Norminamoji kalbos literatūra

ir kiti kalbos kultūros ugdymo veiksniai

Svarbiausias kalbos kultūros ugdymo veiksnys, klaidų užkarda yra norminamoji kalbos kultūros literatūra. Kas ją skaito, joje tikrinasi – gerina savo kalbos kultūrą ir išvengia bent dažnųjų kalbos klaidų.

Kalbos kultūros literatūrą sąlygiškai galima skirstyti į dvi grupes.

Viena grupė – nuoseklus kalbos kultūros kurso dėstymas, pavyzdžiui: Aldono Pupkio „Kalbos kultūros pagrindai“ (1980), Aldonos Paulauskienės „Lietuvių kalbos kultūra“ (2001), Arnoldo Piročkino „Administracinės kalbos kultūra“ (1990). Šios knygos turi ir konkretų adresatą: A. Pupkio „Kalbos kultūros pagrindai“ labiau skirti studentams lituanistams, A. Paulauskienės „Lietuvių kalbos kultūra“ – labiau techninių specialybių studentams, A. Piročkino „Administracinės kalbos kultūra“ – labiau studentams teisininkams, nors tai nereiškia, kad jomis negali naudotis ar jų suprasti plačioji visuomenė.

Kita grupė – parankinė (nuolat vartojama, turinti būti po ranka) kalbos kultūros literatūra, kur galime pasitikrinti kuo nors suabejoję. Tai įvairūs žodynai, gramatikos, kitos norminamosios (paprastai žinynų tipo) knygos, pavyzdžiui, „Lietuvių kalbos žinynas“ (2000), „Lietuvių kalbos enciklopedija“ (1999) ir visuomenei ypač naudingi „Kalbos praktikos patarimai“ (1985), „Kaip nereikia kalbėti“ (1991), „Kanceliarinės kalbos patarimai“ (2002).

Kultūringas žmogus kaupia kalbos kultūros literatūrą, stengiasi turėti kalbinę bibliotekėlę namie ir net darbovietėje (nelygu darbo pobūdis), nuolat ją papildo naujesnėmis – geresnėmis, įvairesnėmis – knygomis.

Atsiranda ir vis daugiau atsiras kompiuterinių kalbinės norminamosios literatūros variantų.

Tikrintis galime ir kapitaliniuose kalbos bei kalbotyros veikaluose – akademiniame daugiatomiame „Lietuvių kalbos žodyne“, akademinėje tritomėje „Lietuvių kalbos gramatikoje“, „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“, kelių tomų „Lietuvių kalbos atlase“ ir kitur. Šiais veikalais, nuodugniai analizuojančiais dabartinės lietuvių kalbos būklę, jos dėsningumus ir tendencijas, grindžiama ir norminamoji kalbos kultūros literatūra.

Geras orientyras yra žymiųjų kalbininkų Jono Jablonskio, Kazimiero Būgos, Juozo Balčikonio, Antano Salio, Prano Skardžiaus raštuose pateikti taisymai, Arnoldo Piročkino apibendrinamoji knyga „Jono Jablonskio kalbos taisymai“.

Kalbos kultūrą ugdo ir įvairių formų lingvistinis visuomenės švietimas per spaudą, radiją, televiziją, įvairius renginius.

Svarbus visuomenės lingvistinio švietimo leidinys yra mėnesinis kalbinis žurnalas „Gimtoji kalba“. Jame nemaža populiarių kalbinių straipsnių, atsakymų į klausimus, kalbinių recenzijų, įvairios naudingos kalbinės informacijos. Kalbos klausimais parašo ir žurnalas „Gimtasis žodis“. Kiek sudėtingiau ir plačiau kalbos normų dalykus nagrinėja tęstinis leidinys „Kalbos kultūra“ (dabar per metus išeina vienas sąsiuvinis). Kalbinių straipsnių, patarimų kartais išspausdina kai kurie kiti laikraščiai ir žurnalai.

Lietuvos radijas ir televizija turi kalbos valandėlių. Visuomenei bene patogiausia yra rytą kartojama popietinė radijo kalbos valandėlė „Taisyk žodžiui kelią“.

Kai kur (moksleiviams, kartais ir plačiajai visuomenei) surengiama kalbinių vakaronių, kitų renginių, paskaitoma paskaitų, suorganizuojama susitikimų su kalbininkais.

Kitas labai svarbus kalbos kultūros ugdymo veiksnys – gyvoji kalba (tarmės) ir tautosaka.

Konkrečios vietovės tarmė yra natūrali, gana tobula, visiškai kalbėtojų poreikius tenkinanti kalbinė sistema, todėl į tarmes negalima žiūrėti niekinamai. Tiesa, pasitaiko jose svetimų dalykų, pirmiausia nevartotinų žodžių, bet šiaip jau tarmių kalba paprastai žodingesnė (ypač spalvinga leksika), sintaksė grynesnė negu daugelio miestiečių šnekos. Jei turime tarmę, suabejoję, kaip ką vartoti, visada pagalvokime, kaip pasakytų senieji mūsų tarmės žmonės – ir dažniausiai bus gerai. Savo tarminėje aplinkoje bendrauti patartina tarmiškai – kalba būna natūralesnė, raiškesnė, nesuvaržyta. Apskritai tarmės yra bendrinės kalbos papildymo, turtinimo, palaikymo šaltinis, kurį reikia išsaugoti. Išmokti bendrinę kalbą tarmė netrukdo, nes konkrečios tarmės ir bendrinės kalbos skirtumai yra dėsningi, lengvai suvokiami.

Puikios kalbos moko ir tarmėse gyva tebesanti, jaunajai kartai senolių perteikiama arba per leidinius mus pasiekianti tautosaka: dainos, pasakos, mįslės, patarlės, priežodžiai... Joje daug senovinės leksikos, gražios sintaksės, įvairios metonimijos, metaforikos, kitų kalbos vertybių.

Reikšmingas kalbos kultūros ugdymo veiksnys yra (ar bent turėtų būti) spausdintas ir viešai sakomas žodis.

Spausdintas žodis – tai knygų, laikraščių, žurnalų, įvairių administracinių ir kitokių raštų kalba. Daugelio jų kalba yra gana gera, tinkamai suredaguota, iš jos galima mokytis, bet pasitaiko ir prastos, neredaguotos leidinių kalbos.

Kalbos kultūrą labiausiai ugdo grožinė literatūra, ypač be galo išraiškinga klasika. Sodria kalba rašė prozininkai Žemaitė, Jonas Biliūnas, Vincas Krėvė, Petras Cvirka, poetai Kristijonas Donelaitis, Antanas Baranauskas, Maironis, Jonas Aistis, Salomėja Nėris ir daugelis kitų. Svarbu ir gera kalba parašyta publicistika, mokslinė ar mokslo populiarioji literatūra. Su malonumu skaitome gamtininko Tado Ivanausko, astronomo Pauliaus Slavėno bei kitų mokslininkų ar publicistų knygas.

Viešai sakomas žodis pirmiausia skamba per radiją ir televiziją, teatruose. Galima daug pasimokyti iš aktorių, radijo ir televizijos diktorių bei daugelio laidų vedėjų, ypač tarties, bet nemaža kitų kalbėtojų, pavyzdžiui, kai kurie kviestiniai laidų dalyviai, daro įvairių kalbos klaidų. Visuomenę veikia ir valstybės vadovų, žymių politikų, Seimo narių kalba, kuri, deja, ne visada yra pavyzdinga. Viešiesiems kalbėtojams praverstų Jono Šukio knyga „Kalbos patarimai politikams ir visiems kalbų sakytojams“ (2000).

Kalbos kultūros ugdytojos yra ir mokyklos – aukštosios, vidurinės ir kitokios. Mokyklose mokoma taisyklingos kalbos: yra lietuvių kalbos disciplina, o aukštosiose – kalbos kultūros kursas. Daugelis mokytojų ir dėstytojų, nors, deja, ne visi, stengiasi kalbėti taisyklingai. Mokyklos siekia, kad moksleiviai ir studentai būtų nepakantūs nekultūringai kalbai, savarankiškai išsiaiškintų abejotinus kalbos dalykus ir tobulėtų. Svarbus ir šeimos vaidmuo – ar ji šneka taisyklingai ir kaip žiūri į kalbos kultūrą.

Daug lemia oficialioji valstybinė lingvistinė politika. Lietuvos valstybė nėra abejinga kalbos kultūrai. Veikia Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kuri suderina kalbininkų nuomones, priima kalbinius nutarimus, rūpinasi kalbos gerinimo strategija ir taktika. Įsteigta ir Valstybinė kalbos inspekcija. Ji kontroliuoja, kaip vykdomi Kalbos komisijos nutarimai, įspėja ar net baudžia pažeidėjus. Kalbiniu visuomenės švietimu, teigiamo požiūrio į kalbos kultūrą formavimu rūpinasi visuomeniniais pagrindais veikianti Lietuvių kalbos draugija.