Paprastumo, paprastumo, paprastumo!

Kalbėdami turėtume tolydžio klausti savęs: ar negalėčiau šios savo minties pasakyti paprasčiau? ar negalėčiau išsiversti be tų itin specialių terminų, įmantrių frazių, pernelyg sudėtingų konstrukcijų? Sakysim, be destruktyvinės akcijos, emancipacijos aksesuaro sakiniuose: Destruktyvinės akcijos kursu. Ar cigaretė yra būtinas šiuolaikinės moters emancipacijos aksesuaras? Kodėl ne: Ardomosios veiklos keliu. Ar būtina šiuolaikinei moteriai rūkyti? Žinokime: ne kiekvienas tučtuojau suvoks, kas toji destruktyvinė akcija, kas tas emancipacijos aksesuaras.

Sakome:

Į pradines mokymo formas pateko žmonės, turintys solidų paruošimą.

Filmas dar tik persirito per pusę darbo momentų.

Tokių pievų šienas skurdus mikroelementų prasme.

Tai rodo, kad numirėliai laidojant buvo guldomi, orientuojant galva į rytus.

Ar būtinos čia tos pradinės mokymo formos, solidūs paruošimai ir kt.? Kodėl ne: Su pradedančiaisiais viename suole sėdi ir tie, kurie moksle jau gerokai prakutę. Filmas dar tik įpusėtas (sukti). Tokių pievų šiene maža mikroelementų. Taisant ketvirtąjį sakinį, tereikia išbraukti orientuojant: ...laidojant buvo guldomi galva į rytus. 

Atsiminkime: jeigu gebame paprastai kalbėti net apie tai, kas „nepaprasta“, parodome stilistinį savo meistriškumą. O vaikymasis įmantresnio žodžio rodo mus vaikantis tuštybės, kelia juoką, pavyzdžiui, žodžiai izoliuotis, konfidencialiai sakiniuose: Vingių Jonas sekė motina ir izoliavosi nuo Katrės. Juras greit sumetė, kad su Jarmala reikia kalbėti konfidencialiai.

Kartais įmantraujame, vartodami tropus arba palyginimus, kur nebeapčiuopiama gretinamų daiktų ar reiškinių sąsajos panašumo.

Tada dulkėjo kelias kaip alkstanti širdis.

Čia skaitytojas, nepagaudamas gretinimo bei lyginimo pamato, gali klausti: kaip įsivaizduoti dulkančią širdį?

Tad nevartokime tokių tropų, tokių palyginimų!