|
 |
|
Mandagus kreipimasis į
nepažįstamus, pasiteiravimas
1. Ne visi esame pratę mandagiai užkalbinti
nepažįstamą žmogų, kreipdamiesi į jį kokiu reikalu, ko nors
pasiteiraudami.
Sostinės gatvėse sutiktų praeivių vaikai neretai
teiraujasi, kuri dabar valanda. Kaip malonu, kai koks
pirmaklasis ar antraklasis pypliukas pasirodo kartais esąs
mandagesnis už aukštesniųjų klasių mokinius: Atsiprašau! Gal
galėtumėt pasakyti, kuri dabar valanda? Girdi malonų
vaikišką balselį ir nejučiomis nusišypsai.
Ne tik žodis atsipraš au,
bet ir kiti tokio kreipimosi žodžiai verti pagyrimo: Gal
galėtumėt pasakyti...
Klausiamoji bei abejojamoji dalelytė gal
kartu su tariamosios nuosakos veiksmažodžiu galėtumėt
labai mandagiai, labai švelniai išreiškia kreipimąsi į
nepažįstamą vyresnį ar šiaip gerbtiną žmogų. Panašiai ir gatvėje
mažai pažįstantis miestą žmogus mandagiai kreipiasi į praeivį:
Atsiprašau! Ar negalėtumėt paaiškinti,
kaip čia tiesiausiu keliu pasiekti geležinkelio stotį?
2. Taigi, kai reikia kreiptis į nepažįstamą
žmogų, ko pasiteirauti, nepašykštėkime mandagumo žodžio
atsipra šau.
Tačiau, jeigu šis žodis tariamas šiurkščiu balsu, jei
stačiokiškai formuluojamas pats klausimas, nė kalbos negali
būti apie klausėjo mandagumą.
Visai kitokio mandagumo reikia laikytis
kreipiantis į specialius informacijos skyrius. Pavyzdžiui,
geležinkelio ar kitokiose susisiekimo stotyse, didelėse
įstaigose, įmonėse, ypač susidarius nemažai norinčių
pasiteirauti žmonių, aplinkybės verčia kuo trumpiau, be
atsiprašymo, be jokių įžangų formuluoti klausimą ir, gavus
atsakymą, nepridėti be būtino reikalo papildomų bei patikslinamų
klausimėlių.
 |
|
|
