A

Absurdo drama, absurdo teatras – avangardistinė dramaturgijos ir teatro kryptis. Atsirado XX a. 6 deš. pr., perėmus siurrealizmo, dadaizmo, ekspresionizmo dramos principus.

Administracinis stilius – tai standartinis, aiškus, dalykiškas kalbos vartojimo būdas dokumentuose ir tarnybiniuose raštuose. Jo funkcija – pranešti ir vadovauti, kviesti ir pan. Būdingas oficialumas, tikslumas, žodžių vartojimas tik tiesiogine reikšme.

Adresantas – siuntėjas.

Adresatas – asmuo, kuriam kas adresuojama, gavėjas.

Aforizmas – trumpas įtaigus posakis, kuriuo vienu ar keliais teziškais sakiniais netikėtai ir taikliai išreiškiama konkreti mintis, pateikiama originali idėja ar nuomonė. Gali būti išplėstas iki keliolikos sakinių. Būdingas subjektyvumas skiria jį nuo giminingų mažųjų formų – patarlės, sentencijos, maksimos.

Akmeizmas – XX a. 2 deš. rusų moderniosios poezijos srovė.

Akrostichas – iš eiliuoto kūrinio eilučių pirmųjų raidžių sudarytas prasminis žodis ar žodžių junginys; kartais šiuo terminu pavadinamas pats akrostichą turintis kūrinys. Akrostichas žinomas nuo Antikos. Renesanso laikais paplito Europos literatūrose. Seniausias lietuviškas akrostichas yra Martyno Mažvydo Katekizmo (1547) pratarmėje, kurios 3-19 eilučių pradžios slepia autoriaus vardą ir pavardę.

Akroteleutas – akrosticho rūšis, kai „paslėptąjį“ žodį ar žodžių junginį (arba du skirtingus žodžius ar junginius) sudaro pirmosios ir paskutiniosios teksto eilučių raidės.

Aktas – dramos kūrinio veiksmas, dalis.

Alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu, netiesioginės reikšmės pasakojimas. Alegorija dažna pasakėčiose ir pasakose, kuriose suktumas alegoriškai vaizduojamas lapės paveikslu, godumas – vilko, klastingumas – gyvatės pavidalu ir t. t.

Aleksandrinas – 12 arba 13 skiemenų poezijos eilutė su cezūra po šešto arba septinto skiemens. Eilutes jungia gretutinis rimas. Tokiomis eilutėmis XII a. buvo parašyta prancūzų poema apie Aleksandrą Makedonietį. Iš čia ir kilo pavadinimas – aleksandrinas.

Kur Nevėžis nuo amžių || pro Raudoną dvarą

Čystą vandenį savo || į Nemuną varo,

Tenai, kad vasarvydžiu || saulelė tekėjo,

Juokės kalnai ir vilnys || kaip auksas žibėjo. (S. Stanevičius)

Alfabetikas – akrosticho rūšis, eiliuotas kūrinys, kurio eilutės (kartais strofos) prasideda iš eilės visomis abėcėlės raidėmis. Lietuvos kitakalbėje literatūroje aptinkamas labai retai.

Aliteracija – ryškus tų pačių priebalsių pasikartojimas siekiant įtaigesnio meninio vaizdo, vientisos intonacijos. 

Supasi, supasi lapai nubudinti,

Šnarasi, šnekasi, vėjo pajudinti,

Skleisdami gaudesį alpstantį, liūdintį,

Supasi, supasi lapai nubudinti. (B. Sruoga)

Aliuzija – užuomina, nuoroda į kitą literatūros kūrinį, kultūrinį kontekstą, konkretų asmenį ar įvykį.

Almanachas – gyvenamojo meto įvairių autorių literatūros kūrinių rinkinys.

Alogizmas – nelogiškumas, logikos reikalavimų nepaisymas.

Amfibolija (amfibologija) – dviprasmybė, t. y. loginė klaida, kuri susidaro dėl intonacijos, sakinio sudarymo ar skyrybos klaidos.

Mieli tėveliai kiaulės, kurias jūs atsiuntėte, išdvėsė. Liko tik vienas paršiukas – jūsų sūnus Jonukas.

Amfibrachis – triskiemenė pėda, kurios vidurinysis skiemuo kirčiuotas.

Pasklido giesmė po tą šalį toli,

Kur Nemuno vandenys bėga. (Maironis)

IAI / IAI / IAI / IA

IAI / IAI / IAI

Anachronizmas – klaidingas arba sąlygiškas vienos epochos įvykių, bruožų pritaikymas kalbant apie kitą.

Anafora – stiliaus figūra, pagrįsta žodžio ar frazės kartojimu mažiausiai du kartus pagrečiui einančių sakinių, pastraipų, eiliuoto teksto eilučių ar strofų pradžioje.

Visi jie ne kartą ir ne du aplankė Merkinę, visi jie plėšė draskė jos akmens krūtinę... (V. Krėvė)

Vėjas linguoja topolį juodą –

Vėjas pravirkdė plieno vilnis.

Mano svajonė, mano paguoda –

Jūra tamsioji, jūra – naktis. (S. Nėris)

Anagrama – retorinė figūra, gaunama sukeitus vietomis pasirinkto žodžio ar žodžių junginio (vadinamo programa) raides taip, kad išeitų naujas, kitą prasmę turintis žodis ar junginys; anagramomis neretai vadinami eiliuoti kūriniai, kurių komponentas yra žodis ar žodžių junginys, sudarytas iš kito žodžio ar junginio (t. y. programos, paprastai nurodomos eilėraščio pavadinime) raidžių.

Anakolutas – toks sintaksinis reiškinys, kai žodžiai nesuderinami gramatiškai, o tik semantiškai.

Anakreontinė lyrika – kupina gyvenimo džiaugsmo, šlovinanti jaunystę, vyną, meilę, linksmus pašnekesius, kartais laisvamaniška poezija, tematiškai, stilistiškai ir eilėdaros požiūriu siejama su graikų poeto Anakreonto (572–488) lyrika.

Anakruzė – eilutės pradžia, t. y. nekirčiuoti arba trumpi skiemenys prieš pirmąjį metrinį kirtį.

Už Raséinių ant Dubysos.

Analai – senovės romėnų pamečiui surašyti istoriniai įvykiai.

Analizė – išsamus ko nors nagrinėjimas; mąstymo metodas, kai pagal detales, jų ypatybes sudaromas visumos vaizdas. Galima literatūros kūrinio analizės schema:

Loginis teksto lygmuo: tema, problema, idėja, emocinis turinys.

Vaizdinis teksto lygmuo: pasakotojas, lyrinis subjektas, veikėjai fabula, siužetas, kompozicija, kūrinio erdvė ir laikas.

Materialusis (kalbinės raiškos) lygmuo: teksto tipas, intonacija, poetinė sintaksė, poetinė leksika, fonetinė (garsinė) organizacija, eiliuotos kalbos elementai, grafinis pavidalas.

Analogija – skirtingų daiktų, reiškinių, sąvokų panašumas kuriuo nors požiūriu.

Anapestas – triskiemenė pėda, kurios paskutinis skiemuo kirčiuotas.

Išsisu|pus plačiai | vakarų | vilnimis,

Man krūti|nę užliek | savo šal|ta banga... (Maironis)

Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį

Iš kapų milžinų. (Maironis)

IIA / IIA / IIA / IIA / I

IIA / IIA

Antagonistas – nesutaikomas priešininkas.

Antika – graikų bei romėnų senovė, jų kultūra.

Anekdotas – glaustas sakytinio pasakojimo kūrinys, kuriame komiškai vaizduojamas vienas įvykis ar herojaus poelgis. Juokiamasi iš žmogaus ydų, nepagrįstų pretenzijų, valdžios veiksmų. Pirmiausia anekdotais buvo pavadinta Bizantijos istoriko Prokopijaus (VI a.) „Slapta istorija“, kurioje buvo aprašyti atsitikimai iš imperatoriaus Justinijono ir jo dvariškių asmeninio gyvenimo.

Animizacija – gyvos būtybės ypatybių teikimas negyviems daiktams, gamtos reiškiniams, abstrakčioms sąvokoms.

Anonimas – nepasirašyto laiško ar veikalo autorius, nežinomo autoriaus laiškas ar veikalas.

Anonsas – trumpas skelbimas, pranešimas apie būsimą spektaklį, koncertą, paskaitą, radijo ar televizijos laidą, teatro ar filharmonijos gastroles ir pan.

Anotacija – trumpas knygos ar straipsnio apibūdinimas.

Antika – senovės graikų ir romėnų literatūra.

Antikinė eilėdara – eilėdaros sistema senovės Graikijoje, kur ji atsirado dar VIII a. p. m. e., ir senovės Romoje, kur ji pateko III a. p. m. e. iš Graikijos.

Antikinis romanas – ankstyviausioji romano forma. Pradėjo formuotis III a. pr. Kr. sen. Graikijoje ir gyvavo iki Romos imperijos žlugimo V a. pab.

Antikos literatūra – senovės graikų ir romėnų literatūra.

Antitezė – tam tikra paralelizmo atmaina; priešingų minčių ar vaizdų sugretinimas.

Darbas – ne vargas, tinginystė – ne laimė.

Antologija – įvairių autorių rinktinių kūrinių ar jų ištraukų rinkinys.

Antonimai – priešingos reikšmės žodžiai.

Antonomazija – tikrinio vardo panaudojimas vietoj bendrinio arba atvirkščiai.

Antropomorfizacija – animizacijos atmaina, kai negyviems daiktams, gamtos reiškiniams, augalams, gyvuliams suteikiamos žmogui būdingos ypatybės.

Apybraiža – epinis kūrinys, kurio veiksmas glaustas, o pradžia ir pabaiga labai išryškinta.

Apysaka – pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp romano ir apsakymo. Joje veikėjo (dažniausiai vieno) likimas atskleidžiamas keliais epizodais, tik vaizduojamas ilgesnis laiko tarpas nei apsakyme.

Apogėjus – didžiausias pasiekimas, suklestėjimas.

Apokalipsė – paskutinė Naujojo Testamento knyga, kurioje kalbama apie pasaulio pabaigą ir antrąjį Kristaus atėjimą.

Apologetas – kurios nors idėjos, mokslo ir kt. gynėjas, garbintojas.

Apostrofa – kreipimasis į negyvą daiktą, mirusį ar nesantį asmenį.

Apoteozė – asmens ar įvykio pagarbinimas; iškilminga scena.

Aprašymas – tai toks teksto tipas, kai kalbant vaizdingai nutapomas dalykas – asmuo, reiškinys, vieta ar įvykis: nusakoma jų išvaizda, skonis, kvapas, spalva, dydis, forma, garsinis įspūdis; pasakojimo forma – asmenų, daiktų, gamtos, interjero arba aplinkos vaizdavimas. Aprašymo, kaip meninės vaizdavimo priemonės, reikšmė priklauso nuo kūrinio žanro, epochos, autoriaus tikslų, tačiau labiausiai jis buvo išplėtotas realistinėje prozoje (apysakoje, romane), reikalavusioje iš autoriaus tiksliai atskleisti tiek herojaus charakterį, tiek socialinę aplinką, kurioje jis gyvena.

Apsakymas – mažoji epinė forma, glausto pasakojimo laiko ir nedidelės erdvės kūrinys, telkiantis dėmesį į vieną įvykį su nedaugeliu veikėjų, tačiau sukuriantis gyvenimo visumos ir apibendrinimo įspūdį.

Archaizacija – archaizmų vartojimas kalboje, literatūros kūrinyje, siekiant sudaryti istorinio laikotarpio įspūdį, kalbėti pakiliu stiliumi, charakterizuoti personažą, sukurti komišką efektą.

Archaizmas – pasenęs, nebevartojamas žodis, forma, posakis.

Tik pabalnoki savo ristąjį žirgelį žalio šilko balneliu ir kamanoki juodbėrėlį grynuoju aukseliu, žaboki žirgelį sidabriniais žąslais, pakaustyk sidabro pasagėlėmis, tai tada joki tolimon šalelėn, į marias mėlynąsias, Prūsų žemelėn; ten rasi didį alką, o tame alke tai seną senužėlį, po ąžuolu plačialapiu besėdintį, kaitrią ugnį bekūrenantį... (V. Krėvė)

Alkas – medžiais apaugęs kalnelis.

Archetipas – kolektyvinės pasąmonės vaizdinio, turinčio universalią prasmę, perdavimas iš kartos į kartą. Pvz., sakoma, kad lietuvių tautos archetipai yra darbas, žemė ir duona.

Architektonika – meno kūrinio sandara, jo dalių, skyrių, epizodų ir t. t. darnumas.

Archyvas – įstaiga, renkanti, sauganti, tvarkanti ir tirianti senus dokumentus ir rankraščius; jos patalpos; tų dokumentų sankaupa.

Argumentas – įrodomąją tezę pagrindžiantis teiginys, faktas, detalė, iliustracija.

Asindetonas – sakinio dalių arba sakinių jungimas be jungtukų bei kitų gramatinių jungimo priemonių.

Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!

Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!

Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!

Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia! (A. Baranauskas)

Asiužetinis – neturintis siužeto literatūros kūrinys.

Asmenvardžiai, arba antroponimai, – tai žmonių vardai, pavardės, slapyvardžiai.

Asociacija – sąryšis tarp atskirų sąmonės vaizdinių. Kiekvienas pažįstamas daiktas, vieta mums kelia prisiminimus, o paskui kyla su tais prisiminimais susijusios emocijos, kurios vėl savo ruožtu prikelia kitus prisiminimus. Taip formuojasi asociacijų grandinė.

Asonansas – balsių sąskambis, vienodų ar panašių balsių kartojimas gretimuose žodžiuose, stiprinantis kalbos raiškumą, muzikalumą.

Ant ru-de-nio lau-kų juo-dų / aš ne-tu-riu / bal-tų žir-gų... (M. Martinaitis)

Čia vyrauja gūdus raudos motyvas „ū-ū-ū“.

Aspektas – požiūris, atžvilgis, kuriuo nagrinėjamas koks nors dalykas.

Atminimai, atmintys – vienas iš albuminės poezijos pavadinimų, lyrikos forma, artima tautosakai, bet fiksuojama raštu (stereotipiniai motyvai, klišiniai simboliai ir t. t.); dažnai dedikacinio pobūdžio, nesudėtingos formos, nekomplikuoto eiliavimo, jausmingi trumpi eilėraščiai ar strofos, kuriais siekiama išreikšti palankumą adresatui.

Atomazga – kūrinio baigiamoji dalis, kai viskas paaiškėja, išsprendžiama.

Atribucija – autorystės nustatymas, kai kūrinys anonimiškas ar pasirašytas pseudonimu, taip pat literatūrinių mistifikacijų atvejais.

Atsiminimai arba Memuarai – viena pasakojamosios literatūros rūšių: kūrinys, parašytas užrašų forma apie prisimenamus įvykius, kurių dalyvis arba liudininkas buvo autorius.

Autentiškas – atitinkantis tikrovę, tikras; tai, kas paremta pirmuoju šaltiniu, gauta iš pirmų lūpų.

Autobiografija – memuarinis pasakojimas apie save, organizuotas chronologine seka arba probleminiais koncentrais.

Autografas – kieno nors parašas, įrašas, autoriaus rankraštis.

Autoironija – pasišaipymas iš savęs.

Antonomazija – tikrinio vardo vartojimas bendrine reikšme arba atvirkščiai – bendrinio tikrine.

Maskvos (Rusijos sostinės vardas čia reiškia tos šalies vyriausybę) elgesys čia aiškiai prieštarauja nesikišimo principams.

Autoriaus kalba – žodžiai, kuriais patsai autorius apibūdina savo herojus, vertina jų poelgius, aprašo įvykius, aplinkybes, peizažą; rašytojo žodžiai, kuriais jis pristato prozos kūrinio pasakotoją, atskleidžia kūrinio atsiradimo aplinkybes, išreiškia savo požiūrį į pasakojamą istoriją.

Autoriaus valia – pagrindinis tekstologijos principas, kuriuo remiantis parenkamas autentiškiausias tekstas naujam kūrinio leidimui.

Autorius – savarankiškai ką sukūręs ar suprojektavęs asmuo.

Avangardizmas – menas, kuriam būdinga tradicijų, ypač realizmo principų neigimas.