Linksniai ir jų sinonimika

Įvairūs lietuvių kalbos daiktavardžio linksniai gali būti vartojami sinonimiškai. Jų sinonimiškumą nulemia sintaksinės semantinės funkcijos panašumas.

Vardininkas užima savita vieta daiktavardžio linksnių sistemoje. Nereikšdamas daiktavardžio sintaksinių santykių su kitais žodžiais, jis atlieka pavadinamąją funkciją. Publicistikoje vardininkas dažnas antraštėse: Novelė ir jos keliai (,,Literatūra ir menas“).

Grožinėje literatūroje vardininkas panašią funkciją atlieka nepilnuosiuose sakiniuose:

Mano priemiestis. Šančiai.

Neapykantos mokykla ir meilės.

Baltos vyšnios.

Mėlynas vakaras.

Tokiais vardininkais tik pasakoma, apie ką grožiniame kūrinyje bus kalbama, nurodomas veiksmo fonas.

Vardininką laikome sinonimišku galininkui, kai vardininku reiškiamas veiksmo laikas ar tiesioginis objektas:

Jokūbas jau visas pavasaris (visą pavasarį) girdėjo kalbas apie tą naują žemės dirbimą.

Seniau dalgis (dalgį) sunkiau buvo gauti, negu dabar, per tai labiau jį skalsino.

Kai vardininkas eina kreipiniu, jis laikytinas šauksmininko sinonimu:

Tu nesirūpink, mano bernelis, manim, jauna mergele, mano sparčiais darbeliais!

Kreipdamasis vardininku į pašnekovą, kalbantysis rodo šiurkštumą ar net familiarumą. Dėl pastarojo pavyzdžio J. Jablonskis savo gramatikoje yra pridėjęs tokią pastabą: ,,Mergelė, sakydama į ėmusį ją barti savo bernelį: ,,Tu nesirūpink, mano bernelis, manim, jauna mergele, mano sparčiais darbeliais“, lyg norėtų ir tiesiai jam drožti: ,,Eik tu sau, pasikark nuo mano galvos, nesikišk į mano darbus! Kas tau galvoj, ką ir kaip aš dirbu!“

Būvio vardininkas kalboje dažnai kaitaliojasi su būvio įnagininku. Vardininku pasakomas pastovus žmogaus užsiėmimas ar būvis, o įnagininku – trumpalaikis, atsitiktinis.

Kitas stilistiniu požiūriu įdomus linksnis – kilmininkas. Nemaža poetiškumo ir stilistinio raiškumo kalbai suteikia emfatinis, arba stiprinamasis, kilmininkas:

Aš padainuosiu dainų dainelę, aš dainų bernužėlis.

Ak vargų vargeliai, mano vargužėliai!

Vienu atveju šiuo linksniu iškeliamas daikto ar reiškinio kokybinis, kitu – kiekybinis įžymis. Ryškesnių sinoniminių paralelių su kitais linksniais kilmininkas nesudaro. Vienu kitu atveju kilmininką galėtume laikyti sinonimišku galininkui ar įnagininkui:

Vaike! numušk drąsa jautuką sau nupenėjęs; pjauk avių (avis) kelias, nečėdyk aviną luiną.

Duok dieve bėdos (bėdą), o pinigų bus!..

Tas arklys buvo kietų nasrų (kietais nasrais).

Naudininko stilistinės funkcijos daug paprastesnės, negu aptartųjų linksnių. Siekiant minties aiškumo ir tikslumo, naudininku kartais keičiamas kilmininkas:

Pasakyk, mergele, kiek mėnesiui (mėnesio) dienų.

Vartojant naudininką, labiau pabrėžiama daikto paskirtis, o kilmininką – priklausymas (plg.: šepetys drabužiams ir drabužių šepetys, drabužiai vyrams ir vyrų drabužiai).

Galininko sintaksinės ir stilistinės funkcijos sudėtingos. Dažnai kalboje galininkas kaitaliojasi su kilmininku, labiausiai, kai prie neigiamo veiksmažodžio, einančio tariniu, yra prisišliejusi galininką valdanti bendratis:

Zosė nevalioja darbų, nespėja tvarką (tvarkos) daryti.

Pažymėtinas labai dažnas vadinamasis tautologinis galininkas, vartojamas su bendros šaknies veiksmažodžiais:

Man tas pakulas paduoki: aš suverpsiu verpimėlį ir išausiu audimėlį.

Užmigo Petrė ir sapnuoja sapną.

Įnagininkas turi daug reikšmių, bet stilistiniu požiūriu jos ne visos vienodai reikšmingos. Šį linksnį pirmiausia reikia pažymėti kaip gramatinę perdėjimo priemonę:

Žodis žvirbliu išlekia, o jaučiu pargrįžta.

Baltos kopos – tvirtovėm stovi.

Įnagininką, turintį laiko reikšmę, galime laikyti laiko vietininko sinonimu. Palyginkime tokius plačiai žinomus patarlės variantus: Darbymečiu ir akmuo kruta bei Darbymetyje ir akmuo kruta.

Rečiau įnagininkas sudaro sinonimines paraleles su laiko galininku:

Kitu sykiu (kitą sykį) daugiau turbūt laimėsi.

Daugeliu atvejų ekspresyvus yra ir tautologinis įnagininkas:

Ne ristele ristavo, tik šuolele šuoliavo į tėvų šalelę, į gimtąjį kraštelį...

Šis pavasaris – mano pavasaris. Aš jo laukiau tikru laukimu.

Vietininkas – vienas stilistiniu, požiūriu skurdžiausių linksnių.

Kai šiuo linksniu nurodomas bendras veiksmo laikas, jis sintaksinėmis ir semantinėmis funkcijomis dažnai prilygsta galininkui arba įnagininkui:

Kas norėsite grįžti, prašom susirinkti sekmadienyje (sekmadienį).

Bet kame šiuos laikuos (šiais laikais) tie šimtai bėra?

Suprieveiksmėjusios senųjų vietininkų (aliatyvo ir iliatyvo) formos grožinėje literatūroje kartais pavartojamos kaip viena iš priemonių kalbos archaizacijai, epochos koloritui atkurti:

O dabar sėski savo žirgan greičiausian, joki iš savo dvarų ko toliausiai platun pasaulin, kur akys žiūri, kur žirgas neša ...

Kalbant apie linksnių stilistiką, reikia pažymėti, kad linksniai seniau buvo daug dažniau vartojami, negu prielinksninės konstrukcijos. Tai rodo tautosakoje aptinkami tokie pasakymai: Eisim lauką pažiūrėti, katras vėjas pūtė.

Linksnis, reikia manyti, iki šiol geriau atitinka lietuvių kalbos dvasia negu prielinksninė konstrukcija. Palyginkime dar šiandien vartojamus tokius pasakymus:

Naktį jūrės liūliavo, dieną rožės žydėjo, o mūsų bernelis bėram žirge (ant bėro žirgo) sėdėjo.

Žmonės visi išėjo laukuosna; kiemai lyg išmirė, bet už tai laukai, girios ir lankos pleškėjo jaunųjų mergelių dainomis (nuo jaunųjų mergelių dainų).

Linksnius pakeitus sinonimiškomis prielinksninėmis konstrukcijomis, be abejonės, sumažėja pasakymo gyvumas, o sykiu ir glaustumas.