Nominatyviniai sakiniai
Nominatyvinių (lot. nominativus ,,vardininkas)
sakinių centrą sudaro daiktavardžio vardininkas, pvz.,
Vakaras. Jais perteikiama bendra situacija; nurodomas
laikas, vieta, įvykis ir t. t. Sakiniai ekspresyvūs savo
lakoniškumu, dažnai vartojami grožinėje literatūroje,
publicistikoje (Žiema. Šaltis. Pusnynai. Neaprėpiami
toliai.). Paprastai kontekste šalia esti ir
kitokių sakinių), atskleidžiančių bei patikslinančių
vardininko reikšmes.
Egzistenciniai sakiniai nurodo, kas yra, egzistuoja, sudaro
tartum foną tolesniems įvykiams arba išskaičiuoja matomus
objektus:
Darbymetė.
Ruduo. Nejaukus, vėlyvas ruduo.
Giedros vasaros priešpiečiai. Kaitra...
Skelbimų lenta. Šlaitai. Venta. Lakštingalos. Pempės.
Yra ir atpažįstamųjų sakinių: Toleikis!
Tėvas!; pranešamųjų: Pavojus!;
pavadinamųjų: Šyvis; emocinių: Bet ir
purvas gi! Gimnazija!; parodomųjų:
Ana jis! Ve! Ve! Malūnas! Štai
ir Dalia!
Šių sakinių vardininkai sintaksiškai įvairiai traktuojami:
arba laikomi veiksniu arba tariniu, arba tiesiog
nediferencijuota pagrindine sakinio dalimi, nes dažnai esti
sunku ją nustatyti. Vis dėlto jie panašesni į veiksnius.
Vokatyviniai sakiniai
Prie benarių priskiriami ir vokatyviniai (lot.
vocativus ,,šauksmininkas) sakiniai, susidarantys iš
vieno kreipinio, t. y. tokio šauksmininko, kuris tariamas
ypatinga intonacija ir kuriuo kartu kviečiama, skatinama
nutraukti veiksmą, rodomas pašnekovui nepritarimas,
priekaištas, apgailestavimas, nepasitenkinimas ir kt.:
Tėtušiuk!
Tėte, tėte ... lyg katytė meilindamasi sumiauksėjo
duktė.
Mielas drauge, paglostė Mongoliukas Džimą.
Ak Vile ...
Oi tetule! Oi, oi! Petį man išsukote!
Džimai! Džimai! šaukė Dalia, bandydama jį sulaikyti.
Eliptiniai sakiniai
Eliptiniuose
sakiniuose praleidžiami lengvai suprantami žodžiai, kuriuos
numanome ir be konteksto. Tuo jie skiriasi nuo nepilnųjų
sakinių ( Kur eini? Namo.), kuriems
kontekstas būtinas. Eliptiniuose sakiniuose dažniausiai
nepasakomas tarinys (judėjimo, buvimo, kalbėjimo, davimo ar
kt. aiškūs iš paties sakinio veiksmažodžiai):
Lapė į mišką, šunys
paskui!
Jau ir šitas čia!
Visi po du, po du,
o aš kadu (kada)?
Neturtingam vis
vėjas į akis.
Į akis taip, o už
akių kitaip.
Akis už akį, dantis
už dantį.
Priduriamieji sakiniai
Priduriamieji
sakiniai kartais irgi skiriami prie nepilnųjų. Pati jų
struktūra, galima sakyti, labai jau panaši. Tačiau
priduriamųjų sakinių funkcijos visai kitos. Čia kalbėtojas
papildo savo anksčiau sakytą mintį, ją paryškina:
Iš po surauktų vaiko antakių žybčiojo dvi gudrios akys.
Beždžionės gudrumo.
Ten sustos ir vėl lauks. Tik dabar nebe Laimos.
Toks pridūrimas vadinamas ir parceliacija (išskirstymas
dalimis). Parceliacija dažnai vartojama grožinėje
literatūroje.