Loginis kirtis

Kad matytumėte kirčiuotas raides, Jūsų kompiuteryje turi būti įdiegtas Palemono šriftas.

Vienas svarbiausių rišliosios šnekamosios kalbos elementų yra loginis kirtis. Loginiu kirčiu vadinamas svarbiausio žodžio ar žodžių junginio pabrėžimas sakinyje tam tikromis intonacinėmis priemonėmis.

Sakinio loginį kirtį galima kaitalioti, pvz.:

Nuovargis gerokai atbukino jausmus (nuovargis, ne linksmybės);

Nuovargis gerokai atbukino jausmus (gerokai, bet ne visai);

Nuovargis gerokai atbukino jausmus (atbukino, bet ne nualino);

Nuovargis gerokai atbukino jausmus (jausmus, ne protą).

Kaitalioti loginio kirčio vietą, nuo kurios priklauso sakinio prasmės atspalvis, galima tik sakinyje be konteksto. Kai sakinys sudaro visumos dalį, loginio kirčio vietą diktuoja kontekstas, todėl būtina laikytis konteksto logikos. Retsykiais loginį kirtį gali turėti net ir nesavarankiškas žodis, pavyzdžiui, prielinksnis: Pagalvė buvo padėta prie (ne ant) lovos.

Loginį kirtį turi visi modaliniai sakinių tipai – konstatuojamieji, klausiamieji, skatinamieji. Šaukiamieji sakiniai, nesudarantys savarankiško modalinio tipo, taip pat turi loginį kirtį. Ar kiekvienas sakinys būtinai turi turėti loginį kirtį? Kai sakiniu tik konstatuojamas paprastas faktas, sakinys loginio kirčio gali ir neturėti, pavyzdžiui, sakinyje Šiandien man paskaitų nėra. Bet tam tikrame kontekste, norint pabrėžti laiką, kada man nėra paskaitų, šio sakinio loginį kirtį turės žodis šiandien: Šiandien man paskaitų nėra. Kai norėsime pabrėžti, kam paskaitų nėra, loginį kirtį turės žodis m a n: Šiandien man paskaitų nėra ir t. t.

Sakinio loginis kirtis paprastai pabrėžia svarbiausią žodį, kuriuo pasakoma kas nors nauja, svarbiausia. O svarbiausią ar naują dalyką sakinyje išreiškia šios priemonės: priešprieša ko nors kam nors, tam tikri išskiriamieji žodžiai, kurie ne kurie įvardžiai bei prieveiksmiai ir sakinio žodžių tvarka.

Priešprieša ko nors kam nors. Gali būti pasakomi abu priešpriešos elementai. Jie pavyzdžiuose pateikiami retintu kursyvu. Kartais loginį kirtį turi žodžių junginys (eiliuotame tekste didžioji raidė sakinio viduryje rodo naujos eilutės pradžią):

Užtrauksime giesmę ne dienai, ne metams, Užtrauksim ją amžių didingai gadynei! PVaič. Ne skausmas, bet džiaugsmas gaivina tėvynę PVaič. Ne kenčiantis vergas, ne ponas iš dvaro, Tik laisvas pilietis iš žygdarbių baro Gyvenimo saulei duris atidaro PVaič. O Dieve! Mes skęstam! Girdi, kapitone? – Ne mes, o tik laivas!... PVaič. Ne tavęs klaus, tik kraičių ir pinigo KInč. Ne, motina vaiką, ne budelį glosto PVaič. Poetas ne metais gyvenimą dalo, Bet mirksniais, kur gimdo jam dainą be galo PVaič. Pasaulis – ne senis, bet žaidžiantis vaikas, Kurs motinos širdžiai daug vargo pridaro PVaič. Tai ką gi daryt man? Gal kapą sau kasti? Ne kapą, bet dvasiai ramybę surasti PVaič. Gražus saulėleidis, maestro – Aplinkui plotai ne tušti; Žiedais, ne dulkėm apnešti AMišk. Ne mano vestuvės, ne aš dainavau, tik alų į žolę netyčia išpylė EMezg. Ta duoklė – ne auksas, ne valdinio ašara, O vien tik iš miško kuklutės žibuoklės (...) PVaič.

Antrasis priešpriešos elementas kartais nepasakomas, jis tik numanomas:

Ne mirčiai nešu aš laimėtą sau naštą (bet amžinybei, gyvenimui)... PVaič. Išausim rietimų – ne vieną, ne du (o daugybę) AMišk. Pasauly ne mano turtas (bet kitų), Pasaulį ne aš niekinu (o kiti) AMišk. Bando mus dienos kasdien, nuolatos (ne vieną kartą)... PVaič. Scenos centre išsitiesęs ne paskutinis, ne p i r m u t i n i s (o daugybė tysojo) AMišk. Ne kartą buvau jau miręs (bet daug kartų) VM-P. Su juo šiam pasauly ne vien tik berniukas (bet daugelis) PVaič.

Išskiriamieji žodžiai. Jų yra dvi grupės.

a) Pirmosios grupės išskiriamieji žodžiai – įvardžiai pats, pati, patsai, viskas, visas, niekas, kiekvienas, prieveiksmiai visai, tikrai, visur, niekad(a), niekados, visad(a), dalelytės taip, vėl ir vėlei, vėl(ei), ir vėl bei kt. Šios grupės išskiriamieji žodžiai visada patys turi loginį kirtį. Beje, kartais loginį kirtį turi ir tas žodis, su kuriuo susijęs išskiriamasis žodis:

Džiaugsmo ieškau; teiraujuos, Pats žinai – pasauly jo maža AMišk. Skraido, plasnoja mano vaikelis Pats drugeliu SNėr. Ar aš maldavau iš tavęs tos lelijos? (Retorinis klausimas, jame slypi tvirtinimas – juk aš nemaldavau.) Tu pats ją davei man PVaič. Kas tu pats esi – poetas ar teisėjas? AMišk. Nebe toks, nebe tas ir tu pats AMišk. Čia, šitoj vidurdienio pasakoj, Imu jau ir pasakoju – Lyg ir tiems, kas ateis, lyg ir sau. Ir tik pats savo žodžių klausaus AMišk. Palaimos šviesią valandą Ar juodu nesėkmės metu Aš liksiu ištikimas žmogui ir sau pačiam VM-P.

Taip raudi patsai tu, patsai tu ir skundies PVaič.

Ak, viskas praeina – vargai ir jaunystė... PVaič. Ir garsiai sušuko: nūn viskas bus mano! PVaič. Praėjo viskas jau, tik mano skausmas – ne AdMick. Betgi visko gyvenime esti... AMišk. Prie šilto kakalio aš prisiglausiu Ir permąstysiu viską iš pradžių AMišk. Viską viską aš saugau širdy – Tarsi tą pabučiavimą... Pirmą... EMiež. Viską viską imu iš tavęs: Pėdas kruvinas – ir lengvas, Tavo ilgesio pažvelgimą, Tavo rankų prisilietimą JDeg. VėI rymau prie krosnies toks viskam bešalis PVaič.

Nešiau „laba diena“, nešiau tau visą kelią, bet nedrįstu ištart; tu pasakyk pirma, Kaip tavo sveikata? AdMick. Šaukit visi, kas dar norit gyventi! Šaukit visi, kas nenorit išnykti VM-P.

Jau niekas tavęs taip giliai nemylės, Kaip tavo nuliūdęs poeta! Mair. Ir jiems jų paslapties nieks neatskleis ĖMat. Ir tyliu. Nieko tau nesakau EMiež. Daug praėjo dienų, bet nesikeitė niekas: Vėl man jūra kaip tuomet banguoja, Vėl užmerkiu akis – ir vidurdienio saulė Mano skruostus ir lūpas bučiuoja VM-P.

Kiekviena padangė pilna saulės / ir kiekvienos lūpos širdį seka: –/ jei širdis pamilo – myli lūpos,/ jei širdis dainuoja meilę – lūpos žodį sako BBrazdž. Artinuosi į tave kiekvieną dieną,/ tu kvieti mane atūžti vėju –/ negaliu apgauti savo sielos,/ negaliu tau suvaidint tikėjimo, /.../ JMetl.

Tačiau nelaimingiausias tai žmogus, kursai Nemyli vien todėl, kad kartą jau mylėjo – Nes jeigu jį žvilgsniu gražuolė palydėjo, Tą laimę praeities užnuodija visai (...) AdMick. Nei vaitoti, nei verkti nepratę visai, Vien atstatom krūtinę, apkaltą ledu (...) Mair.

Kas bijo šešėlio – šešėlius temato, Tas Dievo galybės tikrai nesuprato: Naktis jam visur be vilties Mair.

Didvyrius minėsim, neužmiršim niekad, Kol tiktai Dubysa bėgs į Nemunėlį KKŽ. Tik dar niekad niekad ji nematė šito, Niekad netikėjo, niekad nedūmojo, Kad garbingų bočių ainiai to sulauks (...) KKŽ.

Neisim iš Tėvynės, niekados mes neisim, Nes čia mūsų žemė ir tėvų kapai KKŽ.

Ne visad širdis mums siekt amžino linki PVaič.

Mane šiąnakt laukuos užsnigo,/ akis taip švelniai man užspaudė sniegas,/ ir taip lengvai jis užgulė krūtinę,/ tarsi delnais man užėmė ausis MMart.

O Dieve! Per anksti aš džiaugtis suskatau: vėl sėdasi žioplys, vėl slenkasi prie stalo! AdMick. Vėl sėdžiu kaip vaikas prie rašomo stalo PVaič. Vėl šlamės man visą naktį Šimtamečiai ąžuolai VM-P. Vėl sieloj gūdu ir mintis lyg aptingus PVaič. ...Vakarai vėl šilti ir žvaigždėti: Ir šią naktį man didelė laimė, Kad galiu į akis tau žiūrėti... EMiež. Vėl metai naujieji, viltim sutviskėję, mūs ateitį rankoj šypsodamies laiko PVaič. Vėl dieną praleidau lyg mirt pasiruošęs... PVaič. Bet šiandien man žemė vėl kvepia Ir kelia beprotišką viltį Gyvenimo atžalą trapią Iš naujo pamilti VM-P. Ryto metą vėl atbunda Širdyje plėšri gėla VM-P. Ir kažkur galbūt krauju apšlaksto smurtą Ir minias ilgam į skurdą vėl įmurkdo AMišk.

Ir kartojamės vis kas metai – Žydime vėl ir vėlei, Supamės palengvėlio, Kad pasiektų taikos balandis Alyvos šakelę Nuo Vilniaus kelio AMišk. Čia kalbasi lipšniai, čia tyliai atsidūsta, Parausta vėlei... AdMick. Ar negali ateiti vėlei / pramintu sodo takučiu? EMiež.

O aš ir vėl grįžau namo beturtis, Bet su šviesiom akim ir neapkurtęs PVaič.

b) Antrosios grupės išskiriamieji žodžiai – dalelytės bent, beveik, dar, ir(gi), jau, juk, gi, net, net ir, nors, štai, tartum, tarytum, tik(tai), vien, vien tik, (ne) vien tik, vis(gi), vos (tiktai), vos tik, nė, nei, ne, dar ne, te, tegu(l) ir t. t. Šios grupės išskiriamieji žodžiai patys loginio kirčio neturi, jie tik rodo, kad loginį kirtį turi po jų einantis žodis, prasminiu ryšiu susijęs su išskiriamuoju žodžiu.

Kas bent uždangos kraštą mums praskleisti mokėtų? Mair. Dabar pabrangot jūs ir amžius neteisingas: Pasiūlai auksą – ji tau kiša rankeles, Pasiūlai dainą – ši užprašo bent kelias, Pasiūlai širdį – tuoj teiraujas, ar turtingas AdMick.

Ėjai štai ėjai ir beveik atėjai AMišk. O būta jų beveik namie, Tik aš tada nepastebėjau, Dienų ir upių bėgime AMišk.

Aš šiandien tau aukoju dar vieną sonetą VM-P. Gyvent netiesoj – siekt tiesos dar karščiau PVaič. Be ryžto dar niekas kovos nelaimėjo PVaič. Praeivi, kam žildai man galvą dar jauną PVaič.

Pėsčias einu ir aš pakraštėliais... AMišk. Juk pragaras Žemėj ir nūdien dar siaučia... PVaič. Ir saulė nešviečia iš po debesyno... PVaič. Ir mirksny daug laiko. PVaič. Ir aš lyg koks viešpats sulaukiau sau duoklės PVaič. Ir mano krūtinė tą nuodėmę jaučia PVaič. Vos gatvėn žengiau: su vaiku ubagėlė... Ir jai kaip madonai aš įteikiau gėlę PVaič. Ir mano vežimas tų niekų prikrautas PVaič. Ir žemė juoda, ir žmogus toks dviveidis!.. PVaič. Ir niekas neprašė įeiti į vidų? PVaič. Prie kapo suklumpa ir milžino kojos... PVaič. Jau mano ir žingsnis, nors tvirtas, bet lėtas... jau mano ir veidas rimties nuraukšlėtas PVait. Kelionėj brangi ir sekundė PVaič. Ir rožės jau žydi!... Pražydo ir tulpė... PVaič. Ir žvaigždės jau kėlės... PVaič.

Už džiaugsmo akimirkas – dėkui! Už ašaras irgi (t. y. irgi dėkui; šiame sakinyje dalelytė irgi, pavartota be žodžio dėkui, jai tenka pastarojo loginis kirtis) AMišk. Tautos dainele, tu išlikai Viena, kad žuvo didžiavyriai; Kai slėgė sunkūs vargų laikai, Tu irgi daug, oi daug patyrei (...) Mair.

Taigi – Vasara savo žaliavimą baigia. Ir jau rudenėja AMišk. Bet kilo nejučiom ir laisvės norai žavūs, Ir jau iš anksto svarstė, kaip čia progą gavus Įrodyt, kad širdy jausmai liepsnoja šaunūs, – Jis jautėsi esąs žvalus, vikrus ir jaunas. AdMick. Iš tosios vietos vis negal išsivaduoti, Jau netuščios, nes štai užpildė ją vaizduotė AdMick. Gal kitiems tai svaiginančiai trenkia - Tiems kitiems, o jau man – per vėlai AMišk.

O kelias juk vienas rytojun šviesian PVaič. Juk už svetimą Dievas vis barė! Mair. Gana nuo žmonių betikėtis širdies: Juk žemė – pakalnė dejonių! Mair.

Bet ką tu toks rimtas beri į tą lauką? Gi savo svajonę ir viltį kaip auką!.. PVaič. Ir ką gi turi nūn, tiek kelio atlikęs? Gi širdį, kuri dar vis laimę rast tikis PVaič. Kas mokyt pasaulį drąsos sau įgavo? Gi amžių analai ir sąžinė tavo PVaič. Tai kas tu per vienas su kenčiančio kauke? Gi amžinas žydas, kurs galo sau laukia PVaič.

Net sielos šventovėj prekyba verties! PVaič. Net ašarų perlai veide tau sutvisko... PVaič. Širdy nakties tyla. Net žemė miega PVaič. Nuo tavo geismų net į teismą reik stoti... PVaič. Net seną laikrodį, deja, jau pagadintą, Pamatė stovintį kampe medinėj spintoj AdMick.

Per amžiną žodį „Žmogus“ net ir amžiai nužemę PVaič.

Kliedėjo pašautas kareivis, Prigludęs prie šalto akmens:

Štai bitė atskrido gėlių apžiūrėti PVaič. Štai gandras jau grįžo į gimtąją gūžtą PVaič. Štai mano širdis jums už gimusio laimę! PVaič.

Ak, prie jos kojų jos mylimas klūpo!.. O už langų tartum ašarom lyja... PVaič. Einu aš per pasaulį tartum per šventovę VM-P.

Lauksiu vėl balto lapo, tylos ir žvaigždės, Ir stebuklų pasaulio – tarytum Pelenė... JDeg.

Tik vienų žodį Pasakyk tu man, Tik vieną žodį – Šviesų ir teisingą OMic. Tik varna kranksi Ant medžio stagaro Pliko VM-P. Tik jūrų plotais vėjai burę varo. Gėlė tik saulėj rausta kaip mergelė PVaič. Tik laisvas pilietis iš žygdarbių baro Gyvenimo saulei duris atidaro PVaič. Tik karstas ištiesina žmogų kuprotą!.. PVaič. Tik laikrodis taksi ir suplazda žvakė PVaič. Tik sąžinės niekas širdy nesugraužia... PVaič. Poete, imk mano vainiką ir valdžią, Tik liauki dainavęs savąsias dainas PVaič. Gėlė tik saulėn žiedą kelia... Danguj tik naktį žvaigždės renkas... PVaič. Širdis tik tėvynėj skardi nuo giesmės! PVaič. Juk ašai tik smuikas PVaič.

Ta gėda, liūdesys tave tiktai dabina AdMick. Eiliuotų pagyrų tu trokšti ir geidi! Ar laime artimų tiktai dėl to žaidi? AdMick.

Beliko vien siluetas AMišk. Žvirbliai slepiasi, kiurkso papurę. Vien varna dar pasigirsta AMišk. Vien ašara tviska, nukritus prie kojų... PVaič.

Jau vien tik žuvėdros matyti virš laivo... PVaič. Jis vien tik gyvenimo vaikas PVaič.

Su juo šiam pasauly ne vien tik berniukas! PVaič.

Tiesiau vis į saulę pūslėtuosius delnus... PVaič. Ir ką tu toj dramoj tiek laiko vis gražini? PVaič. Jį amžiai išvysta vis naują ir jauną! PVaič.

Dabar šalin numetęs kaukę, Ginkluotus siunčia plėšikus Ir taško mums kraujais laukus, o po Europą visgi šaukia, kad tai ne jų būrys smarkus Mair.

Tačiau mintis abuoja Uždusus manyje, besparnė, vos alsuoja, Į saulę žvelgdama, it kalinys koksai AdMick. Vos uždainuoji tu – ir ašaros man ritas, Pripildai sielą man palaimos lig kraštų, – Atrodo, angelas vadina ją vardu Ir žada džiaugsmą jai danguj neapsakytą AdMick. Vos pamatau tave – ir visas nuraustu; Mes žiūrime ilgai ilgai į vienas kitą; Pati nejausdama, nusiplieski ir tu, Kaip rožė nekalta, pabudus ankstų rytą AdMick. Vos įeinu tiktai, kamuojamas minčių, Skambutis – ir žiūrėk, įsiveržia lyg tyčia Su vizitu svetys (mielai aš jį išvyčiau!); Vos šitas pro duris, tuoj kitas tuo pačiu AdMick.

Dar vakar čia daina skambėjo po alėjas, Ir linksmino vieni tavas drauges, kiti Be saiko gyrė jas; bet vos tik tu pati Į sodą išėjai – tyla įsigalėjo AdMick.

Nė vienas vaiduoklis ramiai nepraėjo šalimais Ir šaltu atodūsiu širdį paliest nepamiršo VM-P. Iš niekur nė balso PVaič. Aš neatsimenu nė vieno jojo žodžio VM-P. Man nereikia laimės mažos. Nė mažyčio skausmo JDeg.

Jų per daug man vienam: nei didingų kalnynų, Tarpeklių gilių, Nei srautingų krioklių Tau pasiųst negaliu... JGraič.

Ne širdžiai žiūronai ir algebrų skaičiai PVaič. Ne veltui aš žemę sparnais išakėjau... PVaič. Jausk didelę širdį, bet būki kaip plienas – Ir tavo pėdom nužygiuos gal ne vienas PVaič. Ta nulūžus šaka – tai drama mūs ne vieno PVaič. Kodėl mes ne visad tai mokam mylėti? Kodėl ir žmogus mums ne visad brangus? PVaič.

Vilties žiburys dar man nebaigė gesti PVaič. Ir aš dar ne visas žlugau... PVaič.

Tesugers ją žemė, Te gimtoji saugos Tą srovelę kraujo Karžygio širdies SNėr. Te užmigs nuvargusi dvasia AdMick.

Tegu neša, tegu sėja Dainą mano pelenų! SNėr. Tegu glosto ta rudenio saulė drungna VM-P. Tegu sapnai tave vilioja, Labanakt! AdMick. Leiski man dar kartą, paskutinį, Pažvelgt į veidą tau; – nešauk tarnų, tegul (šiame sakinyje dalelytė tegu atstoja visą tarinį, todėl turi ir jo loginį kirtį) AdMick.

Tegul mano kaulus ir sąnarius skauda ir gelia VM-P. Paskui – tegul vienatvė, pražūtis, / te prakeiksmas dangaus – o, mano mielas! JMetl. Tegul mus smerks, šunim aplodys ASkyr.

Kartais išskiriamąjį žodį nuo to žodžio, su kuriuo jis susijęs prasminiais ryšiais, skiria vienas ar keli žodžiai (dažniausiai poezijoje). Todėl labai svarbu suvokti žodžių prasmės loginę sąsają ir ją tiksliai išreikšti intonacija. Tai puikiai suvoksime, loginį kirtį turintį žodį pabrėždami labai stipriai ir visai nepabrėždami tų žodžių, kurie yra tarp išskiriamojo ir su juo susijusio (loginį kirtį turinčio) žodžio:

Kovoj dėl šviesesnės vaikams ateities Suvargę, be metų pasenę, Bent tos sau išplėšti neduosime vilties: Ne veltui mes čia begyvenę Mair. Dar žemės žiedų man šalna neapkarpė... PVaič. Bet tai juk pasaulio mums vaizdo nekeičia PVaič. Kadai jau keleiviai išvyko iš uosto... (...) O daug kas krante vis dar akį sau šluosto... PVaič. Te sielvarto metais man niekas nebando Paversti širdies praraja juoda! VM-P. Tegu jį draugo rankos, švelnios ir vėsios, Paglosto VM-P. Tegu šių sutemų juodi varnai skrenda šalimais! VM-P.

Kartais, ypač poezijoje, toks loginio kirčio neturintis išskiriamasis žodis gali būti pavartotas inversiškai, t. y. gali eiti po žodžio, su kuriuo jį sieja prasmė. Neįprastoje vietoje atsidūręs išskiriamasis žodis intonaciškai prisišlieja prie loginiu kirčiu kirčiuojamo žodžio ir reikalauja šį dar stipriau pabrėžti. Inversiškai pavartoto išskiriamojo žodžio intonacija labai krinta:

Negreitai dar saulė kels žemę iš miego... (plg. Dar negreitai...) PVaič. Nerimki dar, jūra! (plg. Dar nerimki...). Nors trumpą dar laiką! (plg. Dar nors trumpą...) PVaič. Man viskas dar maišosi, drumsčiasi... (plg. Man dar viskas...) AMišk. Ir šiandien ne mudviem dar neša štai karstą (plg. Ir šiandien dar ne mudviem...) PVaič. Ne tau tik nuo norų daug kraujo sugedo (plg. Ne tik tau...) PVaič. Nepyk ant poeto už tai, ką jis sako! Jis tavo tik sapną kaip vaikas nusako (plg. Jis tik tavo sapną...) PVaič. Dabar tik ėmei taip protingai galvoti? (plg. Tik dabar...) PVaič. Nedingo širdis tik – sapnų išradėja (plg. Nedingo tik širdis...) PVaič. Tą žodį pagimdė žmogaus tik krūtinė (plg.... tik žmogaus krūtinė) PVaič. Neša štai karstą kapų takeliu (plg. Štai neša...) PVaič. Pirmyn ir pirmyn vis – negrįžk nelaimėjęs! (plg. Vis pirmyn ir pirmyn...) PVaič. Ir vis nematau dar tam keliui aš galo (plg. Ir vis dar nematau...) PVaič. Ne vieną, bet šimtą gal kartų žlugau (plg. ... gal šimtą kartų...) PVaič.

Įvardžiai toks, koks, šitoks ir prieveiksmiai taip, kaip, šitaip, tiek, kiek, šitiek ir kt.

a) Kai šie žodžiai patys vieni, be kitų, nusako kokio nors asmens, daikto ar reiškinio pobūdį, kokybę, vertę (geras jis ar prastas) arba kiekį bei matą (didelis ar mažas, daug ar mažai), loginį kirtį turi jie patys, o pobūdį, kokybę, vertę, kiekį ar matą išreiškia vien tik intonacija, kuria jie pasakomi. Tik intonacija parodo, kuris iš antipodų (geras – prastas, didelis – mažas ir t. t.) turimas galvoje, nes antipodai reiškiami tais pačiais anksčiau išvardytais žodžiais:

Ne tokį (geresnį) sau žodį išgirst atėjau čia... PVaič.

Koks (neišmatuojamas) tolis to kelia! PVaič.

Net pikta būdavo, kai šitokie (baisūs) pamaivos, Per nosį tardami, dar kraiposi ir raivos, Ištrauks brošiūrą, kitas laikraštuką – Ir naują teisę, pažiūras, net rūbą bruka AdMick. Aš namuose nespręsiu šitokių (sudėtingų) dalykų; Aš visų ginčą šiandien čia laikau už dyka AdMick.

Gyvent! Nors ir taip (varganai), kaip tos gėlės ąsoty'... PVaič. Neregėti aušros!.. Taip (labai) prailgo naktis! Mair.

Nenuostabu, kad viskas taip (labai) apkarsta, jog žmonės protą pameta ir gėdą, Save apspjaudo ir viens kitą ėda! AdMick.

Kaip (gražiai) krykščia paukštė uosiuose Ir kaip (gražiai) berželiai supasi! KKŽ. O tu ar regėjai, Kaip nešė namo jas pavasario vėjai? Ir kaip dar (labai gerai) regėjau! PVaič.

Šitaip (negražiai) tu man pasielk! AdMick.

Tiek (daug) žygių dar rūpi!.. PVaič. O tiek (ilgai) su širdimi man dar reikia keliauti... PVaič. Pilie! (...) Ir tiek (daug) mums davei milžinų! Mair. Graži tu savo dangaus mėlyne! Brangi: tiek (daug) vargo, kančių prityrei Mair. Tas dainius tiek (daug) matyt, mylėjo ir kentėjo, kad jau kita tema jam krinta iš nagų AdMick. Būtybę dangišką aš kitados mylėjau Ir tiek (neišpasakytai daug) didžios ugnies su ašarom išliejau, Kad visa tai dabar man prisimint skaudu AdMick. O gal Dievai tik tiek (labai mažai) jam balso teįdėjo, Kiek reik save dainuot? AdMick. Nebuvo laisvės, bet neregėta Nei tiek (daug) be drausmės ištvirkimo; Nebuvo rašto, bet negirdėta Nei tokio (baisaus) bedievių dūkimo Mair.

O kiek dar (labai daug) minučių gyvent taip be galo... PVaič. Kiek (daug) ašarų jam išriedėjo graudžių, Kieksyk (daugsyk), kaip žvaigždė sidabrinė, Per kiauras naktis nesumerkė akių, Kai uždegei jauną krūtinę! Mair. Kiek (daug) sykių, kai naktis išskirdavo atėjus Arba sujungdavo saulutė patekėjus, Mes laukėm vakaro ir jo saldžių džiaugsmų AdMick. Kiek (daug) motinos sieloj to skausmo kaip švino!.. PVaič. O Nemune sraunus! Kiek (daug) metų nutekėjo: Kiek (daug) laimės ir džiaugsmų, kiek (daug) lūkesčių praėjo! AdMick. Kiek (daug) vargo kloniuos ir kalnuos, Kiek (daug) skausmo teka upėmis! KKŽ.

b) Kai su žodžiais toks, koks, šitoks, taip, kaip, šitaip ir kitais vartojamas specialus žodis, nusakantis asmens, daikto ar reiškinio ypatybę, loginį kirtį turi tas specialusis žodis, o anksčiau išvardyti įvardžiai ir prieveiksmiai tik dar labiau pabrėžia asmens, daikto ar reiškinio ypatybę:

Tylos amžinatvė... Toks giedras mėnulis... PVaič. O Laura vėl smagi pro langą pažiūrėjo, Tokia graži, kad net paliesti ją bijau, Ir kenčia vėl širdis, kaip rytą jau kentėjo AdMick.

Koks nelaimingas tas, kuris nenugalėjo Užgimstančių jausmų, sudegdamas patsai AdMick. Kokios juodos gėlės!.. EMiež.

Gegule, paliauki taip gailiai graudinus PVaič. Taip švelniai šiuršena vėjelis lapus... PVaič. Dienom naktim skaičiuoti būtį Yra taip menka ir koktu VM-P.

Kaip linksma sodžiuos, kai vyturėlis Jaukiai pragysta, aukštai iškilęs (...) Mair.

Beje, šaukiamuosiuose sakiniuose šie žodžiai kartais labai glaudžiai šliejasi prie specialiojo žodžio ir sudaro su juo vieną junginį, kuris loginiu kirčiu pabrėžiamas visas:

Šventuoliai mus pasmerks, išjuoks mus svetimi: juk tu tokia jauna, aš toks įsimylėjęs! AdMick. Kokie mes artimi, kokie mes tolimi! AdMick. Ne kartą laimė man vaizdavos kaip svaja, O žodžiai, kur slapta į sielą įsibrauna, Dažnai klaidindavo vaizduotę mano jauną; Kaip skaudžiai visa tai aš apverkiau, deja! AdMick. Bet nūn, atvykus svečiui, pasirodyt saugos, – Negal gi jo sutikti šitaipos apkiužęs! AdMick.

Kartais minėti įvardžiai bei prieveiksmiai nuo specialiojo žodžio, nusakančio tą ar kitą ypatybę, taip pat gali būti atskiriami kitais žodžiais. Tada sąsają tarp įvardžio ar prieveiksmio ir specialiojo žodžio išreiškia intonacija:

Tėvynės dainos, jūs malonios, Taip širdį žadinat saldžiai! Mair.

Sakinio žodžių tvarka. Viena efektyviausių loginio kirčio raiškos priemonių yra sakinio žodžių tvarka. Nuo jos bene labiausiai priklauso pabrėžimo laipsnis to žodžio ar to žodžių junginio, kuriuo pasakoma kas nors nauja ar svarbiausia. Mintis, išreikšta tais pačiais žodžiais, bet skirtinga žodžių tvarka, gali turėti net kelis prasminius variantus. Palyginkime toliau pateikto sakinio variantus: a) Pavasaris žemę gėlėm apipynė (O aš kuo papuošiu save ir tėvynę, Kad jai ko skolingas prieš mirtį nelikčiau, Kad, nakčiai atėjus, be skausmo užmigčiau?) PVaič.; b) Pavasaris gėlėm žemę apipynė; c) Pavasaris apipynė žemę gėlėm; d) Gėlėm pavasaris apipynė žemę.

Stipriausią žodžio gėlėm loginį kirtį turi c) ir d) variantai, kiek silpnesnį – b) ir silpniausią – a) variantas, t. y. tas variantas, kur žodis gėlėm turi įprastą vietą sakinyje, o pats sakinys prasideda žodžiu, siejančiu sakomą mintį su po jo einančiu sakiniu – Pavasaris (...) gėlėm (...). O aš kuo (...). Varianto b) žodis gėlėm (papildinys) yra arčiau sakinio pradžios, beje, ne prieš pat tą žodį, kurį jis papildo (t. y. ne prieš žodį apipynė), varianto c) – jis atsiduria sakinio gale, o varianto d) – pačioje sakinio pradžioje. Taigi loginis kirtis žodžio, atkelto arčiau sakinio pradžios ar į pačią jo pradžią, kaip ir nukelto į galą, yra stipresnis už loginį kirtį to paties žodžio, esančio sakinyje įprastoje vietoje. Beje, pateiktame sakinyje galima ir kitokia žodžių tvarka, kuri lemia kitą loginio kirčio vietą ir iš esmės keičia sakinio prasmę: e) Žemę (ne dangų) pavasaris gėlėm apipynė; f) Apipynė (ne nusėjo) pavasaris žemę gėlėm.

Įprastinė žodžių tvarka – veiksnys ir tarinys, taip pat tarinys ir veiksnys. Ir vienas, ir kitas atvejis priklauso nuo kalbinės situacijos.

a) Sakinys pradedamas veiksniu, kai apie jį kas nors pranešama, kai veiksniu norima pasakyti ką nors nauja. Veiksniu pradedant sakinį, jam suteikiamas loginis kirtis:

Pavasaris vasarai šypsosi saule... O vasara rudenį gundo žiedais... Ruduo gi su derlium ir saulės apgaule Vis kalbina žiemą šalnų pažadais... PVaič.

Kai veiksnys nieko nauja nepasako, loginį kirtį turi kitos sakinio dalys:

Aš nenoriu nieko čia bauginti VM-P. Aš grosiu tau vieną vienintelį šokį VM-P. Pavasario godos ir viltys ne tau! VM-P. Tu išeik pas mane, Kai saulė toj kryžkelėj leisis VM-P.

b) Sakinys pradedamas tariniu, kai nauji ar svarbiausi dalykai pasakomi visu sakiniu. Tariniu prasidedantis sakinys rodo, kad mintis tuo sakiniu nesibaigia – reikia kelių sakinių ar net visos pastraipos. Todėl sakinys, pradedamas tariniu, reikalauja išlaikyti sakinio perspektyvą. Šiuo atveju vienetas yra visa pastraipa. Sakinyje, prasidedančiame tariniu, loginį kirtį turi ne tik tarinys, bet ir kiti žodžiai, kuriais pasakomi nauji, svarbūs ir visai netikėti dalykai. Tariniu paprastai prasideda pasakos:

Gyveno senelis ir senelė. Turėjo jie vištytę ir gaidelį. Išėjo kartą gaidelis riešutauti ir t. t.

Priešinga įprastinei žodžių tvarkai yra inversinė; kitaip dar vadinama atvirkštine, regresyviąja, kartais subjektyviąja sakinio žodžių tvarka, arba tiesiog inversija. Inversija – tai kurio nors žodžio ar žodžių junginio nukėlimas į jam neįprastą vietą sakinyje. Žodis ar žodžių junginys, atsidūręs neįprastoje vietoje, atkreipia į save dėmesį, kaip išskirtas iš kitų, todėl įgyja nepalyginti daugiau svarumo, kurį kalboje išreiškia to žodžio ar žodžių junginio sąmoningas, apgalvotas pabrėžimas loginiu kirčiu. Inversija – tai stilistinė priemonė, daranti kalbą spalvingą, verčianti moduliuoti sakinio intonaciją; ji padeda išvengti kalbos blankumo ir monotoniškumo. Tai ypač būdinga jausmingai (emocinei) kalbai.

Lietuvių kalboje dažniausiai pasitaiko inversinių derinamųjų (a) ir nederinamųjų (b) pažyminių, kuriais pasakomas koks nors naujas, dar negirdėtas kalbamojo dalyko ar asmens požymis. Inversinis pažyminys dažniausiai eina tuoj pat po pažymimojo žodžio. Inversinio pažyminio pagrindinis tonas (melodika) paprastai krinta:

a) Uždarėme draugyste savo tarp sienų keturių VM-P. Nemėgstu stuburo lankstaus! VM-P. Tik plaka krūtinėj širdis geidulinga PVaič. Aš akmenį sunkų nustūmiau iš kelio PVaič. Ji laukia pargrįžtant sūnaus palaidūno PVaič. Sustingo žmogus prie akmens netašyto PVaič. Ieškoti keliausim rytojaus saulingo PVaič. Aplinkui tyla bei ramybė didžiausia AMišk. Poete, liepk širdžiai ir plunksnai bebaimei Kurt džiugesio himną gyvenimo laimei! PVaič. Tebus paženklintas vardu tavuoju Ir šitas mano dvasios sušvitimas VM-P. Ir širdį turėjau, ir sielą nebailią PVaič. Žiema kaip seselė drobulėm apdangstė ir sužeistą žemę, ir kraują pralietą... PVaič. Praėjo diena nuobodi ir bevaisė, Pakirtus kaip varpas gražiausias mintis PVaič. Tą naktį vėjuotą, tą naktį žvarbiai šviesią Geltonais lapais parke puošėsi klevai VM-P.

b) Taip teigė man draugas gilios išminties PVaič. Klaupiuos be kepurės prie vartų tėvynės: Ak, kur aš buvau, kai nuo priešų ji gynės? PVaič. Tuoj pasigirsta ir vyrų šauksmai, ir braškėjimas virvių. Debesys skliautą dangaus ir giedrą dieną pagrobia Teukrams ūmai iš akių, naktis nusileidžia į jūrą Verg. Po jom apačioj tyvuliuoja Plotai ramių vandenų Verg. Juk varpa nenoksta po ratais patrankų! PVaič. Sakykit, ką man veikt su širdžia savo? PVaič. Užmyluosiu tave Ta meile benamio, beteisio, Palydėsiu atgal ir nueisiu, nueisiu, nueisiu VM-P.

Kartais inversinį pažyminį nuo pažymimojo žodžio skiria vienas ar keli tarp jų einantys žodžiai. Tada pažyminio ir pažymimojo žodžio prasminį ryšį išreiškia tik intonacija. Kad tas ryšys būtų aiškus, po pažymimojo žodžio reikia stabtelėti, nors pauzelės nerodo joks skyrybos ženklas, ir šiek tiek nuleisti pažymimojo žodžio toną. Prieš inversinj pažyminį taip pat reikia stabtelėti, ypač tuo atveju, kai pažyminys reiškiamas ne vienu, o keliais žodžiais arba kai yra keli vienarūšiai pažyminiai. Inversinio pažyminio tonas žemesnis negu pažymimojo žodžio:

Išmokau ir žiedu gėrėtis skaisčiuoju... PVaič. Kiek darbo čia bičių sudėta didaus! PVaič. Tu išeiki viena Šią naktį basa ir vienplaukė, Po ežios obelim manęs prisiglaudus palauki VM-P. Šaukia Zefyrą tuojau ir Eurą ir šitaip jiems sako: Veislę atsiminet savo, kad taip savimi pasikliaujat? Verg. Liepsnojantį žiedą nuskynęs aguonos, Su meile aš leidaus ieškoti madonos PVaič. Vėl į naktį pasinersiu juodą ASkyr.

Inversinis pažyminys, nuo pažymimojo žodžio atskirtas kableliu arba išskirtas kableliais, pabrėžiamas dar labiau: išskiriamas ilgesniais stabtelėjimais ir (skirtingai nuo anksčiau aptartų) kylančia (ne krintančia) melodika:

Varyti greitai Tą mintį, abuoją, palaikę VM-P. Tau atsiveria sferos jau kitos, Nematytos, Neapsakytos, Himnuose neapdainuotos ir odėse AMišk. Jo padermė plačiai viešpatausianti, žygiais garsinga, ir sunaikinsianti Libiją visą: taip lėmusios parkos Verg.

Inversiniai papildiniai paprastai eina prieš tą žodį, kurį jie papildo, ir tariami aukštesniu tonu negu tie patys papildiniai, pavartoti neinversiškai. Šių tonas krinta:

Tas lekia per orą bekraštį, Irias greitais sparnais ir Libijos šalį pasiekia (plg.... pasiekia Libijos šalį) Verg. Ten kažin kur padangėj raizgos šviesios gijos, Ir debesis nuplauna mėlyna banga (plg. ... Ir nuplauna debesis...) VM-P. Aš dovanas saugau (plg. Aš saugau dovanas) PVaič. Krūmokšniais apsisupę kalneliai ir kalnai (plg.... apsisupę krūmokšniais...) AMišk.

Inversiškai pavartotas papildinys gali būti atskirtas nuo to žodžio, kurį jis papildo, kitais žodžiais (pažyminys, priklausantis papildiniui, į „kitų žodžių“ kategoriją neįeina):

Ak, ką tu laiku čia kaip elgeta skundies? (plg. ... skundies laiku?) PVaič. Aš naują gyvybę staiga pajutau savo dvasioj ir kūne (plg. Aš staiga pajutau naują gyvybę savo dvasioj ir kūne) VM-P. Jį meilės gerybė gyventi prikėlė (plg. Meilės gerybė jį prikėlė gyventi) PVaič. Vyrai lietuvaičiai, auštančią dieną Mūsų nors sūnūs visgi išvys! (plg. Vyrai lietuvaičiai, nors mūsų sūnūs išvys auštančią dieną!) Mair.

Inversinė būdo aplinkybė paprastai eina po to žodžio, kurį ji apibūdina, jos tonas krinta. Inversinės būdo aplinkybės loginis kirtis stipresnis negu atitinkamos neinversinės:

Tačiau pakrašty horizonto Dangus jau pilkėja šėmai (plg. ...jau šėmai pilkėja) VM-P. Ak miela jaunyste, nebėk taip, palauki!.. (plg. ...taip nebėk...) PVaič. Štai keliasi aušra už debesų vainiko, Mėnulis vakaruos pasislėpė lėnai (plg. ...lėnai pasislėpė) AdMick. Prieš saulę rožė jau nušvito dyvinai (plg. ...dyvinai nušvito) (...) AdMick. Ir žengsim per žemę, audroj nepasvirę!., (plg. Ir audroj nepasvirę žengsim...) PVaič.

Loginio kirčio raiškos priemonės. Jau minėjome vieną kitą loginio kirčio raiškos priemonę. Bet loginis kirtis dažniausiai reiškiamas ne viena kuria nors priemone, o kelių intonacinių priemonių sąveika. Viena loginio kirčio raiškos priemonių yra žodžio kirčiuoto skiemens pabrėžimas, jo išryškinimas. Pabrėžti ar išryškinti loginį kirtį turinčio žodžio kirčiuotą skiemenį padeda stipresnė kalbos padargų įtampa. O nuo kalbos padargų įtampos savo ruožtu priklauso loginį kirtį turinčio skiemens sudaromojo garso (balsio, dvibalsio, mišriojo dvigarsio) trukmė. Loginį kirtį turinčio žodžio skiemens sudaromasis garsas yra kur kas ilgesnis negu to paties žodžio be loginio kirčio skiemens sudaromasis garsas. Apskritai trukmė yra pati svarbiausia ne tik lietuvių kalbos muzikinio, bet ir loginio kirčio reiškimo priemonė. Su trukme glaudžiai susijęs kalbos tempas. Norint suteikti žodžiui daugiau svarumo, galima sulėtinti loginį kirtį turinčio žodžio ar žodžių junginio tempą. Sulėtėjus tempui, pailgėja žodžio garsų santykinė trukmė. Emociniai niuansai gali būti reiškiami greitesniu tempu. Be trukmės ir tempo, svarbu melodika, t. y. pagrindinio tono kitimas, tariant loginiu kirčiu kirčiuotą žodį. Melodika gali labai įvairuoti, bet dažniausiai ji krinta ir tik vienu kitu atveju gali kilti.

Norėdami pabrėžti loginiu kirčiu inversiškai pavartotą žodį ar žodžių junginį, išskirtą kableliais ar atskirtą kableliu (sakinio pradžioje ar pabaigoje), išskiriame (ar atskiriame) jį trumpais stabtelėjimais, kurių trukmė neprilygsta reikiamoms pauzėms. Jie yra daug trumpesni. Šie stabtelėjimai turi sklandžiai įsilieti į sakinio intonaciją ir neturi ardyti jos organikos.

Be stabtelėjimų, kuriais išskiriamas loginį kirtį turintis žodis, dar reikia paminėti būtinus stabtelėjimus, kuriais visada viena sintagma skiriama nuo kitos tuo atveju, kai nuo sintagmų ribų priklauso sakinio prasmė (sintagma – mažiausias sintaksinis kalbos vienetas, kurį sudaro žodis arba artimai prasmės ir intonacijos atžvilgiu susijusių žodžių junginys). Palyginkime šiuos sakinius:

Mišios už žuvusius // Lazdijų bažnyčioje bus laikomos 12-ą valandą ir Mišios // už žuvusius Lazdijų bažnyčioje // bus laikomos 12-ą valandą. Pirksi mašiną // laimėsi ir Pirksi // mašiną laimėsi. Tu // išgėręs daugiau // miegi ir Tu išgėręs // daugiau miegi.

Pagal reikalą loginiam kirčiui reikšti gali būti vartojamos įvairios minėtų intonacijos komponentų kombinacijos.

Šaltiniai

Vaitkevičiūtė V. Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas. K., 2004, p. 249-265.