Pagrindinės sakinio dalys
Sakinio dalys skaidomos į dvi nelygiavertes grupes: į
pagrindines ir į antrininkes. Pagrindinės sakinio dalys nuo
antrininkių skiriasi keliais požymiais: 1) jos sudaro
konstruktyvųjį sakinio branduolį, 2) yra sakinio gramatinis
centras, 3) jos būtinai tarpusavy susijusios, 4) kitos
sakinio dalys joms pavaldžios, 5) pagrindinės sakinio dalys
yra viso sakinio reprezentantai (atstovai), nes pagal jas
klasifikuojame sakinius (vienanariai ir dvinariai,
vientisiniai ir sudėtiniai).
Veiksnys ir tarinys yra gramatinis vientisinio sakinio
centras. Tačiau sakinio centrą gali sudaryti ir viena
pagrindinė sakinio dalis: tarinys (Aušta.)
arba veiksnys (Rytas.).
Veiksnys ir tarinys, turėdami bendrų požymių (abu yra
pagrindinės sakinio dalys, abiem priklauso kitos sakinio
dalys ir t. t.), vis dėlto labai vienas nuo kito skiriasi.
Tarinys nusako veiksnio požymius (veiksmą, būsena, jų abiejų
pokytį, ypatybę ir visa kita), dėl kurių ir skelbiama
informacija adresatui. Veiksnys rodo statiką, tarinys
paprastai dinamiką, plg. Stipruolis silpsta / Silpnuolis
stiprėja. Mokytojas filosofuoja / Filosofas moko.
Iš tokio keitimo matome, kad žodžių formos negali būti
ignoruojamos. Jos, tiesą sakant, ir rodo, kuris žodis
reiškia daiktiškumą, kurį žodį reikia aptarti (tai
veiksnys), o kuriuo žodžiu aptariame veiksnį, nurodome jo
požymius (tai tarinys).
Žodžius, priklausančius veiksniui, vadina veiksnio grupe, o
tariniui tarinio grupe. Pastaroji dažniausiai esti
didesnė, jai priklauso daugiau sakinio žodžių: Į
nelyg
ų
upės krantą pliaukši vanduo.
Tačiau
kartais gali būti didesnė ir veiksnio grupė: Mūsų
ūkio sodininko duktė ištekėjo.
