Padavimas – pasakojamosios tautosakos žanras, kurio kūriniuose meniniais vaizdais aiškinama gamtos ir istorijos paminklų kilmė, pasakojama apie praeities įvykius, siejamus su ypatingomis vietomis arba su mitinių protėvių bei istorinių asmenybių veikla.

Pagrindinė mintis, arba Idėja, – vadovaujamoji kurio nors darbo mintis, pagrindinė veikalo mintis (kaip tą reiškinį vertina, ką laiko reikšminga, kas gerai arba kas darytina, kad būtų gerai). Idėjų kūrinyje gali būti ne viena: pagrindinė ir šalutinės. Idėjos nėra vien racionalus dalykas, jos dažnai susijusios su tam tikru emociniu nusiteikimu: pritarimu, simpatija, susižavėjimu ar pašaipa, panieka, įtūžiu ir pan.

Pakartojimas – žodžių, junginių ar sakinių kartojimas, siekiant sustiprinti kalbos raiškumą, pabrėžti reiškinio svarbą, veiksmo ar būsenos trukmę, intensyvumą..

Aš kaltinu – visus, visus, visus,

Išmokiusius lietuvį nuolankumo! (Just. Marcinkevičius)

Palindromas – artificiozinės literatūros forma, žodis, žodžių junginys, sakinys ar eilutė, kurią galima skaityti iš kairės į dešinę ir iš dešinės į kairę.

Palyginimas – dviejų dalykų vaizdingas sugretinimas, pagrįstas jų panašumu.

Žvilga plieskia rasa

Lyg sidabro karoliai. (A. Baltakis)

Pamėgdžiojimas – sekimas kuo nors, darymas taip pat kaip kitas daro.

Pamfletas – aštraus poleminio turinio publicistinis bei satyrinis kūrinys, neretai anoniminis, įžeidžiamu tonu degraduojantis atskiras asmenybes, valdžios institucijas, politines ideologijas.

Pamokslas – krikščionių bažnytinės literatūros žanras.

Panegirika – aukšto stiliaus šlovinamoji kalba, prozos kūrinys, eilėraštis.

Panteizmas – filosofijos teorija, siejanti arba tapatinanti Dievą su pasauliu, visata, gamta, daiktais.

Pantomima – vaidinimas, kuriame artistai meninius vaizdus kuria mimika ir plastiniais kūno judesiais, be žodžių.

Parabolė – pasakėčiai gimininga pasakojimo forma, užbaigianti tam tikro atsitikimo istoriją pamokančiomis religinio, filosofinio, moralinio turinio išvadomis.

Paradoksas – stulbinantis kūrinys, priešingas paplitusiems įsitikinimams, suplakantis į viena tai, kas akivaizdu, su tuo, kas prieštarauja sveikam protui. Prozos, poezijos, dramos stilistinė priemonė, gimininga aforizmui.

Tiesiog – arčiau, aplink – greičiau. (flk.)

Kiek yra dalykų, kurių nėra, ir nieko nuostabaus. (J. Grušas)

Parafrazė – svetimų tekstų, minčių pateikimas savais žodžiais; grožinio teksto pagrindinių motyvų perteikimas kita forma, atpasakojimas.

Paralelizmas – dviejų reiškinių sugretinimas, pavaizduojant juos lygiagrečiai. Jis artimas palyginimui, tik čia tartum brėžiamos dvi lygiagretės linijos.

Oi, pūtė pūtė

Šiaurus vėjelis,

Oi, barė barė

Mane tėvelis.

Paratekstas – tai, kas parašyta šalia teksto. Dažniausiai tai būna teksto parašymo laikas, vieta.

Parnasas – kurios nors šalies, tautos poetai, kūrėjai.

Parodija – sekimas kuriuo nors meno kūriniu, išlaikant pastarojo išorinę formą ir toną, siekiant kitų tikslų.

Paronomazija – žodžių žaismas: vienodai arba panašiai skambančių, bet skirtingos reikšmės žodžių (paronimų) sugretinimas, sukeliantis netikėtą įspūdį, komizmą, pvz.:

Nors miestų akmenys suveržia mus,

naujais vardais ilgam įvardijom

vilnis, viduramžius, viduržemius,

žiemos ir paukščių pilną vandenį. (T. Venclova)

Pasaka – viena pasakojamosios literatūros rūšių: prozinis arba – rečiau – eiliuotas kūrinys, kuriame pasakojama apie išgalvotus, kartais fantastinio pobūdžio įvykius.

Pasaka be galo – pasakojamosios tautosakos žanras, trumpas humoristinis kūrinys, kurio pabaigos žodžiai sutampa su pradžios žodžiais.

Pasakėčia – trumpas alegorinės formos didaktinis arba satyrinis prozos ar dažniau poezijos kūrinys.

Pasakojamoji (naratyvinė) lyrika – lyrika, turinti epiškumo bruožų: vaizdo, įvykio, peizažo, fabulos užuomazgų.

Pasakojimas – tautosakos žanras, priklausantis sakmių rūšiai; siužetiniai ar nesiužetiniai kūrinėliai, kuriuose vaizduojami atmintini ar keisti praeities įvykiai, žymūs ar gyvenimo būdu išsiskiriantys žmonės; literatūros žanras, imituojantis šnekamojoje kalboje susiklosčiusias naracijos formas.

Pasakotojas – asmuo, kuris pasakoja arba kurio vardu pasakojama literatūros kūrinyje. Pasakotojas gali būti stebėtojas, veikėjas arba lėmėjas. Kartais jis būna visažinis, kartais naivus, kartais apsimetinėjantis ar net apgaudinėjantis.

Paskvilis – įžeidžiamo, šmeižiamo turinio kūrinys, paprastai anoniminis, be autoriaus parašo.

Pastoralė – poema ar eiliuota drama, idiliškai vaizduojanti kaimą, piemenų ir piemenaičių gyvenimą.

Pastraipa – teksto dalis nuo vienos naujos eilutės iki kitos (rišlių sakinių grupė, siejama temos ir vienos pagrindinės minties).

Patarlė – smulkiosios tautosakos žanras, trumpas vaizdus posakis, kuriuo reiškiama liaudies išmintis, patariama, pamokoma.

Patetika – jausmingumas, jausmų pakilumas.

Patosas – aistringas entuziazmas, didelis pakilimas.

Pauzė – balso sustabdymas, pertrauka kalbant, kuri padeda išskirti žodžius.

Paveikslas – veiksmo arba akto dalis draminiame veikale; literatūrinis vaizdas, vaizdavimas.

Pėda – pasikartojantys kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų deriniai eilėraščio eilutėse.

Pegasas – poetinio įkvėpimo, poetinės kūrybos simbolis.

Peizažas – gamtos vaizdai meno kūrinyje.

Pentakrostichas – akrosticho rūšis, tas pats „paslėptasis“ žodis kūrinyje pakartojamas penkis kartus.

Pentametras – hegzametro rūšis, kur trečioji ir šeštoji daktilinė pėda neturi nekirčiuotų skiemenų.

Peonas – keturskiemenė pėda antikinėje eilėdaroje – trijų trumpų ir vieno ilgio skiemens derinys.

Perdirbinys – rašytojo panaudotos liaudies kūrybos arba kito rašytojo idėjos, temos arba meniniai būdai.

Performansas – trumpalaikiai teatrališki veiksmai, atliekami žiūrovų akivaizdoje.

Perifrazė – tikrojo pavadinimo pakeitimas aprašomuoju nusakymu.

Būrų dainius (Kristijonas Donelaitis), Lietuvos upių tėvas (Nemunas).

Periodas – ilgas, sudėtingas sakinys, ryškios pauzės padalytas į kelias dalis, kurios tariamos pakeliant ir nuleidžiant balsą; laikotarpis, pasikartojantis procesas; raidos tarpsnis, turintis būdingų bruožų, skiriančių jį nuo kitų tarpsnių.

Periodika – tam tikrais periodais leidžiama spauda.

Peripetijos – staigūs pasikeitimai, netikėtos komplikacijos, sudėtingos aplinkybės.

Perkėlimas, arba anžambemanas, – ryškus metro ir sintaksės nesutapimas, pabrėžta metroritminės ir sintaksinės pauzės konfrontacija (pradėto sakinio nukėlimas į kitą eilutę arba jo užbaigimas kitos eilutės viduje).

Ant sidabrinės jos galvos

Uždėjo skausmas sunkią ranką.

Pavasariai sugrįžta. Ant kalvos

Žolė žaliuoja. Paukščiai renkas. (S. Nėris)

Perkeltinė reikšmė – netiesioginė žodžio reikšmė.

Personažas – kūrinio veikėjas, kuris neturi įtakos įvykių eigai.

Personifikacija – tropas, kur negyvam suteikiami gyvo požymiai.

Kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai. (Maironis)

Akmenėlis turi šaltą širdį. (S. Nėris)

Perspektyva – pasakotojo žiūrėjimo taškas, pozicija, regėjimo (ne kalbėjimo) centro nustatymas. Jis gali būti nukreiptas į išorinius, ir į vidinius dalykus.

Pertaras – nereikalingas žodis ar posakis, kurį kalbantysis nesąmoningai kartoja.

Piramidė – figūrinis tekstas, grafiškai išdėstytas piramidės pavidalu, laikytinas elogijo rūšimi.

Pirichis – antikinėje literatūroje dviskiemenė pėda iš dviejų trumpų skiemenų (II), silabinėje-toninėje – dviejų nekirčiuotų skiemenų derinys, – pagalbinė pėda, kuri atstoja jambą arba chorėją, bet atskirai nevartojama.

Pjesė – rimto (bet ne tragiško) konflikto dramos kūrinys.

Plagiatas – svetimo kūrinio, jo motyvų, atskirų skyrių ar pastraipų pasisavinimas ir platinimas savo vardu.

Planas – teksto metmenys, tvarka, kuria dėstomos mintys.

Pleonazmas – minties reiškimas tos pačios ar panašios reikšmės žodžių junginiu.

Poema – eiliuotas pasakojamojo pobūdžio kūrinys, grindžiamas fabula ir charakteriais, arba didesnis lyrinis kūrinys, paremtas poeto vidinių išgyvenimų grandine.

Poetas – poezijos tekstų autorius.

Poetika – mokslas apie grožinę literatūrą, literatūros teorija, viena literatūros mokslo šakų.

Poetinė drama – draminio veiksmo veikalas, jungiantis poetinės kalbos stilistiką su teatrine forma, neretai skiriamas tik skaitymui.

Poetinė figūra – tam tikra sintaksinė konstrukcija, vartojama kalbos raiškumo sumetimais.

Poetinė kalba – tai, kas pasakoma eilėraščiu, kas yra eilėraščio prasmės dalis.

Poetinis realizmas – sinkretinis vaizdavimo būdas, jungiantis realistinį konkretumą su iracionalumu, atveriantis tikrovę kaip intymų išgyvenimą, dvasinę viziją, savotišką pasaką ir pateikiantis visuotinę, tikrą gyvenimo tiesą.

Poetizmas – žodis ar žodžių junginys, būdingas tik poezijai.

Poetizuoti – ką nors vaizduoti idealizuotai, gražiomis poetinėmis formomis; vartoti poetines priemones ne poezijos kūriniuose.

Poezija – eiliuota grožinė literatūra.

Poliptotas – retorikos terminas, reiškiantis figūrą, pagrįstą to paties žodžio kartojimu tekste įvairiomis gramatinėmis formomis.

Polisindetonas – stilistinė figūra – jungtukų gausumas ten, kur jų galėtų būti mažiau arba visai nebūti.

Kazys Gugis niekuomet neturėjo nei aruodų, nei tvartų, nei vežimų. (V. Krėvė)

Populiarioji literatūra – knygos, skirtos skaityti laisvalaikiu.

Poringė – pasakojimas, pasaka.

Pornografinė literatūra – literatūros rūšis, kuriama kaip erotinių instinktų dirgiklis.

Portretas – veikėjo išorės aprašymas literatūroje.

Posakis – trumpas, paprastai pastovus sakinys ar žodžių junginys; frazė.

Posmas, arba Strofa, – dainos ar eilėraščio dalis, apimanti vienodą eilučių skaičių.

Postilė – pamokslas, sakomas po Evangelijos ištraukų skaitymo per mišias, per kurį populiariai paaiškinama kuri nors Biblijos tema; pamokslų rinkinys.

Postmodernizmas – šių laikų meno, literatūros ir filosofijos kryptis, atsisakanti XX a. modernizmo, kritikuojanti naujųjų laikų civilizaciją dėl jos iliuzinės nuostatos, jog pasaulyje egzistuoja protu grindžiama vientisa tvarka. Užsimezgė XX a. 6-ajame deš. JAV architektūroje, dailėje, muzikoje, teatre, literatūroje, ženklindamas šimtmetį gyvavusių modernizmo krypčių, ypač avangardizmo, išsekimą, arba, kitų nuomone, trečiąją jo fazę.

Potekstė – neverbalizuotas kūrinio prasmių laukas, grindžiamas estetine nuostata: neišsakyta ligi galo mintis daro didesnį įspūdį, negu ligi galo atskleista; paslėpta mintis.

Prarastoji karta – po Pirmojo pasaulinio karo subrendusi karta; rašytojų ir menininkų, vaizdavusių karo išblaškytų, vertybių sistemą praradusių žmonių gyvenimą, sambūris.

Preromantizmas – XVIII a. 2 pus. ir XIX a. pr. Europos literatūros ir meno tendencijos, parengusios prielaidas romantizmui.

Priedainis, arba Refrenas, – eilutė arba eilučių derinys, besikartojąs dainoje po kiekvieno kupleto.

Priežodis – smulkiosios tautosakos žanras, trumpas posakis, vaizdingas palyginimas, kuriuos reiškiama liaudies išmintis be tiesioginio pamokymo.

Problema – kokį klausimą tekste rašytojas kelia, sprendžia, gvildena kūrinyje.

Problematika – kūrinio problemų visuma.

Proletarinė literatūra – socialistinėmis idėjomis pagrįsta ir klasinę proletariato sąmonę išreiškianti literatūra.

Prologas – įžanginė kūrinio dalis, įvykiai iki užuomazgos, kūrinio pristatymas.

Protagonistas – senovės graikų teatre: pirmasis aktorius, svarbiausiojo vaidmens atlikėjas, vedantis dialogą pirmiausia su choru, vėliau ir su antruoju bei trečiuoju aktoriumi.

Protėjas – literatūros forma, kūrinys (paprastai viena hegzametro eilutė), kurio visus žodžius galima kaitalioti vietomis, nesuardant metrinės struktūros.

Prototipas – realus asmuo, panaudotas meno kūrinio veikėjui kurti.

Proza – grožinės literatūros kūrinys, parašytas paprasta, laisvos konstrukcijos, o ne ritmine, eiliuota kalba.

Prozaizmas – prozai būdingas žodis, posakis, pavartotas poetiniame kontekste.

Prozininkas – prozos kūrėjas.

Prozodija – eiliuotų tekstų skiemenų, žodžių ir jų grupių tarimo trukmės, kirčio, intonacijos ypatybės.

Prozopopėja – gyvos būtybės ypatybių teikimas negyviems daiktams.

Psalmė – hebrajų religinė giesmė ir krikščionių įvairių bažnyčių liturgijos dalis; poetinis kūrinys atgailos ir skundo, padėkos ir šlovinimo motyvais, psalminė stilizacija.

Psalmynas – psalmių knyga, priklausanti kanoniniam ST tekstui, įeinanti į visos Biblijos sudėtį, dar vadinama Dovydo psalmių rinkiniu. Jį sudaro 150 psalmių.

Pseudonimas – slapyvardis, netikras, išgalvotas asmenvardis, vartojamas vietoj tikrosios pavardės.

Psichologinė literatūra – įvairių žanrų tekstai, kuriems būdinga veikėjų vidaus pasaulio, jų sąmonės ir pamąstymo būsenų, dvasinių ieškojimų, savianalizės, santykių su kitais žmonėmis plėtotės vaizdavimas.

Psichologizmas, psichologinė analizė – literatūros (dažniausiai prozos ir dramaturgijos) meninė struktūra veikėjų vidaus pasauliui atskleisti ir per jį reikšti autoriaus koncepciją; literatūros kūrinio, spektaklio vaizdų pobūdis – nuodugni, nuosekli žmogaus dvasinio pasaulio analizė.

Publicistika – literatūros ir žurnalistikos (plačiąja prasme – raštijos ir žiniasklaidos) rūšis, aprėpianti aktualios politinės, socialinės, kultūrinės tematikos kūrinius.

Publicistas – rašytojas, žurnalistas, kuriantis publicistikos tekstus.