|
Pagrindiniai rašto tipai
Raštas tai tam tikra braižomųjų ženklų sistema,
leidžianti perteikti mintis ir jausmus per erdvės ir laiko
atstumą, fiksuoti ir išlaikyti šnekamąją kalbą. Tokios sistemos
atsiradimas buvo labai reikšmingas įvykis žmonijos istorijoje.
Raštas padėjo išsaugoti naujosioms kartoms praeityje sukauptą
patyrimą, tautų literatūros, mokslo ir apskritai kultūros bei
civilizacijos laimėjimus, atkurti išnykusių kalbų struktūrą ir
senesnius egzistuojančių kalbų raidos etapus. Raštas taip pat
daug prisidėjo ir tebeprisideda prie žmonių abstraktaus mąstymo
plėtojimosi, mokslo ir kultūros pažangos, visuomenės
nacionalinės ir politinės konsolidacijos.
Kada atsirado raštas, sunku pasakyti. Tačiau nėra
abejonės, kad jo atsiradimas susijęs su pirmaisiais žmonių
mėginimais piešti, braižyti. O seniausi piešiniai Europoje,
rasti ant uolų (urvuose ir ne urvuose), dabar priskiriami
laikotarpiui tarp 20 000 ir 10 000 m. pr. m. e. Ypač daug
piešinių ant uolų surasta Afrikoje, šiaurės ir pietų Amerikoje,
bet jų didžioji dalis ligi šiol dar nedatuota. Vieni iš tų
piešinių galėjo būti grynai estetinio pobūdžio (tam tikros
puošmenos), kiti simbolizavo įvairius religinius įvaizdžius, dar
kiti žymėjo daikto priklausomybę tam tikram asmeniui ar kt.
Todėl tie piešiniai paprastai dar nelaikomi raštu: jie sudaro
tiktai rašto priešistorę. Tikrasis raštas, matyt, atsirado
vėlesniais laikais (kai kurie mokslininkai mano, kad jo
užuomazgos siekia VIII-VI tūkstantm. pr. m. e.).
Yra žinomi trys pagrindiniai rašto tipai,
istoriškai keitę vienas kitą arba egzistavę ir dabar
egzistuojantys vienas greta kito. Tai piktografija, ideografija
ir fonografija. Seniausias iš jų piktografija, arba
piktografinis raštas.
Piktografija (pieštas
+ rašau) tai toks raštas, kai tam tikrais piešinėliais
išreiškiama kokia nors mintis, perteikiama informacija.
Piktografinio rašto pavyzdžiu gali eiti prie vienos Aliaskos
eskimų jurtos rastas piešinėlis, skirtas atsitiktiniams
praeiviams:
Šio piešinėlio prasmė tokia: jurtoje nėra ko
valgyti, nes jos savininkai išvykę medžioti. Atskiri piešinėlio
elementai aiškinami taip: kairėje pavaizduotas
luotelis su dviem žmonėmis (medžiotojais), dešinėje
jų jurta; prie jurtos kairėje esanti žmogaus figūra
simbolizuoja neigimą
(nieko nėra), o
dešinėje
valgymo sąvoką
(ši
pastaroji figūra
rodo jurtą, kur nieko nėra valgyti).
Piktografinio rašto atskira detalė vadinama piktograma. Tiek
piktograma, tiek visas piktografinis pie šinėlis
dar neatvaizduoja nei žodžio, nei žodžio formos, nei kito kokio
kalbos elemento. Todėl iš piktografinio rašto
nieko negalima spręsti apie to rašto
vartotojų kalbos ypatybes.
Piktografinį ra štą
geriausiai yra išlaikę
Amerikos indėnai (pvz., yra išlikęs
1849 m. šiuo
raštu
ant medžio žievės rašytas
JAV prezidentui indėnų genčių laiškas,
kuriame prašoma
leisti tos šeimos
gentims persikelti į kitą vietą ir žvejoti kituose ežeruose).
Dabar piktografija, kaip tam tikras ra što
tipas, plačiau niekur nevartojama, nes ji nepatogi, nepraktiška.
Visų pirma dėl to, kad piešinėliui
nupiešti
reikia nemaža laiko, antra, ne visada lengva suvokti piešinėlio
prasmę, pagaliau trečia ne kiekvienas ir sugeba nupiešti
suprantamesnį
piešinėlį.
Tačiau piktogramos dirbtuvių, parduotuvių, valgyklų reklamose,
plakatuose ir kitur dažnai dar panaudojamos ir mūsų
laikais (plg. bato, garuojančio puodelio ir kt. piešinėlius
vitrinose). Piktografinio pobūdžio
yra ir kai kurie kelio ženklai (pvz., žymintys posūkį,
tarpukalnę, sankryžą
ir kt.).
Ideografija (sąvoka +
rašau) tai vėlesnis rašto tipas, išriedėjęs iš
piktografijos, suprastinus piešinėlius. Tai toks raštas, kai
atskiras ženklas žymi tam tikrą sąvoką. Ideografinį raštą
dar ir dabar vartoja kinai, japonai, seniau vartojo egiptiečiai,
actekai, šumerai, vietnamiečiai ir kt. tautos.
Kaip iš piktografinio rašto išsirutuliojo
ideografinis, akivaizdžiai rodo kinų rašto pavyzdys. Jame šalia
dar aiškių paveikslėlių yra nemaža ir šiaip ženklų, kurie jau
nebeprimena daiktų ar gyvūnų. Tokie suscheminti ideografiniai
ženklai dažnai vadinami hieroglifais (šventas +
raižinys).
Ideografijos atsiradimas buvo didelis žingsnis į
priekį rašto raidoje. Ideografiniais ženklais, arba
ideogramomis, buvo galima išreikšti ne tik konkrečius daiktus,
bet ir abstrakčias sąvokas. Be to, ideogramas, kaip sąvokų
ženklus, galėjo suprasti įvairių tam tikros kalbos tarmių ir net
įvairių kalbų atstovai. Pavyzdžiui, Pekino tarmės atstovai
žmogų vadina žodžiu žen' Kantono jan', o
Šanchajaus
ning. Tačiau rašte žmogaus sąvoka žymima vienu
hieroglifu.
Ši pastaroji aplinkybė, be kita ko, matyt, nemaža lėmė tai, kad
ideografinio rašto kai kurios tautos (kinai, japonai) neatsisakė
dar ir mūsų laikais.
Nors ideografinį raštą dabar vartoja nedaugelis
tautų, tačiau tam tikros ideogramos plačiai paplitusios ir
kitokį raštą turinčiose tautose. Pavyzdžiui, tokie yra skaičiaus
sąvokas reiškiantys ženklai (l, 2, 3, 5...), matematikos ir kai
kurių kitų mokslo sričių ženklai ( + , =, ≠ ir pan.).
Šitokios ideogramos dėl savo kompaktiškumo yra patogi priemonė
specialioms sąvokoms žymėti, be to, suprantamos įvairių tautų
atstovams.
Ideografinis raštas ilgainiui gerokai keitėsi.
Naujoms sąvokoms grafiškai reikšti buvo sudarinėjamos naujos
ideogramos arba tos pačios visaip kombinuojamos, papildomos
pridėtiniais ženklais. Be to, ilgainiui atskiromis ideogramomis
imta žymėti ne tik atskiras sąvokas ir jas reiškiančius žodžius,
bet ir žodžių dalis, skiemenis. Tuo būdu jau ideografinio rašto
sistemoje ėmė rastis naujo rašto tipo fonografijos elementų.
Fonografija (garsas +
rašau) toks raštas, kuriame atskiri ženklai (fonogramos)
žymi jau žodžių elementus skiemenis, fonemas. Kitaip
sakant, fonografinis raštas perteikia ne mintis ar sąvokas, bet
garsinę kalbos pusę, susieja grafinius ženklus su šneka. Pagal
tai, ar fonograma žymi skiemenį ar fonemą, skiriamos dvi
fonografinio rašto atmainos: skiemenims, arba silabinis (lot.
syllaba skiemuo), ir foneminis.
Senesnis ir ša ideografija labiau susijęs yra
skiemenims raštas. Jau III tūkstantm. pr. m. e. jį vartojo
šumerai, gyvenę Mesopotamijoje, taip pat asirai-babiloniečiai.
Dabar skiemeninį raštą, paveldėtą iš sanskrito, vartoja indai
(jis vadinamas devanagari dievo miesto raštas), etiopai,
korėjiečiai ir kai kurios kitos tautos.
Palyginti su ideografiniu, skiemenims raštas buvo
žymiai patogesnis, nes juo rašant reikėjo mažiau atskirų ženklų:
skiemenų skaičius bet kurioje kalboje yra daug kartų mažesnis
negu sąvokų ir jas reiškiančių žodžių skaičius. Pavyzdžiui,
perteikti pagrindinėms sąvokoms kinai vartoja 5-6 tūkstančius
hieroglifų, o iš viso skirtingų ženklų kinų ideografiniame rašte
priskaičiuojama net ligi 60 000. Tuo tarpu skiemeninio rašto
sistemose paprastai būna nuo kelių dešimčių ligi maždaug dviejų
šimtų ženklų skiemenims žymėti. Ypač patogus skiemenims raštas
toms kalboms, kurios turi daug vienskiemenių žodžių (pvz.,
šumerų, kurioje žodžius sudarydavo arba vienas balsis, arba
balsis su priebalsiu, arba priebalsis su balsiu ir kitu
priebalsiu: e namas, i penki, aš
vienas, šu ranka, kur šalis ir pan.).
Skiemeninio rašto formos neretai priklausydavo ir
nuo to, ant kokios medžiagos buvo rašoma. Pavyzdžiui, senovėje
indai rašė ant specialiai apdirbtų palmės lapų, o šumerai,
asirai-babiloniečiai ir kiti Mesopotamijos gyventojai molinėse
lentelėse, kuriose tam tikru pagaliuku išspausdavo rašto
ženklus. Kadangi tie ženklai turėjo kyliuko, primenančio dantį,
formą, tad jų raštas paprastai vadinamas kyliaraščiu, arba
dantiraščiu.
Gerokai vėlesnis už skiemeninį yra foneminis
(dažnai dar vadinamas garsiniu, raidiniu) raštas. Jis atsirado
tiktai II tūkstantm. pr. m. e. antrojoje pusėje I tūkstantm.
pradžioje ir paskui plačiai paplito daugelyje pasaulio tautų.
Tai raštas, kuriame atskiras ženklas (raidė) žymi atskirą
fonemą. Šio rasto tipo pradininkais dažniausiai laikomi
finikiečiai, nors dabar linkstama jį sieti ir su senovės
egiptiečių raštu, kuriame būta ženklų, žymėjusių atskirus
priebalsius (kai kurie tyrinėtojai mano, kad foneminio rašto
kūrėjai galėję būti ir Egėjaus jūros salų gyventojai).
Finikiečių raštą sudarė 22 ženklai, žymėję
priebalsius ir pusbalsius (sonantus). Balsiams finikiečiai
nevartojo atskirų ženklų dėl to, kad jų kalboje (kaip ir kitose
semitų-chamitų šeimos kalbose) žodžių šaknis sudarė vieni
priebalsiai (balsiai jose atlieka tik gramatinę funkciją: nurodo
kalbos dalį, nuosaką, rūšį ir t. t.). Kiekvienas iš tų ženklų,
arba raidžių, turėjo savo atskirą pavadinimą (pvz., alef
a, bet b, gimel g ir kt.) ir tam tikrą seką
(po alef ėjo bet, po bet gimel ir t. t.).
Be to, įdomu tai, kad finikiečių raidžių pavadinimai buvo susiję
ne tik su raidžių garsine reikšme, bet ir su grafine forma.
Pavyzdžiui, raidė, pavadinta alef jautis, ir savo forma
priminė ant šono apverstą jaučio galvą,
raidė, pavadinta
šin
dantis,
savo forma priminė dantįir
t. t.
Iš finikiečių raidyną perėmė graikai, kurie jį
gerokai modifikavo ir prisitaikė prie savo fonemų sistemos (iš
pradžios jie dar nežymėjo nuosekliau balsių, o vėliau įsivedė
joms atskirus ženklus). Graikai pakeitė taip pat rašto kryptį:
finikiečiai rašė iš dešinės į kairę, o graikai ėmė rašyti iš
kairės į dešinę (tik seniausiuose graikų įrašuose yra išlaikyta
finikietiškoji kryptis). Į graikų raidyną gana anksti
nusižiūrėjo ir jį prisitaikė Apeninų pusiasalio gyventojai
(etruskai, oskai, umbrai, lotynai). Romėnams sukūrus galingą
imperiją, jų lotyniškasis 23 rašmenų raidynas paplito po visą
vakarų ir vidurio Europą,
Plisdamas po įvairius vakarų ir vidurio Europos
kraštus, lotyniškasis raidynas įgijo naujų bruožų, buvo
pritaikomas prie kiekvienos kalbos fonologinės sistemos. Germanų
šalyse nuo XII a. įsigalėjo smailių, kampuotų formų gotikiniai
rašmenys, kuriuos keletą šimtmečių, be kitų, vartojo čekai,
lenkai, o vokiečiai net ligi XX a. vidurio (jie dažnai vadinami
švabachiniais, fraktūriniais rašmenimis). Gotikiniu šriftu buvo
spausdinamos ir lietuviškos knygos XVI-XVII a., tačiau nuo XVIII
a. Lietuvoje visuotinai pereita prie apvalių lotyniškųjų rašmenų
(gotikiniai rašmenys išliko tik Rytų Prūsijos lietuviškuose
spaudiniuose).
Pirmųjų mūsų raštų autoriai (M. Mažvydas, M.
Daukša ir kt.), kurdamiesi lietuviškąjį raidyną, daugiausia
nusižiūrėjo į savo kaimynų vokiečių ir lenkų vartotus
rašmenis. Tačiau, norėdami geriau atvaizduoti specifinių
lietuvių kalbos fonemų tarimą, jie stengėsi kūrybiškai
pritaikyti tuos rašmenis arba prireikus susidaryti ir naujų
rašmenų (pvz., M. Daukša susidarė dviaukštį e plačiajam
e, taip pat ų, į nosiniams u, i žymėti). Pirmųjų
lietuviškų raštų autorių susikurto raidyno atskiri rašmenys
vėliau buvo ne kartą kaitaliojami, kol XIX a. pabaigoje jau
nusistojo toks raidynas, kokį ir dabar vartojame.
Nors mūsų laikais lotyniškojo rašto pagrindu
sudaryti daugelio Europos, Amerikos ir Afrikos tautų raidynai
(iš viso tuo raštu naudojasi apie 33 % pasaulio gyventojų), bet
nemaža yra ir kitų fonografinio rašto sistemų. Antai graikų, o
ne lotynų, raidynu remiasi du slavų raidyno tipai kirilica ir
glagolica (kirilica vadinamas tam tikras slavų rašto tipas pagal
jo sudarytojo (gyv. IX a.) Kirilo vardą, o glagolica pagal s.
sl. kalbos veiksmažodį glagolati kalbėti). Kirilicą
dabar vartoja rusai, baltarusiai, ukrainai, bulgarai, serbai, o
glagolica seniau buvo paplitusi Moravijoje, Chorvatijoje,
Dalmatijoje, bet ją paskui išstūmė kirilica. Savotišką raidyną,
savo pradine kilme susijusį su finikiečių raštu, turi arabai.
Originalią rašmenų sistemą (vienų tyrinėtojų kildinamą iš
graikų, kitų iš persų raidynų) turi armėnai, gruzinai ir kai
kurios kitos tautos.
Baigiant trumpą pagrindinių rašto tipų apžvalgą,
reikia pažymėti, kad foneminis raštas yra ne tik jauniausias,
bet ir patogiausias, lengviausiai pritaikomas įvairios
struktūros kalboms. Ir jeigu kai kurios tautos (kinai, japonai
ir kt.) dar nėra priėmusios šio rašto, tai daugiausia dėl to,
kad jo priėmimas, kaip ir bet kurios kitos rašto sistemos
pakeitimas, būtų tam tikra revoliucija, nutraukianti ryšius su
įsisenėjusia rašytine tradicija, su ankstesniuoju kultūriniu
palikimu.
|
|
|