Nuosakų sinonimika

Kalboje nemaža pavyzdžių, kai tiesioginė nuosaka eina kitų nuosakų sinonimu. Labai dažnai tiesioginė nuosaka pasakojime vartojama ten, kur lauktume netiesioginės:

Ir pati Grigaliūnienė čia pat jau kurstė kaimynus eiti rytoj į dvarą ir šaukti, kad žemės neatiduosime.

Palikdami nepakeitę vieną kitą tiesioginės nuosakos forma netiesioginėje kalboje, rašytojai išlaiko kai kuriuos šnekamosios kalbos elementus ir tuo būdu paįvairina autorinio pasakojimo sintaksinį audinį. 

Tiesiogine nuosaka kartais pasakomi tariami arba, tik tam tikrai sąlygai esant, galimi veiksmai. Labiausiai tokius veiksmus linkstama nusakyti būsimuoju laiku, kuris reikšme bent iš dalies sutampa su tariamąja nuosaka (ateities veiksmas kalbos momentu taip pat realiai nevyksta!):

Tegul visas pasaulis šauktų, jog jisai nebus geras pačiai, nieko nežiūrėsiu, nieko, kad tik imtų!

Ar tai bus kampininko sūnus, ar ūkininko, man vis tiek, bet tik mandagus, darbininkas ir ne palaidūnas būtų.

Tiesiogine nuosaka šnekamojoje kalboje dažnai reiškiamas įsakymas, raginimas, skatinimas, draudimas, kitaip tariant, ji perima liepiamosios nuosakos funkcijas:

Štai tau trys kuodeliai linų. Suverpsi be verpstės ir išlenksi be lankčio.

Eime, seselės, į aukštą svirną brolelio rengti į kelionėlę.

Tiesioginės nuosakos esamojo ar būsimojo laiko formomis kalbančiojo valia perduodama taip pat griežtai, kaip ir liepiamąja nuosaka. Skirtumas gal tik tas, kad čia išryškėja veiksmo atlikimo laikas. 

Šnekamojoje kalboje tariamąja nuosaka pasakomi veiksmai ir būsenos, dėl kurių realumo neabejojama. Daugelis jų visiškai sutampa su kalbos momentu ir gali būti pakeisi esamojo laiko atitinkamu asmeniu.

Pavartojus tariamąją vietoj tiesioginės nuosakos esamojo taiko, labiau išryškinami įvairūs emociniai pasakymo atspalviai: nepasitenkinimas, priekaištas, nuostaba.

Tariamosios nuosakos formos neretai vartojamos ir perteikiant svetima kalbą, kur įprasta vartoti netiesioginę nuosaką:

Beeidama per didelę girią, užėjo atsiskyrėlį. Pas tą įėjus klausia, ar jis nežinotų (nežinąs), be nesąs matęs kur jos brolių juodvarniais lakstančių.

Jaunasis ponaitis Viktoras – apie tą Steponas nieko blogo pasakyti negalėtų (negalįs).

Tariamąja nuosaka šnekamojoje kalboje dažnai reiškiamas raginimas, įsakymas; liepiamoji šios nuosakos reikšmė labai ryški:

Jurgel, tu midų pilstyti padėtum...

Pasigailėtum, tetule, ir eitum kartą už jo nesiožiavusi.

Kai tariamosios nuosakos formos vartojamos su dalelyte kad ir taikomos trečiajam asmeniui, jas galėtume laikyti sinonimiškomis geidžiamajai nuosakai:

Kad išeitų brolelis, išsineštų kardelį, o kad iškirstų mano vargelį iš anytos vartelių!

Panašių pasakymų ryškus šnekamosios kalbos atspalvis, o palyginus su atitinkamomis geidžiamosios nuosakos formomis (teišeinie... teiškertie...), jie neturi tokio didelio kategoriškumo ir dažniausiai žymi norą ar pageidavimą.

Liepiamoji nuosaka labai susijusi su šnekamąja kalba ir dėl .to turi didelę stilistinę vertę. Kontekste liepiamoji nuosaka dažnai pavaduoja tiesioginę:

Juk mama sakė, kad katė viską supranta. Pabark – nuleis uodegą, pagirk – išdidžiai išries nugarą.

Nelįsk prie smalos – nebūsi smaluotas.

Kadangi liepiamosios nuosakos vartojamas vienaskaitos antrasis asmuo, tokie pasakymai visada turi kiek apibendrintą reikšmę, yra įtaigesni už tiesioginės nuosakos atitinkamas formas.

Liepiamąja nuosaka pasakomi ir tariami veiksmai, kurių praktiškai nereikia vykdyti: jie yra tik pageidaujami arba įsivaizduojami:

Duokite man tiktai Kurmelį su jo gyvenimu, pamatytumėte: visi pašaliai būtų kaip stiklas ir pats kaip lėlė vaikinas.

Matau, kad niekis: taip bloga, kad nors bėk kur užsimerkęs...

Pateikiamų pavyzdžių liepiamoji nuosaka reikšme priartėja prie tariamosios. Juk galėtume pasakyti: duotumėte... bėgtum... Pasirinkdamas liepiamąją nuosaką, kalbantysis pageidaujamą veiksmą reiškia įsakmiau, labiau atkreipdamas į jį kitų dėmesį.

Liepiamosios nuosakos stveriamasi, kai kalbama apie būtinus, neišvengiamus, nuo kalbančiojo valios nepriklausomus veiksmus:

Kad mes pilvus turėtumėm, tai pavalgytumėm sau, atsigertumėm, ir ant širdies linksmiau pasidarytų... O dabar žiūrėk  tik į pinigus, sergėk juos, dar naudos iš jų neturėk!

Taigi dabar bylinėk su juom, taip ubagu tapęs.

Pabrauktieji veiksmažodžiai yra tik liepiamosios nuosakos formos ir jokio liepimo, įsakymo nereiškia. Jos iškelia veiksmo įvykimo neišvengiamumą ar jo atlikimo būtinybę (turi žiūrėti, turi sergėti, turi bylinėtis ir t. t.).