:
1. Aš tavo neimu, nerėk, nasrai plyš, ramesniu, bet
baisiu balsu tarė Ona ir mostelėjo bernui, kad tas liptų iš
vežimo. Bernas už rungo užvyniojo vadeles ir nušoko į veją.
Eime, tarė Ona, paimsime pirmiausia medų ir miltus.
A. Vencl.
2. Jis matė, kaip jos gerkle, sakytum atrytas kąsnis, atėjo
žodis:
Leisk... ir pro jo šoną į laukus pažiūrėjo. Ilgai ji ten
žiūrėjo, kol vėl pasakė: Ko tu parėjai?...
Pas tave. O tu nesidžiaugi?
P. Cvir.
Toks skyrimo būdas padeda skaitytojui suvokti, kur pasibaigia
vieno ir prasideda kito asmens tiesioginė kalba.
b. Autoriaus kalba, einanti po tiesioginės kalbos ir ją
apibūdinanti, gali sudaryti ne vieną, bet kelis sakinius,
rašomus toje pačioje pastraipoje. Pvz.:
1. Siūlyčiau pirmininku viršaitį, atsiliepė balsas iš
užstalės. Šiuos žodžius pasakęs buvo pakišęs galvą po stalu ir
ten jau seniai maišė kortas.
P. Cvir.
2. Kokis tave galas
plėšia! Ko dabar tu čia rėki nesavu balsu? klausia jo
nusigandusi bobulė, sena Žvairienė. Ji vienui viena dabar namie,
o visi kiti šeimyniškiai lauke: kas rugius veža, kas avižas
pjauna, o kas rauna grikius.
V. Krėv.
Po tiesioginės kalbos einanti autoriaus kalba rašoma naujoje
pastraipoje, jeigu ji yra nuo tiesioginės kalbos atsijusi ir
savo turiniu jos nepaaiškina:
3. Tai kaip ten pas jus, tuose Šilėnuose? klausia dėdė.
Kaip laikosi tėvas, motina? Ar visi sveiki?
Petras ima pasakoti, pamažu įsidrąsindamas.
V. Myk.-Put.
4. Nenori?! net išsižiojo tėvas. O kas tavęs, varlės,
klausia, nori tu ar nenori? Pasakysiu, ir eisi!
Bet Levukas nepasidavė.
J. Balt.
Jeigu po tiesioginės kalbos eina du autoriaus kalbos sakiniai,
kurių vienas aiškina tiesioginę kalbą, o kitas ne, tai toje
pačioje pastraipoje rašomas tik pirmasis autoriaus kalbos
sakinys, o antrasis keliamas į naują pastraipą:
5. Išeisiu aš iš čia! pasakiau piktai.
Poviliokas nusikvatojo.
J. Balt.
6. Čionai, čionai! priekyje sušuko keletas balsų, ir
arklys pats patraukė į tą pusę, iš kur buvo girdėti šauksmai.
Valandėlę pritilusi,
tuo tarpu prasidėjo nauja priešo minosvaidžių ataka.
A. Vencl.
c. Kai autoriaus kalba, einanti po tiesioginės kalbos,
yra iškelta į naują pastraipą, tai po tiesioginės kalbos
brūkšnys paprastai nededamas. Išimtis eiliuotas tekstas,
kuriame pastraipų nėra ir todėl nauja eilutė neparodo, kas seka
toliau tiesioginė ar autoriaus kalba. Eiliuotame tekste po
tiesioginės kalbos brūkšnys dedamas bet kuriuo atveju. Pvz.:
Pakulų suveltą kuodą
Ji Sigutei atiduoda:
Tai ganydama nesnausi,
Susiverpsi, išsiausi,
Pasisiūsi, bevilkėsi
Savo marškinius turėsi.
Vai broleli, brolužėli,
Kareivėli, raitužėli!
Verkia rudenio laukai,
Kam sesele palikai...
S. Nėr.
d. Jeigu ilgas tiesioginės kalbos monologas sudaro kelias
pastraipas, tai brūkšnys dedamas prieš kiekvieną pastraipą.
Prieš naują monologo pastraipą brūkšnio nepadėjus, atrodytų, kad
toliau eina jau autoriaus kalba, o ne to paties veikėjo
tiesioginės kalbos tęsinys. Pvz.:
Liudas Vasaris paskleidė ties savim popierių pluoštą ir
pradėjo:
Aš noriu supažindinti tamstas su naujausiu savo veikalu,
drama, kurios paskutinių scenų dar neturiu parašęs. Būtų per
didelis tamstų kantrybės bandymas skaityti visą veikalą ištisai,
o atskiros scenos be konteksto ir tęsinio pasirodytų
nesuprantamos. Dėl to aš ne tiek skaitysiu, kiek atpasakosiu
savo dramos metmenis ir nurodysiu svarbiausias situacijas, iš
kurių paaiškės mano kūrinio pobūdis, idėja, prasmė.
Mano dramos veiksmas nukeltas į gilios senovės laikus ir
turi mito charakterį. Tais laikais žmonės mėgdavo dideles
aistras, didelius dorovinius varžtus ir kovas su
įsivaizduojamais dievais. Visa tai jie apvilkdavo poezijos rūbu,
įvaizduodavo neva į realius įvykius, kurie tokiu būdu gavo gilią
simbolinę prasmę. Mano dramos mitas yra toks: Vienoj šaly ar
gentėj karaliauja jaunas valdovas, kuriam jau metas vesti žmoną
ir turėti sosto įpėdinių, nes dinastijos nutrūkimas visur ir
visuomet buvo laikomas dangaus nepalaima, karų ir suiručių
priežastim. Vyriausias kunigas perša vieno didžiūno dukterį,
tačiau jaunasis valdovas vesti žmoną delsia, nes yra pamilęs
gražią vyriausiojo gentės globėjo-dievo vaidilutę. Jo meilė
virsta nenugalima aistra, ir jis, laužydamas tradiciją ir savo
religijos nuostatus, paima vaidilutę iš šventovės ir ją veda.
Čia Vasaris, pasirausęs savo popieriuose, paskaitė iš pirmojo
veiksmo keletą scenų, kur buvo vaizduojamos šitos nuodėmingos
sutuoktuvės.
|
|
|