Onomatopėja, aliteracija, asonansas

Kalbos garsinės raiškos panaudojimas pasakymo ekspresyvumui didinti vadinasi instrumentacija (arba instrumentuotė). Jos atmainos yra onomatopėja, aliteracija, ir asonansas.

Onomatopėja (gr. onomatopoieia „pavadinimų sudarymas“) yra nekalbinių garsų pamėgdžiojimas, jų reiškimas panašiais kalbos garsais. Gamtos garsų imitavimu sudaryta daug žodžių, pvz.: ūžti, ošti, griausmas, triukšmas. Tokie onomatopėjiniai žodžiai nėra stilistinės analizės objektas, nes jie pavadina daiktą, o ne charakterizuoja. Onomatopėja kaip fonetinė stiliaus figūra – tai pasakyme, tekste parinkimas bei išdėstymas garsažodžių ir kitokių žodžių, kurie savo skambėjimu sukelia norimą akustinį įspūdį, primena kokius gamtos garsus. Pvz., A. Baranausko parinkti onomatopėjiniai veiksmažodžiai padeda įsivaizduoti šilo garsų įvairovę:

Onomatopėja yra paprasčiausia instrumentacijos priemonė.

Aliteracija (lot ad „prie“ + litera „raidė“) – priebalsių sąskambis, tikslingas to paties priebalsio arba panašių priebalsių kartojimas gretimuose žodžiuose, stiprinantis kalbos išraiškingumą:

Pro šimtmečių kruviną triukšmą išgirstam, kaip daužos tamsoj Mikalojaus Daukšos širdis (J. Vaič.).

Šiose eilutėse kartojasi šnypščiamieji š, č, ž (7 kartus), sonantas r (5), sprogstamieji k (5), t (4), d (3), Pastarieji priebalsiai su r sudaro junginius pr, kr, tr, rd. Tokie sunkūs, nemalonūs garsų deriniai atitinka turinį, padeda kurti niūrų vaizdą, slogią nuotaiką. Kitas pavyzdys. K. Boruta „ypač pamėgęs garso v aliteracijas, kurios kartu su jo vėjais, vėtromis ir viesulais skamba daugelyje eilėraščių, sudarydamos intonacijos foninius leitmotyvus:

Ir vėl vėlų vakarą vėtra į vieškeliais švilpia laisva, / Nerimsta iš vėtros išplėšta / nelaimingoji mano galva“ (J. Girdzijauskas).

Gražiausių aliteracijos pavyzdžių, tapusių tiesiog klasikiniais, cituojamų visuose vadovėliuose, randame S. Nėries lyrikoje.

Asonansas (lot. assonare „darniai skambėti“) – balsių sąskambis, vienodų ar panašių balsių kartojimas gretimuose žodžiuose, stiprinantis kalbos raiškumą, muzikalumą. Pvz., M. Martinaičio eilėraštyje „Ant rudenio laukų juodų“, pasak R. Pakalniškio, „ištisai aidi ilgų ir trumpų garsų sąskambiai (Ant ru-de-nio lau-kų juo-dų / aš ne-tu-riu / bal-tų žir-gų...), vyrauja gūdus raudos motyvas „ū-ū-ū“, pabrėžiantis netekties nuotaiką: Bet nieks nematė / palaidų / rudens laukuos / bal-tų žir-gų“. S.Nėries eilėraštyje „Šaulys“ kartojamas dvibalsis au, „kulminacijoj pavirstantis savotišku sielos šauksmo simboliu“ (J. Girdzijauskas). Šaulį prašau: / – Juodą negandos / Paukštį nušauk!

Instrumentacijos būdais plačiausiai naudojasi poetai. Be poezijos, fonetinių figūrų nereta tautosakoje, ypač smulkiojoje. Čia jų sukurta ir žodžių žaismams, pvz., aliteracijų:

Geri vyrai geroj girioj gerą girą gerdami gyrė.

Šešios žąsys su šešiais žąsyčiais.

Dabar jos turi ir didaktinę paskirtį: lavina vaikų artikuliaciją. Saikingo ir prasmingo garsų kartojimo teisė pripažįstama grožinei prozai. Pavyzdžiu gali būti kad ir šis J. Baltušio „Parduotų vasarų“ sakinys: Giedojo gaidžiai, vienur kitur girgždėjo šulinių svirtys, pokšėjo tvartų durys. Jo instrumentacija, paremta sprogstamųjų priebalsių d, t, g, k, šnypščiamųjų s, š, ž, sonanto r ir balsių o, u kartojimu, sukonkretina vaizdą.

Visi instrumentacijos būdai – ne savarankiškos, o papildomos ekspresyvumo priemonės, priklausomos nuo žodžių parinkimo, kurį savo ruožtu lemia turinys.